Ji ir vėl pabudo. Nors bandė tai stipriai neigti, bet jau buvo rytas. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Kaip? Ji dar nežinojo, nes gulėjo užsimerkusi ir bijojo akimirkos, kai privalės atverti savo akis pasauliui. Bijojo to, ką išvys.

Laikas, deja, nesuvaldomas ir nestovi vietoje. Šį žinojimą erzinančiai žaisdamas įkyriai kartojo laikrodis. Taigi sukaupusi visą drąsą ji atvėrė savo žydrąsias akis...

Gale kojų sėdėjo motina, kažkokia perkreipta, lyg skaumo sukaustyta kūno poza. Kambarys skendėjo dūmų smoge. Ji rūkė! Tai keista ir tiesiog nesuvokiama, nes... nes taip buvo paprasčiausiai nesielgiama. Bent jau šiuose namuose... Tą akimirką ji tik ir tesvajojo, kad nenuorama laikas sustingtų, kad kieno nors išganinga ranka užtildytų prakeiktą laikrodžio tiksėjimą. Mūsų norai beveik niekada neišsipildo... Persigandusiomis, o tiksliau nieko nesuvokiančiomis akimis ji žiūrėjo į vieną tašką ir laukė. Laukė tų dar nežinomų, bet jau gąsdinančių motinos žodžių. Ji galėjo tik spėlioti, apie ką bus kalbama: apie vakarykštį vakarėlį, o gal apie tai, kad praeitą savaitę, padauginusi alkoholio, ji „dainavo“ Gedimino prospekte, o galbūt motinai neįtiko jos naujasis vaikinas (na ir kas, kad jis dešimčia metų vyresnis!) arba kur nugirstą „pasaką“ gimdytoja priėmė už tikrą pinigą. Ji tik spėliojo... Gulėjo, laukė ir spėliojo... Dėliojo nuodėmes pagal dydį, laiką ir kitus bruožus... Rykiavo, bet tai nepadėjo... Ir galų gale kantrybė trūko - pasigirdo drebantis, trūkinėjantis balsas:

- Po velnių, šnekėk arba nutildyk tą velnio išperą laikrodį!

Klyksmas, kurį išgirdo tik ji. Klyksmas, kuris tebuvo tik išrėktas maldavimas. Maldavimas, kuris nuskambėjo tik jos viduje, o lūpos taip ir liko sukaustytos, lyg sustingusios nuo tvilksinčio šalčio...

Motina taip ir neprabilo. Dar kelios cigaretės ištirpo jos rankose, o tada lyg niekur nieko...

- Valgysi?

„Nekenčiu, kai ji šitaip elgiasi! Jau geriau būtume abi išsirėkusios, o po valandos ašarų lietaus galėtume kalbėtis apie mokyklą, nuostabią saulutę, artėjantį tėtės gimtadienį ar dar ką nors.“

- Velnias! - nusikeikė ir įsispyrusi šlepetes nutipeno į vonią praustis...

„Tas tylus, moralinis žlugdymas man per sunkus. Ji kankina sužeistą mano sąžinę, beria druską ant žaizdos, įkaitinta geležimi degina švelnią odą ir... laukia... kažko... Kol pratrūksiu? Atsiprašysiu?... Ne, taip draugėmis mes niekada netapsime...“

P.S.
[ Publikuota: 2001-03-15 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 15 m. ir 48 d. ]
[ Peržiūrėta: 306 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/nesugebesi_tapti_drauge ]