Klajoklė moteris
Pasaulyje gyveno klajoklė moteris. Ji turėjo mažytę raudonskruostę dukrytę, kurią visada nešiodavosi krepšyje ant nugaros. Taigi taip jos ir keliaudavo po pasaulį moteris su kūdikiu krepšyje ir daina lūpose.
Metai bėgo. Dukrelė augo. Džiaugėsi motinos širdis, matant savo atžalėlę, myluojant ją, pinant jos rusvus plaukelius. Gera joms buvo kartu. Kur tik jos praeidavo, sužydėdavo pievos, nušvisdavo trobos, net visi kaimai, saulė skaisčiau sužėrėdavo.
Deja, tokia idilė negalėjo trukti amžinai ji visada staiga sugriūna, o sunkiausia, jog tai įvyksta pačiu netikėčiausiu metu lyg klastingas priešo dūris į nugarą, į širdį susminga griūvančio pasakų pasaulio šukės...
Mergaitė moteris, dukra motina du skirtingi poliai, skirtingos barikadų pusės, skirtingos kartos... Vienas... Antras... Trečias...
Taip po truputį vis dažniau kildavo iš pradžių menki barniai, o kuo toliau, tuo didesni konfliktai... Staiga ėmė ir išsprūdo tvirtas santarvės pagrindas iš po kojų...
Vieną dieną mergaitė sėdėjo šalia mamos ir kūkčiodama vebleno: Geriausia draugė... Aš tik nenoriu prarasti geriausios draugės... Tik nenoriu prarasti... draugės... O mama neiškentusi riktelėjo, esą nesąmones čia paistanti ir jau nebežinanti pati, ką išdarinėjanti. Apie motiną pagalvotum!Juk su ja eilinį kartą susipykai !Juk jai į grabą vinis kali ! O tu... draugė...
Nesuprato... Nenorėjo suprasti... Nenorėjo norėti suprasti... Skauda... Sudužo... Šukės... Ai...
Tądien išaugo aukšta ir labai ilga jų Kinų siena. Ir ją pastatė tik jos dviese. Nė viena nestabdė tų baisių statybų...
Jos ėjo pievomis, bet tos nesužydėdavo. Jos sutikdavo žmones, bet jie nesišypsodavo. Jos lankėsi kaimuose, trobose, bet tos nesušvisdavo. Nes jos ėjo skirtingose sienos pusėse. Sudeginti tiltai, kurie jungė jų sielas...
Abi norėjo, bet nė viena nesugebėjo paminti savigarbos, nuryti apmauso, patikėti pasauliu iš naujo. Gailėjosi abi, bet daugiau nė karto nepažvelgė viena kitai į akis ir nepasinėrė į tą pačią margaspalvę svajonę, neužsidėjo iliuzijos sparnų ir susikibusios už rankų nepabėgo iš realybės. Jos vis dar gyveno. Jos vis dar klajojo, bet skirtingų kelių dulkės gulė ant jų saulės įrudintų kojų, skirtingos pievos patiesdavo joms savo žalius patalus, ne tie patys paukščiai suokė lopšines ir žadino rytais. Bet ta pati saulė glostė jų kūnus, tas pats mėnuo saugojo jas naktimis ir toks pats skausmas gėlė, plėtojosi širdy...
Skauda...
Skauda...
Ašara...
Ašara...
Sugrįšk...
Sugrįšk...
Atleisk...
Atleisk...
Negrįšiu...
...Neatleisiu..
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-27 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 121 d. ]
[ Peržiūrėta: 303 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/klajokle_moteris/catid/4 ]
Palik bent globojantį žvilgsnį
Ar žinote kaip būna sunku prisiversti atsikelti rytais, kai nebešviečia saulė? Ar apskritai įsivaizduojate tą savijautą, kurią išgyvena žmogus, nebematantis saulės? Nebematantis šypsenų? Nebegirdintis paukščių giesmių? Nebesuvokiantis... pasaulio?..
Tai turėjo būti tik dar vienas auksu žėrintis ruduo. Ruduo, kurį privalėjo pakeisti nuotakos rūbu apsitaisiusi žiema, po jos atkulniuoti bundantis pavasaris, toliau viliokė vasara ir taip vis iš naujo ir iš naujo, ir nepaliaujamai turėjo suktis laiko ratas, bet...
