Nežinau, kiek laiko prabėgo nuo paskutiniojo laiško.Gal tik viena diena, o gal jau keleri metai. Nebemoku skaičiuoti laiko. Bet tai nesvarbu... Kodėl žmonės dažniausiai pradeda laiškus nuo atsiprašymų, jog taip ilgai neatrašė, nuo prabėgusio laiko skaičiavimo, nuo klausimo: “Kaip sekasi?” Lyg jie norėtų sugrąžinti ir pakeisti kiekvieną praėjusią akimirką, lyg apgailestautų dėl to, jog jos jau nebėra... Aš irgi taip pradėjau...

Rašau, nes noriu patarimo. Juk žinai, kad tavo nuomonė man be galo svarbi, jog man rūpi tai, ką tu manai, be to... aš nebežinau, kaip pasielgti ir ką daryti, o tu... visada žinai...

Keistas dalykas - laikas. Tačiau keistesnis sutvėrimas – žmogus.

...Tada susipažinau su juo...

Stebėjau jos žėrinčią šypseną, žybčiojančias akutes, kurios beprotiškai viliojo ir traukė, tačiau tada tos traukos dar negalėjau įvertinti vyriškai, nesuvokiau manyje užgimstančios aistros koralų. Ji tiesiog žavėjo. Ir tiek.

Žinai, žmogus ne keistas, o juokingas sutvėrimas. Kam jam reikia apsimetinėti, meluoti, vaidinti, jog yra puiku-klaiku, nemalonu-malonu, linksma-liūdna, gera-bloga... Kodėl mes taip elgiamės? Juk visi nemėgstame melo, bet suvaidindami orgazmą, manome, jog nuo to kam nors pagerės. Ne, nepagerės. Kodėl? Nes tas, kuris suvaidino, jausis nuviltas ir nepatenkintas, o tas, kuris tuo patikėjo, sužinojęs prakeiks save ir pasijus nepilnaverčiu, niekam tikusiu ir t.t. Tiesiog neverta. Melas niekada nebūna neskausmingas...

Jutau jį šalia. Kvaila, tik ką šnekėjau apie melą ir jo skleidžiamą blogį, o dabar pati meluoju... Jis buvo ten, tarp jų. Ar aš jį jutau? Gal. Taip, jis buvo ten, jis buvo tarp jų, bet paprasčiausiai nebuvo vienas iš jų. Jis buvo... kitoks. Pažvelgi į žmogų ir pajunti, jog jis kitoks. Kaip ir tu... “Kitoks” – kada jau gali sakyti, jog esi kitoks? Niekada nesuprasdavau šio žodžio reikšmės tokiame kontekste, nors tikrai dažnai jį vartoju. Tiesiog vienas ar kitas yra kitoks, aš esu kitokia, tu esi kitoks. Bet kodėl? Velnias ten juos žino

Nieko nesupranti? Viską supranti. Tu – viską...

Žinai, po trijų valandų ir dešimties minučių aš peržengsiu dar vieną slenksčiuką gyvenime – pilnametystė. Kodėl žmonės sureikšima gimimo dienas? Būtų mano valia, savo gimtadienių aš nešvęsčiau. Ne, nebijau besikaupiančių metų. Tiesiog man tai dar neaktualu. Tai kodėl gi? Prieš kiekvieną gimtadienį užplūsta vienatvės jausmas. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, jog gal esu viena... Ne, neviena, bet vieniša. Čia, šitame bute. Čia, Lietuvos sostinėje. Čia... Tai kvaila. O gal... ne? Juk sakoma, kad per gimtadienį sužinai, kurie pažįstami yra draugai...

“Aš išėjau į lauką, bet nieko iš draugų nesutikau... Ne tokie romantikai...”

Ko norėjau tavęs paklausti? Kokio patarimo ieškojau? Nebepamenu...

Sėdėjau apsikabinusi kelius ir stebėjau jį miegantį. Kaip tolygiai kilnojasi jo krūtinė, nė nevirpteli blakstienos. Netrukčioja nė vienas raumenukas. Jau seniai taip nemiegojau... Mano kūnų vis dar bėgioja neperseniausiai pajusto malonumo bangelės, vis dar juntu jo lūpas ant savo krūtų, jo tvirtus delnus, suėmusius mano liemenį, atodūsio aidas dar nesusigėręs į kambario sienas... Jaučiau krūtinėje besirišantį mazgą: “Užrišk paprastai. Dabar dešinysis ant viršaus ir kairysis taip pat per viršų.” O siaube, kaip skauda! Kad tu žinotum, kaip noriu prabilti, bet negaliu. Mano lūpas sukaustė baimės gipsas. Juk mano visas gyvenimas – tai vienas didelis melas. Aš kartais net imu abejoti ar aš iš viso egzistuoju. Galbūt aš tesu tik kažkieno iliuzija, melo dalis, dalelė, trupinėlis?!

