Eik per pasaulį...
Pasaulyje gyveno klajoklė moteris. Ji turėjo mažytę raudonskruostę dukrytę, kurią visada nešiodavosi krepšyje ant nugaros. Taigi, taip jos ir keliaudavo po pasaulį moteris su kūdikiu ant nugaros ir daina lūpose.
Metai bėgo. Dukrelė augo. Džiaugėsi motinos širdis matant savo atžalėlę, myluojant ją, pinant jos rusvus plaukeliuus. Gera joms buvo kartu! Kur tik jos praeidavo, sužydėdavo pievos, nušvisdavo trobos, net visi kaimai, saulė skaisčiau sužėrėdavo.
Deja, tokia idilė negali trukti amžinai ji visada staiga sugriūna, o sunkiausia, jog tai įvyksta pačiu netikėčiausiu metu lyg klastingas priešo dūris į nugarą, į širdį susminga griūvančio pasakų pasaulio šukės...
Mergaitė moteris, dukra motina du skirtingi poliai, skirtingos barikadų pusės, skirtingos kartos... Vienas... Antras... Trečias... Taip po truputį vis dažniau kildavo iš pradžių menki barniai, o kuo toliau, tuo didesni konfliktai... Staiga ėmė ir išsprūdo tvirtas santarvės pagrindas iš po kojų...
Vieną dieną mergaitė sėdėjo šalia mamos ir kūkčiodama vebleno: Geriausia draugė... Aš tik nenoriu prarasti geriausios draugės... Tik nenoriu prarasti... draugės... O mama neiškentusi riktelėjo, esą nesąmones veblenanti ir jau nebežinanti pati, ką išdarinėjanti. Apie motiną pagalvotum! Juk su ja eilinį kartą susipykai! Juk jai į grabą vinis kali! O tu... draugė...
Nesuprato... Nenorėjo suprasti... Nenorėjo norėti suprasti... Skauda... Sudužo... Šukės... Ai...
Tądien išaugo aukšta ir labai ilga jų Kinų siena. Ir ją pastatė tik jos dviese. Nė viena nestabdė tų baisių statybų...
Jos ėjo pievomis, bet tos nesužydėdavo. Jos sutikdavo žmones, bet jie nesišypsodavo. Jos lankėsi kaimuose, trobose, bet tos nesušvisdavo. Nes jos ėjo skirtingose sienos pusėse. Sudeginti tiltai, kurie jungė jų sielas...
Daugiau nė karto nepažvelgė viena kitai į akis ir nepasinėrė į tą pačią margaspalvę svajonę, neužsidėjo iliuzijos sparnų ir, susikibusios už rankučių, nepabėgo iš realybės. Jos vis dar gyveno. Jos vis dar klajojo, bet skirtingų kelių dulkės gulė ant jų saulės įrudintų kojų, skirtingos pievos patiesdavo joms savo žalius patalus, ne tie patys paukščiai suokė lopšines ir žadino rytais. Bet ta pati saulė glostė jų kūnus, tas pats mėnuo saugojo jas naktimis ir toks pats skausmas gėlė, plėtojosi širdy...
Skauda...
Skauda...
Ašara...
Ašara...
Sugrįšk...
Sugrįšk...
Atleisk...
Atleisk...
Negrįšiu...
...Neatleisiu...
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-27 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 121 d. ]
[ Peržiūrėta: 699 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/eik_per_pasauli/catid/5 ]
Metai bėgo. Dukrelė augo. Džiaugėsi motinos širdis matant savo atžalėlę, myluojant ją, pinant jos rusvus plaukeliuus. Gera joms buvo kartu! Kur tik jos praeidavo, sužydėdavo pievos, nušvisdavo trobos, net visi kaimai, saulė skaisčiau sužėrėdavo.
Deja, tokia idilė negali trukti amžinai ji visada staiga sugriūna, o sunkiausia, jog tai įvyksta pačiu netikėčiausiu metu lyg klastingas priešo dūris į nugarą, į širdį susminga griūvančio pasakų pasaulio šukės...
Mergaitė moteris, dukra motina du skirtingi poliai, skirtingos barikadų pusės, skirtingos kartos... Vienas... Antras... Trečias... Taip po truputį vis dažniau kildavo iš pradžių menki barniai, o kuo toliau, tuo didesni konfliktai... Staiga ėmė ir išsprūdo tvirtas santarvės pagrindas iš po kojų...
Vieną dieną mergaitė sėdėjo šalia mamos ir kūkčiodama vebleno: Geriausia draugė... Aš tik nenoriu prarasti geriausios draugės... Tik nenoriu prarasti... draugės... O mama neiškentusi riktelėjo, esą nesąmones veblenanti ir jau nebežinanti pati, ką išdarinėjanti. Apie motiną pagalvotum! Juk su ja eilinį kartą susipykai! Juk jai į grabą vinis kali! O tu... draugė...