Tą rudenį mes nebesimaudėme lapų jūroje, laukinių klyksmais nebelydėjome išskrendančių paukščių ir nemojome gęstančiai saulei, sėdėdami ant sukrypusio suolelio prie namo...
Kai atvykau žiemos metu, teko klampoti per pusmetrines pusnis, nes niekas nenukasė takelių, o man vienai, be tavęs, rankos nekilo to daryti...
O pavasaris visgi atėjo... Išlindo pirmieji gležni daigai, o po gaivaus lietučio gamta lyg burtų lazdele pamojus iš nykiai pilkos tapo ryškiai žalia. Bet nepasidarė lengviau, priešingai dar sunkiau, nes mes nebeėjome apžiūrėti tik prasikalusių rugienojų, nėjome aptvarkyti pamiškės. Mūsų numylėtinė kumelaitė pasiilgo cukraus gabalėlio iš tavo rankų, o man velniškai trūko tavo globojančio žvilgsnio, kartais įgristančių juokelių ir tokių paprastų, bet nuoširdžių ir labai brangių dovanėlių: lauko gėlių puokštelės, saujelės žemuogių ar nuostabiausio baravyko, palikto tyčia, kad aš jį surasčiau...
Po velnių, kokią teisę tu turėjai imti ir išeiti?! Kaip drįsai nepabučiuoti manęs, išvykdamas į tokią ilgą kelionę?! Tu prakeiktas egoistas!!! Kodėl nesustojai ir nepagalvojai, kad čia, žemėje, yra žmogus, kuriam tu reikalingas, kuris laukia tavo šypsnio, tavo apkabinimo, kuriam reikia, kad, paėmęs už rankos, dar pavestum klaidžiu gyvenimo keliu?.. Tiesiog ėmei ir išėjai, o aš... Man aptemo dangus, nebemačiau skaisčių spalvų ir viliojančio gamtos grožio, nebegirdėjau paukščių man giedamų serenadų ar miško ošiamų simfonijų...
...Aš neatėjau į tavo laidotuves. Kodėl? Nes nenorėjau matyti, kad viskas baigta. Peržengdama namo slenkstį lyg idiotė tikėjau rasianti tave ant tavo numylėtos, prie lango stovinčios, išgulėtos lovos, bet... nerasdavau, o neradusi prakeikdavau ir imdavau nekęsti dar labiau. Tačiau atvykusi sekantį kartą, elgdavausi lygiai taip pat tikėdavausi, nors viduje jau kažkas ėmė šnibždėti, jog tai beprasmiška. Ir taip tuos visus penkerius ilgus, skausmo ir nežinios pilnus, metus aš visgi nenustojau tikėti... O dabar sakau... Labas... Pagaliau aš atėjau... Štai kaip tu dabar gyveni. Va, kokie tavo naujieji namai. Na, neveltui gyrei mamuko skonį gražų paminklą išrinko. Ir gėlytės nuostabios. Na, matyt, nesigaili iškeitęs senąjį niūrų ir tamsų būstą į šią ramią vietelę šalia miškas, pušynas ošia... Oi, voveraitė prašuoliavo!..
Ašaros užgniaužė tolesnius žodžius. Suklupau prie tavo kojų ir raudojau. Verkiau lyg kūdikis, ką tik išstumtas į žiaurųjį žemiškąjį pasaulį. Laisčiau ašaromis gėles ir nė nenorėjau nurimti, nes... suvokiau realybę, supratau, kad kitą kartą, peržengusi slenkstį, net giliai širdyje nebesitikėsiu tavęs pamatyti.
Atleisk, kad nebuvau tavo laidotuvėse. Tiesiog negalėjau prisiversti ir tiek. Nedrįsau pažvelgti mirčiai į akis, nes mes esame nelygiavertės konkurentės. Deja, šią kovą, kovą dėl tavęs, ji nugalėjo, o aš... Aš gėdingai pabėgau... Tikiuosi suprasi ir Priglausi mane kaip išklydusį sūnų/ Į savo marinančios prieglobos rūmą.