Žinai, prie ko priveda nepilnavertiškumo kompleksas? Stebėdama galėčiau išskirti klaikiai nelogišką baimę ir iš to sekančius klaidingus žingsnius. Sunku stebėti žmogų, kuris nesuvokia, jog galėtų gyventi net ir tada, jei nebeturėtų Jo (Jos), jei dalis žmonių sužinotų viską ir... Galų gale tie žingsniai, kuriuos palūžęs žmogus laiko nusikaltimais, jie tėra tik gyvenimo detalės, kurių negalima, o ir nemanau, kad kam kiltų noras smerkti. O kuomet bijai, tai visi lengva ranka gali tave teisti. Suduokit plaktuku, teisėjau. Čia juk sprendžiamas tik mano gyvenimas..

Bene dešimt minučių (o gal jau ir gerą valandą. Juk sakiau, kad nebemoku skaičiuoti laiko) žvelgiu į veidrodį. Rankos, kojos, dvidešimt pirštų. Galva, kaklas, niekuo neypatingas, bet ir kažkuo traukiantis kitus veidelis. Kas dar? Visi vidaus organai, nes dar nė karto neįsileidau skalpelio. Lyg ir viskas, ko reikia normaliam žmogui. Kodėl žmonės man sako, jog aš ypatinga? Kur jie tai mato? Gal kur nors užrašyta? Išžiūrinėjau kiekvieną savo kūno lopinėlį, kiek tik sugebėjau, persisvėriau nužvelgti nugaros. Nėra. Niekur nėra. Iš kur jie, po velnių, žino? Jie suklydo. Tiesiog suklydo. O aš, naivuolė, patikėjau. Bet gal ir gerai, kad patikėjau, nes priešingu atveju nebūčiau pasiekusi to, ką turiu dabar. O ko aš esu pasiekusi? Keista... Ko aš dar noriu?.. Sau...

Kai vienai merginai uždavė klausimą, ko ji norinti tiktai sau (tai turėjo būti nesusiję nei su josios vaikinu, nei su kokiu kitu artimu žmogum), ji nesugebėjo sugalvoti nieko. Žinai, koks buvo patarimas? Tiesiog nukreipti lašelį dėmesio į save. Ji pamiršo rūpintis savimi, nes stačia galva pasinėrė į artimųjų žmonių gyvenimus, į meilę, kurią jaučia jiems. Jai tiesiog reikia atsigulti, paskaityti žurnalą, nusilakuoti nagus ar pasidaryti kaukę veidui, o gal užsikeberioti ant Trijų kryžių kalno ir garsiai šnopuojant susmukti ant dar drėgno suoliuko.

Neklausk manęs, ko aš noriu sau...

“Žiūrint į priekį jau nesimato katamarano, tik vanduo... + ištiestos rankos... Vienu momentu paėmiau jos pirštus į savo ranką... stovėjau žiūrėdamas į ją ir mąstydamas...”

Tiesa, prisiminiau, ko norėjau paklausti: ar labai svarbi tam žmogui mano praeitis? Ar jam būtina žinoti mano galvelėje besisukančias mintis? Kiek tai svarbu?...

Atsakyk... Nes tai skirta... Tau, Drauge...



P.S.
[ Publikuota: 2003-01-30 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 3 d. ]
[ Peržiūrėta: 87 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/sveikas_drauge ]

Norėčiau, kad prieš skaitydami toliau kiekvienas sau atsakytumėte į paprastą klausimą- kokia pirmoji mintis gimsta Jūsų galvoje išgirdus rytinį žadintuvą? Pamąstykite apie tai ir palyginkite tą auksinę mintį su… vienuoliktos klasės mokinės rytinėmis ašaromis!

Būtent ašaromis prasideda dažnas rytas po dar tik tris mėnesius trunkančių mokslo metų. Kodėl?

Dabar norėčiau asmeniškai kreiptis į protinguosius Švietimo ministerijos dėdes ir tetas. Ar Jūs pamėginate žmoniškai įvertinti Jūsų pačių sudarytas mokymo programas? Ar iš tiesų manote, kad ne per didelis žinių kiekis kraunamas ant paauglių kuprelių?