Nesuprato... Nenorėjo suprasti... Nenorėjo norėti suprasti... Skauda... Sudužo... Šukės... Ai...
Tądien išaugo aukšta ir labai ilga jų Kinų siena. Ir ją pastatė tik jos dviese. Nė viena nestabdė tų baisių statybų...
Jos ėjo pievomis, bet tos nesužydėdavo. Jos sutikdavo žmones, bet jie nesišypsodavo. Jos lankėsi kaimuose, trobose, bet tos nesušvisdavo. Nes jos ėjo skirtingose sienos pusėse. Sudeginti tiltai, kurie jungė jų sielas...
Daugiau nė karto nepažvelgė viena kitai į akis ir nepasinėrė į tą pačią margaspalvę svajonę, neužsidėjo iliuzijos sparnų ir, susikibusios už rankučių, nepabėgo iš realybės. Jos vis dar gyveno. Jos vis dar klajojo, bet skirtingų kelių dulkės gulė ant jų saulės įrudintų kojų, skirtingos pievos patiesdavo joms savo žalius patalus, ne tie patys paukščiai suokė lopšines ir žadino rytais. Bet ta pati saulė glostė jų kūnus, tas pats mėnuo saugojo jas naktimis ir toks pats skausmas gėlė, plėtojosi širdy...
Skauda...
Skauda...
Ašara...
Ašara...
Sugrįšk...
Sugrįšk...
Atleisk...
Atleisk...
Negrįšiu...
...Neatleisiu...
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-27 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 121 d. ]
[ Peržiūrėta: 699 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/eik_per_pasauli/catid/5 ]
Atšalusi kava...
Ei, tu! Taip, taip, tu! Žvilgtelėk čia! Nagi, prašau! Negirdi... Nemato... Nenori to matyti...
Žvelgiu į tolį tik horizonto linija. Sugrįžtu čia, arčiau, matau rėmus lango rėmus. Vien kliūtys, vien ribos, vien bajeriai... Ir viskas?! Kur prasmė? Kur... laisvė?
Išdaužykime langus! Neleiskime mūsų suvaržyti! Klykime... Kam? Nes norime būti išgirsti! Nes trokštame būti... suprasti...
...Vis sukasi, sukasi, sukasi... Bėga... Teka... Krinta vienas po kito kalendoriaus lapelis ir galiausiai... Sulaukaime lūžio, tuomet paliekame žemiškąjį būstą ir kylame į aukštesnę pakopą, o čia, deja, taip ir liekame neišgirsti...
NEEE!!! STOP! Dabar pat sustok ir klausyk MANĘS! Aš pasakosiu, o tu klausykis, nes NORIU būti išgirsta ir suprasta.
Viskas prasidėjo nuo...
Gimiau ir iš karto pradėjau šaukti, o Tu negirdėjai. Bet nepraradau vilties diena po dienos, naktis po nakties mėginau Tave prisišaukti, stengiausi atkreipti Tavo dėmesį. Deja, kuo garsiau šaukiau, tuo labiau Tu tolai.
Bėgo metai, upėmis tekėjo... Aš augau ir... tylėjau. Kupinomis ilgesio ir vilties akimis stebėjau Tave ir laukiau, kol prabilsi. Tačiau Tu jautei esąs stebimas ir tik dar labiau gūžeisi savyje, slėpeisi nuo manęs, nenorėjai įsileisti... Kentėjau, brangusis, vien dėl mūsų kentėjau! Juk pats žinai, kokia stipri galiu būti...
Bet visgi esu tik žmogus! Kai siela prisipildė kančios nuodų, susmukau. O tada mes pasikeitėme vietomis puolimą perėmei Tu...
Nebegalėdama kentėti įsijungiau apsaugos sitemą ne tik neįsileidau Tavęs, bet net ir mintis apie tave skandinau užmaršties vandenyne. Pavyko, deja, neilgam...
Matyt esu per daug išsiblaškiusi, nes pamiršau įjungti apsaugos sistemą prie atsarginių durų. Ir vieną saulėtą (o gal ir ne!) dieną Tu tiesiog ėmei ir užsukai į svečius, šiaip, be jokio tikslo, kavos išgerti... Tada aš atsimerkiau, apsidairiau ir... Išgirdau nuostabiausią paukščių giesmių, mašinų birbimo, žmonių klegesio, lapų šnaresio ir visų kitų garsų chaoso simfoniją! Nusišypsojau, nes supratau, kad dabar Tu Mane išklausysi!
Vienu akimirksniu skilo visi stiklai, dingo visos ribos, visi suvaržymai! Aš šnekėjau, o Tu, Pasauli, manęs klauseisi... Klauseisi ir mėginai... suprasti...
O ant stalo paliktas puodelis garuojančios kavos iš lėto vėso...
