Paskutinis obels žiedas
Po truputį tirpo sniegas. Grioveliuose krykštaudami mirguliavo upeliukai. Atėjo pavasaris!
Nudundėjus pirmiesiems griaustiniams, padangę suskaldžius pirmiesiems žaibams, žemės veidą nuplovus pirmajai liūčiai, pabudo visa gamta. Dažniau ir ilgiau už lango skardėdavo vaikų juokas. Vis švelnesnė saulutė glostė grakščius stiebelius, vėjas žaismingai kedeno mirguliuojančią lapiją. Visa tai žavu, tačiau tik už lango
Kiekvieną rytą vis sunkiau pakildavo akių vokai, pro kuriuos į pasaulį žvelgdavo skausmo iškankintos akys. Patekėjusi saulė išvysdavo keikvieną dieną nesustabdomai liesėjantį kūnelį, patalynės baltume pranykstantį odos šviesumą ir neapsakomai liūdną veidą. Veidą, kuris priklauso vaikui, pačiai tyriausiai būtybei. O daugiausia pastangų reikalaudavo žvilgsnis į sielos veidrodį - akis, kuriose neseniai lakstė linksmi kipšiukai, kurios juokėsi net mamai barant jų savininkę. Dabar jose beliko tik skausmas ir laukimas.
Tas skausmas priklauso Jovitai. Taip staiga ir netikėtai ją užklupo ir parklupdė liga. Nuo tos dienos, kai gydytojas ištarė diagnozę, visi vartai užsivėrė, gyvenimo ratas sustojo, o ji pradėjo savo paskutinę kelionę kelionę pačiu aukščiausiu ir stačiausiu gyvenimo kalnu.
Terapijos, begalė vaistų, nauji ir nauji gydytojai, grobuonė liga visa tai kankino Jovitą. Bet juk turėjo įvykti kažkas tokio, kas sugrąžintų tikėjimą! Ir įvyko
Vieną gražų pavasario rytą į ligonės kambarį įvirto jaunėlė sesutė Rita. Pripuolusi prie Jovitos ją apkabino, pakštelėjo į skruostą ir ištiesė žydinčios obels šakelę. Kambariu nuvilnijo lengvas žiedų kvapas. Ligonės skruostą palietė aksominis žiedlapis ir būtent tada dar viena upė išsiliejo iš savo vagos atvilnijo dar viena jėgų banga! Žydrose Jovitos akyse sužibo kruopelė ryžto, o tas trupinėlis buvo reikšmingesnis už naujai atrastą, bet dar nepatvirtintą gydymą.
Prasidėjo dar vienas etapas, kurį lydėjo obels žiedai. Kiekvieną rytą, vos pakirdusi iš miego, ji pajusdavo saldų obels žiedų kvapą, o pramerkusi akis išvysdavo širdžiai malonų žiedų baltumą. Jie teikė Jovitai jėgų.
Visgi laikas lekia nenumaldomai. Netrukus prasidės vasara
Saulė nedrąsiai kišo savo nosytę iš už miško, o Jovitos akys jau buvo plačiai atmerktos. Pasekiau jos žvilgsnį tuščia palangė. Obelys pražydėjo Nebeliko svaiginančio kvapo ir baltumo. Nebeliko jėgų
Tą rytą saulė gyventi prikėlė gležną daigelį, sušildė mažą vabalėlį, tačiau vienoms akims ji nebegalėjo padėti jos jau tapo tik žydro stiklo gabalėliais. Jovita išėjo Ji savo statų kalną nuklojo obelų žiedais, palikdama tą saldų kvapą ir žiedlapių švelnumą
Paliesk ir tu šią šakelę. Pamatyk laimingą Jovitą
P.S.
[ Publikuota: 2002-12-18 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 16 m. ir 326 d. ]
[ Peržiūrėta: 241 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/paskutinis_obels_ziedas ]
Nudundėjus pirmiesiems griaustiniams, padangę suskaldžius pirmiesiems žaibams, žemės veidą nuplovus pirmajai liūčiai, pabudo visa gamta. Dažniau ir ilgiau už lango skardėdavo vaikų juokas. Vis švelnesnė saulutė glostė grakščius stiebelius, vėjas žaismingai kedeno mirguliuojančią lapiją. Visa tai žavu, tačiau tik už lango
Kiekvieną rytą vis sunkiau pakildavo akių vokai, pro kuriuos į pasaulį žvelgdavo skausmo iškankintos akys. Patekėjusi saulė išvysdavo keikvieną dieną nesustabdomai liesėjantį kūnelį, patalynės baltume pranykstantį odos šviesumą ir neapsakomai liūdną veidą. Veidą, kuris priklauso vaikui, pačiai tyriausiai būtybei. O daugiausia pastangų reikalaudavo žvilgsnis į sielos veidrodį - akis, kuriose neseniai lakstė linksmi kipšiukai, kurios juokėsi net mamai barant jų savininkę. Dabar jose beliko tik skausmas ir laukimas.
Tas skausmas priklauso Jovitai. Taip staiga ir netikėtai ją užklupo ir parklupdė liga. Nuo tos dienos, kai gydytojas ištarė diagnozę, visi vartai užsivėrė, gyvenimo ratas sustojo, o ji pradėjo savo paskutinę kelionę kelionę pačiu aukščiausiu ir stačiausiu gyvenimo kalnu.
Terapijos, begalė vaistų, nauji ir nauji gydytojai, grobuonė liga visa tai kankino Jovitą. Bet juk turėjo įvykti kažkas tokio, kas sugrąžintų tikėjimą! Ir įvyko
Vieną gražų pavasario rytą į ligonės kambarį įvirto jaunėlė sesutė Rita. Pripuolusi prie Jovitos ją apkabino, pakštelėjo į skruostą ir ištiesė žydinčios obels šakelę. Kambariu nuvilnijo lengvas žiedų kvapas. Ligonės skruostą palietė aksominis žiedlapis ir būtent tada dar viena upė išsiliejo iš savo vagos atvilnijo dar viena jėgų banga! Žydrose Jovitos akyse sužibo kruopelė ryžto, o tas trupinėlis buvo reikšmingesnis už naujai atrastą, bet dar nepatvirtintą gydymą.
Prasidėjo dar vienas etapas, kurį lydėjo obels žiedai. Kiekvieną rytą, vos pakirdusi iš miego, ji pajusdavo saldų obels žiedų kvapą, o pramerkusi akis išvysdavo širdžiai malonų žiedų baltumą. Jie teikė Jovitai jėgų.
Visgi laikas lekia nenumaldomai. Netrukus prasidės vasara
Saulė nedrąsiai kišo savo nosytę iš už miško, o Jovitos akys jau buvo plačiai atmerktos. Pasekiau jos žvilgsnį tuščia palangė. Obelys pražydėjo Nebeliko svaiginančio kvapo ir baltumo. Nebeliko jėgų
Tą rytą saulė gyventi prikėlė gležną daigelį, sušildė mažą vabalėlį, tačiau vienoms akims ji nebegalėjo padėti jos jau tapo tik žydro stiklo gabalėliais. Jovita išėjo Ji savo statų kalną nuklojo obelų žiedais, palikdama tą saldų kvapą ir žiedlapių švelnumą
Paliesk ir tu šią šakelę. Pamatyk laimingą Jovitą
P.S.
[ Publikuota: 2002-12-18 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 16 m. ir 326 d. ]
[ Peržiūrėta: 241 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/paskutinis_obels_ziedas ]