Tada aš tau papasakojau viską, kas nutiko per tuos ilgesio ir kančios kupinus metus. O tu klauseisi... Kaluseisi kaip visada toks rimtas ir tylus, dėl nieko nepriekaištavai, o tik žvelgei supratingomis akimis ir tas žvilgsnis man reiškė daug daugiau nei visos tautos pritarimas. Aš žinojau, tiesiog jaučiau, kad tu nepyksti...
Tą vakarą mes vėl KARTU palydėjome saulę į josios patalą ir aš pajutau tai, ko man taip trūko tavo rūpestingą žvilgsnį ir artumą...
MIRTIS tokia bauginanti, bet, deja, neišvengiama. Į šią kelionę tenka palydėti visus. Ir jei ne tu, tai kas nors kitas vis tiek krinta toje nelygiavertėje kovoje. Visgi mes nesugebame, o gal tiesiog nenorime pripažinti, jog tokia jau ta realybė. Privalome išmokti gerbti mirtį ne tik tada, kai ji pasiglemžia ilgą gyvenimo kelią nuėjusius, bet ir tada, tiksliau, o ypač tada, kai jos draugiją pasirenka mūsų mylimi žmonės, kurie dar tik pradėjo raškyti vaismedžio, vardu gyvenimas, vaisius. Tik tada kai suvoksime ir pripažinsime jų pasirinkimą, pajusime artumą ir meilę, kurią jie mums dovanos būdami bet kur... Leiskime jų kūnams lyg žuvėdroms pakilti į begalinę padangę ir, suskleidus sparnus, nežmonišku greičiu smigti į beribį vandenyną, o jų sieloms neužtrenkime durų priešais nosis, pakvieskime prisėsti drauge prie pietų stalo ir sukurti tą jaukią pilnatvės atmosferą...
Čia Jums, brangieji, kurie per anksti išėjote
ir palikote šiame pasaulyje ne vieną raudančią sielą...
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-15 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 109 d. ]
[ Peržiūrėta: 318 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/palik_bent_globojanti_zvilgsni/catid/4 ]
Tai turėjo būti tik dar vienas auksu žėrintis ruduo. Ruduo, kurį privalėjo pakeisti nuotakos rūbu apsitaisiusi žiema, po jos atkulniuoti bundantis pavasaris, toliau viliokė vasara ir taip vis iš naujo ir iš naujo, ir nepaliaujamai turėjo suktis laiko ratas, bet...
Tą rudenį mes nebesimaudėme lapų jūroje, laukinių klyksmais nebelydėjome išskrendančių paukščių ir nemojome gęstančiai saulei, sėdėdami ant sukrypusio suolelio prie namo...
Kai atvykau žiemos metu, teko klampoti per pusmetrines pusnis, nes niekas nenukasė takelių, o man vienai, be tavęs, rankos nekilo to daryti...
O pavasaris visgi atėjo... Išlindo pirmieji gležni daigai, o po gaivaus lietučio gamta lyg burtų lazdele pamojus iš nykiai pilkos tapo ryškiai žalia. Bet nepasidarė lengviau, priešingai dar sunkiau, nes mes nebeėjome apžiūrėti tik prasikalusių rugienojų, nėjome aptvarkyti pamiškės. Mūsų numylėtinė kumelaitė pasiilgo cukraus gabalėlio iš tavo rankų, o man velniškai trūko tavo globojančio žvilgsnio, kartais įgristančių juokelių ir tokių paprastų, bet nuoširdžių ir labai brangių dovanėlių: lauko gėlių puokštelės, saujelės žemuogių ar nuostabiausio baravyko, palikto tyčia, kad aš jį surasčiau...
Po velnių, kokią teisę tu turėjai imti ir išeiti?! Kaip drįsai nepabučiuoti manęs, išvykdamas į tokią ilgą kelionę?! Tu prakeiktas egoistas!!! Kodėl nesustojai ir nepagalvojai, kad čia, žemėje, yra žmogus, kuriam tu reikalingas, kuris laukia tavo šypsnio, tavo apkabinimo, kuriam reikia, kad, paėmęs už rankos, dar pavestum klaidžiu gyvenimo keliu?.. Tiesiog ėmei ir išėjai, o aš... Man aptemo dangus, nebemačiau skaisčių spalvų ir viliojančio gamtos grožio, nebegirdėjau paukščių man giedamų serenadų ar miško ošiamų simfonijų...