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-23 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 117 d. ]
[ Peržiūrėta: 706 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/atsalusi_kava/catid/5 ]
Žvelgiu į tolį tik horizonto linija. Sugrįžtu čia, arčiau, matau rėmus lango rėmus. Vien kliūtys, vien ribos, vien bajeriai... Ir viskas?! Kur prasmė? Kur... laisvė?
Išdaužykime langus! Neleiskime mūsų suvaržyti! Klykime... Kam? Nes norime būti išgirsti! Nes trokštame būti... suprasti...
...Vis sukasi, sukasi, sukasi... Bėga... Teka... Krinta vienas po kito kalendoriaus lapelis ir galiausiai... Sulaukaime lūžio, tuomet paliekame žemiškąjį būstą ir kylame į aukštesnę pakopą, o čia, deja, taip ir liekame neišgirsti...
NEEE!!! STOP! Dabar pat sustok ir klausyk MANĘS! Aš pasakosiu, o tu klausykis, nes NORIU būti išgirsta ir suprasta.
Viskas prasidėjo nuo...
Gimiau ir iš karto pradėjau šaukti, o Tu negirdėjai. Bet nepraradau vilties diena po dienos, naktis po nakties mėginau Tave prisišaukti, stengiausi atkreipti Tavo dėmesį. Deja, kuo garsiau šaukiau, tuo labiau Tu tolai.
Bėgo metai, upėmis tekėjo... Aš augau ir... tylėjau. Kupinomis ilgesio ir vilties akimis stebėjau Tave ir laukiau, kol prabilsi. Tačiau Tu jautei esąs stebimas ir tik dar labiau gūžeisi savyje, slėpeisi nuo manęs, nenorėjai įsileisti... Kentėjau, brangusis, vien dėl mūsų kentėjau! Juk pats žinai, kokia stipri galiu būti...
Bet visgi esu tik žmogus! Kai siela prisipildė kančios nuodų, susmukau. O tada mes pasikeitėme vietomis puolimą perėmei Tu...
Nebegalėdama kentėti įsijungiau apsaugos sitemą ne tik neįsileidau Tavęs, bet net ir mintis apie tave skandinau užmaršties vandenyne. Pavyko, deja, neilgam...
Matyt esu per daug išsiblaškiusi, nes pamiršau įjungti apsaugos sistemą prie atsarginių durų. Ir vieną saulėtą (o gal ir ne!) dieną Tu tiesiog ėmei ir užsukai į svečius, šiaip, be jokio tikslo, kavos išgerti... Tada aš atsimerkiau, apsidairiau ir... Išgirdau nuostabiausią paukščių giesmių, mašinų birbimo, žmonių klegesio, lapų šnaresio ir visų kitų garsų chaoso simfoniją! Nusišypsojau, nes supratau, kad dabar Tu Mane išklausysi!
Vienu akimirksniu skilo visi stiklai, dingo visos ribos, visi suvaržymai! Aš šnekėjau, o Tu, Pasauli, manęs klauseisi... Klauseisi ir mėginai... suprasti...
O ant stalo paliktas puodelis garuojančios kavos iš lėto vėso...
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-23 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 117 d. ]
[ Peržiūrėta: 706 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/atsalusi_kava/catid/5 ]
Lengva lyg pūkas
Taip nykiai dangumi ropojo tamsūs debesų gabalai. Šlykščiai teršdami padangę, mesdami ant mūsų pavargusių pečių šešėlį, slėgdami mus, neleisdami pakelti ištroškusių akių į šviesą
Engdami
Griaudami viską, kas šventa
Niekindami ir pamindami
mus
žmones
Lyg vėlė slinkau gatve. Kažkur toli lyg ir girdėjau šaukiant mane vardu: Rita! Rita!!! Bet tai neįmanoma Nebeliko žmogaus, kuris mane pažinotų, kuriam aš rūpėčiau Jaučiau, kaip mano bevertį kūną smaigsto praeivių žvilgsniai. Jie greitai nusukdavo akis, kuomet bent truputėlį atgręždavau galvą į jų pusę. Naivuoliai! Mano, kad aš juos matau?! Kvailiai! Tikisi, kad jie man ką nors reiškia?! Nė velnio! Jie tik dar kelios atmatos, tik keli ropliai, mėginantys sukurti iliuziją apie gyvenimą, tikintys realybe Jos nėra! Tik ne čia Tik ne dabar Jūs visi esate tokie pat kaip aš tokios pačios bedvasės būtybės, skudurinės lėlės, marionetės, kuriomis žaidžia daug viršesnės būtybės Kas? Dievas? Ne, netikiu juo! Kuo labiau stengiausi suvokti Dievo šventumą, tuo labiau tolau nuo jo. Tai tik dar viena iliuzija! Tai svaja, kurios kažkas įsigeidė vien tam, kad taptų valdovu O jūs ir patikėjote! Cha cha cha