Kuomet išgirdau matematiką studijuojančio pirmakursio pasakojimą, kad daugiau kaip pusę metų universitete jis atostogavo, nes tą kursą jau buvo išėjęs mokykloje, susimąsčiau, ar man vienai tai skamba kvailai? Kodėl mes turime aukoti savo naktis “juodam knygų graužimui”? Kodėl turime pamiršti pramogas? Kodėl visi mūsų hobiai yra palaidojami po storu dulkių sluoksniu? Norite sužinoti atsakymą? Nes paknupstom lekiame ir, deja, vis tiek nelabai spėjame įgyvendinti Švietimo ministerijos sudarytas programas! O kai vėliau išgirstame, kad po bemiegių naktų paraudusios akys puošė mūsų jaunus veidus veltui. Kai įvertiname tai, ką prisimename po beprasmio kalimo prabėgus keletui savaičių, mūsų galvelėse ima suktis vienintelis klausimas- ar šis plėšymasis visgi nebuvo beprasmis?

Tiesą pasakius, šiemet retas kuris pastebėjome, kada pasipuošė medžiai aukso rūbu. Tik po pusdienio braidžiojimo po purų baltą patalą, suvokėme, kad tai- sniegas. Tik pažvelgus į kalendorių, suvokėme, kad jau ant kulnų mina Kalėdos. Kas mums darosi? Mes atbukome! Mes nebematome to, kas vyksta aplink mus! Mes pamiršome, kad galima džiaugtis gamta!Juk mes nebturime laiko nugriūti ant pievelės ir pažvelgus į žydrą dangų tiesiog garsiai nusijuokti. Pakėlę galvas mes išvystume tik baltas mokyklos lubas, o prigulti galime nebent ant mokyklinio suolo, po galva pasikišę ne žolės kupstą ar lapų krūvą, o vadovėlį. Tai varo iš proto!!!

Suprantu, jog valstybei reikia išsilavinusios tautos. Sutinku, jog įdomiau bendrauti su išsilavinusiu žmogumi. Bet… Mes jau pradedame juokauti, kad Jūs, gerbiamieji, nusprendėte pusę mūsų išvesti iš proto ir papildyti “minkštų palatų” gyventojų skaičių. Gal tokiu būdu reikėtų mažiau darbo vietų?

Turiu vieną pasiūlymą- pamėginkite bent mėnesiuką, bent keletą savaitėlių sugrįžti į mokyklas. Mes Jums pažadame atrasti vietų klasėse, tik ateikite! Pamėginkite po 6-8 valandas įtemptai padirbėti mokyklose, o po to tiek pat (jei ne dvigubai daugiau) laiko praleisti ties mokslo vadovėliais namuose! Na, o po mėnesiuko galėsime pamėginti pasigilinti į tai, ar realūs reikalavimai keliami mums, jaunosioms valstybėms sieloms!

Žinau, kad šis klausimas jau buvo pakutentas, pamaltas ne vieno politiko ar ministro burnoje, bet iš esmės taip ir liko neišspręstas. Gal dabar, po mūsų, mokinių, prašymų, pabus Jūsų sąžinės balsas ir Jūs, gerbiamieji ponai, pamėginsite dar kartą susirinkti ir pamąstyti, ar nevertėtų ko nors keisti. O pamąstę, būkite geri, ką nors padarykite…mūsų labui!

Tiesiog prašau, pagalvokite, ar vien iškalę tai, kas surašyta vadovėliuose, mes tapsime valstybės pažibomis? Ar nevertėtų palikti šiek tiek laiko mūsų…hobiams? Juk domėdamiesi tuo, kas mus žavi, mes galime daug ko pasiekti. Mes taptume daug įdomesnėmis ir visuomenei naudingesnėmis asmenybėmis! Nemanykite, kad jaunimas laisvalaikį praleidžia tik klimpdamas į alkoholizmo ir narkotikų liūną! Ne, mes turime begalę interesų, tačiau dažną iš mūsų po siaubingos savaitės (tik neįsižeiskite!) pastūmėja prie taurelės ar to menko gramo “nuodų” būtent… pervargymas! Mes irgi norime lengviau atsikvėpti, norime žinoti, kad į galvas ne veltui kemšame visą tą medžiagą. Būkit geri, nenumokite ranka į mūsų, valstybės ateities, klyksmą… Atkreipkit į mūsų prašymus dėmesį…


Publikuotas visas straipsnis "Dialogas"
Ištraukos - "Panelė" (2002 gruodis-2003 sausis), "Lietuvos ryto" priedas "Sostinė" (2003 m. balandžio 8d.)

P.S.
[ Publikuota: 2003-01-03 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 16 m. ir 341 d. ]
[ Peržiūrėta: 332 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/susimastykime_gerbiamieji_ponai_ir_ponios ]