...Aš neatėjau į tavo laidotuves. Kodėl? Nes nenorėjau matyti, kad viskas baigta. Peržengdama namo slenkstį lyg idiotė tikėjau rasianti tave ant tavo numylėtos, prie lango stovinčios, išgulėtos lovos, bet... nerasdavau, o neradusi prakeikdavau ir imdavau nekęsti dar labiau. Tačiau atvykusi sekantį kartą, elgdavausi lygiai taip pat tikėdavausi, nors viduje jau kažkas ėmė šnibždėti, jog tai beprasmiška. Ir taip tuos visus penkerius ilgus, skausmo ir nežinios pilnus, metus aš visgi nenustojau tikėti... O dabar sakau... Labas... Pagaliau aš atėjau... Štai kaip tu dabar gyveni. Va, kokie tavo naujieji namai. Na, neveltui gyrei mamuko skonį gražų paminklą išrinko. Ir gėlytės nuostabios. Na, matyt, nesigaili iškeitęs senąjį niūrų ir tamsų būstą į šią ramią vietelę šalia miškas, pušynas ošia... Oi, voveraitė prašuoliavo!..
Ašaros užgniaužė tolesnius žodžius. Suklupau prie tavo kojų ir raudojau. Verkiau lyg kūdikis, ką tik išstumtas į žiaurųjį žemiškąjį pasaulį. Laisčiau ašaromis gėles ir nė nenorėjau nurimti, nes... suvokiau realybę, supratau, kad kitą kartą, peržengusi slenkstį, net giliai širdyje nebesitikėsiu tavęs pamatyti.
Atleisk, kad nebuvau tavo laidotuvėse. Tiesiog negalėjau prisiversti ir tiek. Nedrįsau pažvelgti mirčiai į akis, nes mes esame nelygiavertės konkurentės. Deja, šią kovą, kovą dėl tavęs, ji nugalėjo, o aš... Aš gėdingai pabėgau... Tikiuosi suprasi ir Priglausi mane kaip išklydusį sūnų/ Į savo marinančios prieglobos rūmą.
Tada aš tau papasakojau viską, kas nutiko per tuos ilgesio ir kančios kupinus metus. O tu klauseisi... Kaluseisi kaip visada toks rimtas ir tylus, dėl nieko nepriekaištavai, o tik žvelgei supratingomis akimis ir tas žvilgsnis man reiškė daug daugiau nei visos tautos pritarimas. Aš žinojau, tiesiog jaučiau, kad tu nepyksti...
Tą vakarą mes vėl KARTU palydėjome saulę į josios patalą ir aš pajutau tai, ko man taip trūko tavo rūpestingą žvilgsnį ir artumą...
MIRTIS tokia bauginanti, bet, deja, neišvengiama. Į šią kelionę tenka palydėti visus. Ir jei ne tu, tai kas nors kitas vis tiek krinta toje nelygiavertėje kovoje. Visgi mes nesugebame, o gal tiesiog nenorime pripažinti, jog tokia jau ta realybė. Privalome išmokti gerbti mirtį ne tik tada, kai ji pasiglemžia ilgą gyvenimo kelią nuėjusius, bet ir tada, tiksliau, o ypač tada, kai jos draugiją pasirenka mūsų mylimi žmonės, kurie dar tik pradėjo raškyti vaismedžio, vardu gyvenimas, vaisius. Tik tada kai suvoksime ir pripažinsime jų pasirinkimą, pajusime artumą ir meilę, kurią jie mums dovanos būdami bet kur... Leiskime jų kūnams lyg žuvėdroms pakilti į begalinę padangę ir, suskleidus sparnus, nežmonišku greičiu smigti į beribį vandenyną, o jų sieloms neužtrenkime durų priešais nosis, pakvieskime prisėsti drauge prie pietų stalo ir sukurti tą jaukią pilnatvės atmosferą...
Čia Jums, brangieji, kurie per anksti išėjote
ir palikote šiame pasaulyje ne vieną raudančią sielą...
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-15 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 109 d. ]
[ Peržiūrėta: 318 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/palik_bent_globojanti_zvilgsni/catid/4 ]