Ašara Karšta ašara nuriedėjo kūnu Kieno jis? Tiesa, juk šis mėsos ir kaulų maišas priklauso man! Buvau pamiršusi Tik dabar, skruostą nudeginus tam skaidriam lašeliui, pajutau šaltį. Po kiekvieno žingsnio jutau ledinį šaltį, užvaldantį mano kūną: dilgčioja kojas, sustingsta plaštakos, parausta skruostai, nugara bėgioja šiurpuliukai. Man GERA!!! Šalti, prašau nepalikti manęs! Smelkis gilyn! Lyg skalpelis pjauk audinius! Užvaldyk šį žemiškąjį pavidalą! Užšaldyk širdį Tuk tuk tuk Ar girdi? Taip pašėlusiai blaškosi širdis karvelis, ištroškęs laisvės, bet uždarytas kūne, suvaržytas grotų Nurimk. Užmik. Prašau Kuomet nurimsi tu, širdie, galėsiu ištrūkti iš žemiškųjų gniaužtų Galėsiu mėgautis laisve ir mylimų žmonių artumu O ką turiu dabar? Dienas, naktis, mėnesius ir metus, sukaustytus monotoniško laikrodžio tiksėjimo, pareigas, kurias kažkas sugalvojo tam, kad žmonija nenuobodžiautų, taip pat gyvuliškus poreikius ir Kitko jums, pasaulio žiurkėms, nebereikia. To jūs nesuprantate. Visgi kas tai? Tai mintys, svajonės, troškimai, siekiai viskas, kas jums atrodo kvaila ir nereikalinga! Po velnių, atmerkite tas sumautas akis, pakelkite prakeiktas galvas ir išdrįskite pažiūrėti man į akis, į mano sielos veidrodį! Negi jums nenusibodo būti supančiotiems? Negi jūs netrokštate laisvės? To gaivaus oro, kurį galėtumėte gerti visa savo esybe? Ar jūs nepavargote nuo to tiksėjimo? Tik tak tik tak Sudaužykite visus laikrodžius!!! Prašau kas nors sustabdykite laiką
Viskas aplink mane sustingo, apmirė, virto statulomis, o aš Aš sėdėjau ant pilko šaligatvio ir jaučiau, kaip šąla mano užpakalis! Niekas daugiau nesmaigstė žvilgsniais. Niekas nebeslėpė akių. Visi nedarė nieko. O aš? Mano žydros akys žvelgė į dangų ir laukė vienintelio saulės spindulio. Man to reikėjo lyg žuviai vandens, lyg paukščiui skrydžio Skrydžio? Gal gal pamėginti pakilti? Virš tų juodų debesų skiaučių, virš mus visus slegiančio oro, virš visko. Pasiekti saulę. Juk jei paukštis tai gali, galiu ir aš. Reikia visai nedaug tik pakilti! Aš tai galiu! Žinau, kad galiu!!!
Dar kartą įkvėpiau tvankaus ir koktaus oro, pakėliau akis į dangų ir
jaučiau, kaip susmuko mano žemiškasis būstas, atsigręžusi išvydau, kaip minia naivuolių - robotų - supuolė prie to mėsos ir kaulų kalno, girdėjau aikčiojant moteris, panikuojant vyrus, ausys pagavo susimąsčiusio vaiko klausimą: O kodėl ji guli ant žemės? Mamyte, tu juk man neleidi net sėdėti ant žemės, o ji guli. Kodėl? Nusišypsojau ir pajutau lengvą lyg pūkas laisvės pojūtį, baltą lyg pirmoji snaigė skrydžio malonumą ir saldų lyg nektaras pasitenkinimą
Nereikia manęs gelbėti! Padėkite sau Aš jau laiminga
Čia sustosime, nes dabar Jovita, Rita ir jų mamytė jau kartu laimingos laisvos savame pasaulyje savame rojuje
MIRTIS tai išsiskyrimas su kūnu ir artimųjų šiluma, bet tik tokiu būdu gali palikti šį dvokiantį žemiškąjį pasaulį ir pasiekti tyresnį, aukštesnį
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-16 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 110 d. ]
[ Peržiūrėta: 713 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/lengva_lyg_pukas/catid/5 ]
Lyg vėlė slinkau gatve. Kažkur toli lyg ir girdėjau šaukiant mane vardu: Rita! Rita!!! Bet tai neįmanoma Nebeliko žmogaus, kuris mane pažinotų, kuriam aš rūpėčiau Jaučiau, kaip mano bevertį kūną smaigsto praeivių žvilgsniai. Jie greitai nusukdavo akis, kuomet bent truputėlį atgręždavau galvą į jų pusę. Naivuoliai! Mano, kad aš juos matau?! Kvailiai! Tikisi, kad jie man ką nors reiškia?! Nė velnio! Jie tik dar kelios atmatos, tik keli ropliai, mėginantys sukurti iliuziją apie gyvenimą, tikintys realybe Jos nėra! Tik ne čia Tik ne dabar Jūs visi esate tokie pat kaip aš tokios pačios bedvasės būtybės, skudurinės lėlės, marionetės, kuriomis žaidžia daug viršesnės būtybės Kas? Dievas? Ne, netikiu juo! Kuo labiau stengiausi suvokti Dievo šventumą, tuo labiau tolau nuo jo. Tai tik dar viena iliuzija! Tai svaja, kurios kažkas įsigeidė vien tam, kad taptų valdovu O jūs ir patikėjote! Cha cha cha
Ašara Karšta ašara nuriedėjo kūnu Kieno jis? Tiesa, juk šis mėsos ir kaulų maišas priklauso man! Buvau pamiršusi Tik dabar, skruostą nudeginus tam skaidriam lašeliui, pajutau šaltį. Po kiekvieno žingsnio jutau ledinį šaltį, užvaldantį mano kūną: dilgčioja kojas, sustingsta plaštakos, parausta skruostai, nugara bėgioja šiurpuliukai. Man GERA!!! Šalti, prašau nepalikti manęs! Smelkis gilyn! Lyg skalpelis pjauk audinius! Užvaldyk šį žemiškąjį pavidalą! Užšaldyk širdį Tuk tuk tuk Ar girdi? Taip pašėlusiai blaškosi širdis karvelis, ištroškęs laisvės, bet uždarytas kūne, suvaržytas grotų Nurimk. Užmik. Prašau Kuomet nurimsi tu, širdie, galėsiu ištrūkti iš žemiškųjų gniaužtų Galėsiu mėgautis laisve ir mylimų žmonių artumu O ką turiu dabar? Dienas, naktis, mėnesius ir metus, sukaustytus monotoniško laikrodžio tiksėjimo, pareigas, kurias kažkas sugalvojo tam, kad žmonija nenuobodžiautų, taip pat gyvuliškus poreikius ir Kitko jums, pasaulio žiurkėms, nebereikia. To jūs nesuprantate. Visgi kas tai? Tai mintys, svajonės, troškimai, siekiai viskas, kas jums atrodo kvaila ir nereikalinga! Po velnių, atmerkite tas sumautas akis, pakelkite prakeiktas galvas ir išdrįskite pažiūrėti man į akis, į mano sielos veidrodį! Negi jums nenusibodo būti supančiotiems? Negi jūs netrokštate laisvės? To gaivaus oro, kurį galėtumėte gerti visa savo esybe? Ar jūs nepavargote nuo to tiksėjimo? Tik tak tik tak Sudaužykite visus laikrodžius!!! Prašau kas nors sustabdykite laiką
Viskas aplink mane sustingo, apmirė, virto statulomis, o aš Aš sėdėjau ant pilko šaligatvio ir jaučiau, kaip šąla mano užpakalis! Niekas daugiau nesmaigstė žvilgsniais. Niekas nebeslėpė akių. Visi nedarė nieko. O aš? Mano žydros akys žvelgė į dangų ir laukė vienintelio saulės spindulio. Man to reikėjo lyg žuviai vandens, lyg paukščiui skrydžio Skrydžio? Gal gal pamėginti pakilti? Virš tų juodų debesų skiaučių, virš mus visus slegiančio oro, virš visko. Pasiekti saulę. Juk jei paukštis tai gali, galiu ir aš. Reikia visai nedaug tik pakilti! Aš tai galiu! Žinau, kad galiu!!!
Dar kartą įkvėpiau tvankaus ir koktaus oro, pakėliau akis į dangų ir
jaučiau, kaip susmuko mano žemiškasis būstas, atsigręžusi išvydau, kaip minia naivuolių - robotų - supuolė prie to mėsos ir kaulų kalno, girdėjau aikčiojant moteris, panikuojant vyrus, ausys pagavo susimąsčiusio vaiko klausimą: O kodėl ji guli ant žemės? Mamyte, tu juk man neleidi net sėdėti ant žemės, o ji guli. Kodėl? Nusišypsojau ir pajutau lengvą lyg pūkas laisvės pojūtį, baltą lyg pirmoji snaigė skrydžio malonumą ir saldų lyg nektaras pasitenkinimą
Nereikia manęs gelbėti! Padėkite sau Aš jau laiminga
Čia sustosime, nes dabar Jovita, Rita ir jų mamytė jau kartu laimingos laisvos savame pasaulyje savame rojuje
MIRTIS tai išsiskyrimas su kūnu ir artimųjų šiluma, bet tik tokiu būdu gali palikti šį dvokiantį žemiškąjį pasaulį ir pasiekti tyresnį, aukštesnį
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-16 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 110 d. ]
[ Peržiūrėta: 713 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/lengva_lyg_pukas/catid/5 ]
Tai tik mažytė MŪSŲ iliuzija
Drebančiomis rankomis pakėliau taurę raudono Cabernet vyno. Skysčio pripildytas krištolas sustingo veido aukštyje tam, kad dar kartą kraujo spalvos atspindy išvysčiau save
Žinojau, kad reginys nepaglostys migla apsitraukusių akių, nebenušvis skaisčiam veide jaunatviška šypsena, nes
Į mane žvelgė grimztantis vyno raudonyje raukšlėtas veidas, apsiblaususios akys, pavargusi siela
Sudrebėjusi ranka sukėlė taurėje ratiliukus, su kuriais nuvilnijo ir kažkieno (nenorėjau pripažinti, kad mano) atvaizdas.
Tik šiandien, praradus dar vieną mylimą žmogų, susimąsčiau kodėl Kodėl mano kūną dar nešioja motina žemelė? Kodėl nepriglaudžia savo glėbin? Juk čia tuoj nebeliks nieko artimo, mylimo, nieko, kas leistų pasijusti tikru žemės vaiku, kas leistų surikti: Aš irgi esu žmogus!
Ne, deja, nebebuvau žmogus Aš tai esybė, egzistuojanti greta besisukančio pasaulio
Devynerius metus Devynerius ilgus, varginančius metus Rita, mano vargšas kūdikis, buvo prikaustyta prie lovos! Kodėl? Kas kaltas? Gal niekas, o gal visi Tiesiog neapgalvotas žingsnis, nereikšmingas pasilinksminimas, paskutinis (kaip sakiau) skrydis į padanges ir Tiesiog aš, moteris, kurią derėtų vadinti motina, nepaisiau to, kad mano kūne jau aštuntas mėnuo gyveno dar viena būtybė, dar vienas asmuo! Paprasta, tereikėjo dar truputėlį palaukti, atidėti linksmybes ir viskas būtų pakrypę kita linkme galbūt Dievo rykštė nebūtų nubaudusi nekalto kūdikio
Tačiau ar reikia ką nors kaltinti?! Kam knistis po praeities šiukšles? Juk purvo pilna ir čia, dabartyje. Kam reikia varginti smegenis ir nerti į praeities vandenyną? Tuo labiau, jei tas vandenynas užterštas! Aušo diena po dienos, ėjo mėnesiai, slinko metai Iš viso devyneri O kas tada? Tada vaikelis tiesiog pakilo ir išėjo! Žengė pirmuosius savo pačios netvirtus žingsnelius ir vėl pasinėrė į plačią spindulių jūrą! Kai jau niekas nebesitikėjo, kai jau net patys ištvermingiausi prarado viltį, ji ėmė ir paskelbė pasauliui apie savo egzistenciją, apie savo gyvenimą!
O gal nereikėjo to daryti? Ką ji rado šiame smurto, šmeižto ir neapykantos katile? Gal jai tiesiog reikėjo dar bent metelius pagulėti, o po to pakilti į aukštesnę pakopą pasiekti rojų, nesuteršus savo balto rūbo nė viena nuodėmės dėme? Visko gali būti, tiesiog dabar jokie gal nebegalioja.
Nebūtų tos prievartos nakties, nebūtų Jovitos, nematyčiau Ritos kančių...
Deja, toliau buvo tik stumdymai, gyvenimo vėtrų mėtymai, žmonių šaltumas, nepripažinimas, abejingumas, nes mano mažoji Ritutė buvo tiesiog kitokia. Buvo išskirtinė. Matyt, normaliuosius (nors ir nelabai norisi juos taip vadinti) gąsdino pamėklės figūra, pilkų, rūku aptrauktų akių žvilgsnis. Tikriausiai jie nenorėjo pripažinti, jog šis bjaurus, kitoks padaras irgi žmogus.
O visgi ir po jos išblyškusia oda plakė širdis, nuo vaikystės pražilusioje galvelėje skriejo svajonės apie princą ant balto žirgo, apie tyrą meilę ir šilumą, apie žmones, kurie JAI šypsosi Ar dažnai svajonės išsipildo? Deja, ne... Ir gyvenimas, deja, nėra svaja, bet visgi dešimtis metų kentėjome, egzistavome dviese aš ir Rita
Žinau, kad tai skamba neįtikinamai, bet mes mylėjom pasaulį! Mylėjom ošiantį mišką! Mylėjom samanų švelnius prisilietimus, pievos glamones, rugių jūrą, žydrą dangų, deginantį saulėtekį ir paukščius.
Gerbiamieji, turiu dar vieną prašymą užsimerkite. Išvyskite seno žmogaus delną, išvagotą raukšlėm, išblyškusią odą ir pajuskite pienės pūko švelnumo paukštelio plunksnas, mažytes kutenančias kojytes, tyrinėjantį snapelį.
Taip kartą jau buvo. Vieną ankstų rytą mano delną sušildė gyvo padarėlio kūno šiluma, o dabar Dabar beliko tik dar kartą išgyventi šią nuostabią akimirką ir siela vienintelis gyvybės įrodymas pakils į beribę laisvės pievą, pasieks dangų laimės, gėrio, meilės ir šilumos šalį. Išskleis sparnus ir sušoks svaiginantį laisvės valsą
Vos keli lašai kraujo beliko krištolo taurėje Tai buvo viskas, ką palikau aš, švelni būtybė, tetrokštanti pasijusti žmogumi. Ne, nebraukite ašarų! Nebent jas liejate dėl netikusio savo gyvenimo! Juk dabar aš kur kas laimingesnė už bet kurį iš jūsų. Buvau tikru žmogumi, krūtinėje plakė širdis, o visi tie, kurie bent kartą mane atstūmėte, bent kartą nustelbėte žvilgsnį, nes neišdrįsote pažiūrėti į pilkas akis, visi jūs robotai su akmeniu krūtinėje vietoje širdies. Dabar turiu laisvę, o jūs tik savo nukaldintus pančius! Apsidairykite! Ir kairėje, ir dešinėje, ir už nugaros, ir net tiesiai prieš save jūs išvysite mane. Juk įkūniju jūsų troškimas būti savimi, jūsų norą veikti taip, kaip liepia širdis! Ta, jūsų manymu, bejėge būtybė esate JŪS!
Ar nemanote, kad laikas nusimesti kaukes ir pažvelgti sau ir savo norams tiesiai į pilkąsias akis!!!
Labai dažnai realybė yra bauginanti, bet ji kur kas geriau už apgaule grindžiamą iliuziją
Ritute, palieku tave vieną šiame skurdžiame pasaulyje. Tikiu, kad tu esi kur kas tvirtesnė už sesrį Jovitą ir už mane Mylėk ir ieškok savojo gyvenimo
Su meile mama
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-16 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 110 d. ]
[ Peržiūrėta: 217 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tai_tik_mazyte_ms_iliuzija/catid/5 ]
Sudrebėjusi ranka sukėlė taurėje ratiliukus, su kuriais nuvilnijo ir kažkieno (nenorėjau pripažinti, kad mano) atvaizdas.
Tik šiandien, praradus dar vieną mylimą žmogų, susimąsčiau kodėl Kodėl mano kūną dar nešioja motina žemelė? Kodėl nepriglaudžia savo glėbin? Juk čia tuoj nebeliks nieko artimo, mylimo, nieko, kas leistų pasijusti tikru žemės vaiku, kas leistų surikti: Aš irgi esu žmogus!
Ne, deja, nebebuvau žmogus Aš tai esybė, egzistuojanti greta besisukančio pasaulio
Devynerius metus Devynerius ilgus, varginančius metus Rita, mano vargšas kūdikis, buvo prikaustyta prie lovos! Kodėl? Kas kaltas? Gal niekas, o gal visi Tiesiog neapgalvotas žingsnis, nereikšmingas pasilinksminimas, paskutinis (kaip sakiau) skrydis į padanges ir Tiesiog aš, moteris, kurią derėtų vadinti motina, nepaisiau to, kad mano kūne jau aštuntas mėnuo gyveno dar viena būtybė, dar vienas asmuo! Paprasta, tereikėjo dar truputėlį palaukti, atidėti linksmybes ir viskas būtų pakrypę kita linkme galbūt Dievo rykštė nebūtų nubaudusi nekalto kūdikio
Tačiau ar reikia ką nors kaltinti?! Kam knistis po praeities šiukšles? Juk purvo pilna ir čia, dabartyje. Kam reikia varginti smegenis ir nerti į praeities vandenyną? Tuo labiau, jei tas vandenynas užterštas! Aušo diena po dienos, ėjo mėnesiai, slinko metai Iš viso devyneri O kas tada? Tada vaikelis tiesiog pakilo ir išėjo! Žengė pirmuosius savo pačios netvirtus žingsnelius ir vėl pasinėrė į plačią spindulių jūrą! Kai jau niekas nebesitikėjo, kai jau net patys ištvermingiausi prarado viltį, ji ėmė ir paskelbė pasauliui apie savo egzistenciją, apie savo gyvenimą!
O gal nereikėjo to daryti? Ką ji rado šiame smurto, šmeižto ir neapykantos katile? Gal jai tiesiog reikėjo dar bent metelius pagulėti, o po to pakilti į aukštesnę pakopą pasiekti rojų, nesuteršus savo balto rūbo nė viena nuodėmės dėme? Visko gali būti, tiesiog dabar jokie gal nebegalioja.
Nebūtų tos prievartos nakties, nebūtų Jovitos, nematyčiau Ritos kančių...
Deja, toliau buvo tik stumdymai, gyvenimo vėtrų mėtymai, žmonių šaltumas, nepripažinimas, abejingumas, nes mano mažoji Ritutė buvo tiesiog kitokia. Buvo išskirtinė. Matyt, normaliuosius (nors ir nelabai norisi juos taip vadinti) gąsdino pamėklės figūra, pilkų, rūku aptrauktų akių žvilgsnis. Tikriausiai jie nenorėjo pripažinti, jog šis bjaurus, kitoks padaras irgi žmogus.
O visgi ir po jos išblyškusia oda plakė širdis, nuo vaikystės pražilusioje galvelėje skriejo svajonės apie princą ant balto žirgo, apie tyrą meilę ir šilumą, apie žmones, kurie JAI šypsosi Ar dažnai svajonės išsipildo? Deja, ne... Ir gyvenimas, deja, nėra svaja, bet visgi dešimtis metų kentėjome, egzistavome dviese aš ir Rita
Žinau, kad tai skamba neįtikinamai, bet mes mylėjom pasaulį! Mylėjom ošiantį mišką! Mylėjom samanų švelnius prisilietimus, pievos glamones, rugių jūrą, žydrą dangų, deginantį saulėtekį ir paukščius.
Gerbiamieji, turiu dar vieną prašymą užsimerkite. Išvyskite seno žmogaus delną, išvagotą raukšlėm, išblyškusią odą ir pajuskite pienės pūko švelnumo paukštelio plunksnas, mažytes kutenančias kojytes, tyrinėjantį snapelį.
Taip kartą jau buvo. Vieną ankstų rytą mano delną sušildė gyvo padarėlio kūno šiluma, o dabar Dabar beliko tik dar kartą išgyventi šią nuostabią akimirką ir siela vienintelis gyvybės įrodymas pakils į beribę laisvės pievą, pasieks dangų laimės, gėrio, meilės ir šilumos šalį. Išskleis sparnus ir sušoks svaiginantį laisvės valsą
Vos keli lašai kraujo beliko krištolo taurėje Tai buvo viskas, ką palikau aš, švelni būtybė, tetrokštanti pasijusti žmogumi. Ne, nebraukite ašarų! Nebent jas liejate dėl netikusio savo gyvenimo! Juk dabar aš kur kas laimingesnė už bet kurį iš jūsų. Buvau tikru žmogumi, krūtinėje plakė širdis, o visi tie, kurie bent kartą mane atstūmėte, bent kartą nustelbėte žvilgsnį, nes neišdrįsote pažiūrėti į pilkas akis, visi jūs robotai su akmeniu krūtinėje vietoje širdies. Dabar turiu laisvę, o jūs tik savo nukaldintus pančius! Apsidairykite! Ir kairėje, ir dešinėje, ir už nugaros, ir net tiesiai prieš save jūs išvysite mane. Juk įkūniju jūsų troškimas būti savimi, jūsų norą veikti taip, kaip liepia širdis! Ta, jūsų manymu, bejėge būtybė esate JŪS!
Ar nemanote, kad laikas nusimesti kaukes ir pažvelgti sau ir savo norams tiesiai į pilkąsias akis!!!
Labai dažnai realybė yra bauginanti, bet ji kur kas geriau už apgaule grindžiamą iliuziją
Ritute, palieku tave vieną šiame skurdžiame pasaulyje. Tikiu, kad tu esi kur kas tvirtesnė už sesrį Jovitą ir už mane Mylėk ir ieškok savojo gyvenimo
Su meile mama
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-16 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 110 d. ]
[ Peržiūrėta: 217 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tai_tik_mazyte_ms_iliuzija/catid/5 ]
Padėsi gyventi?
Tai buvo nieko nežadantis vakaras. Po namus sklandė jauki ramybė, lyg fėja apgaubdama mus visus gerumo ir šilumos skraiste. Visus? Meluoju, nes vieno asmens, tai yra tėvo, sostas buvo tuščias ir dvelkė vėsa. Ta gal net šiek tiek maloni vėsa leido mums užsimiršti, svajoti ir įsivaizduoti darnią šeimą. Buvo gera veikti tai, ko širdelė troško, ir nesijausti dėl to nė trupučio kaltai. Neapsakomai malonu be jokio tikslo bėgioti televizoriaus nuotolinio valdymo mygtukais, girdėti, kaip brolis meiliai burkuoja telefonu su savo panele, pagauti virtuvėje nukritusio šaukšto barkštelėjimą. Tačiau pasąmonėje labai gerai suvokiau, kad ši idilė negali trukti ilgai, kad netrukus įsiverš viesulas ir sugriaus svajonių pilį, pavers į šipulius viską, kas tik ką spindėjo ramybės sidabru ir meilės auksu.
Grėsmingai trinkteli durys, ir fėjos kaip nebūta. Į savo valdas, pas savo drebančią tautą- šeimą- sugrįžo patriarchas- tėvas! Tik kelios sekundės ir orą perrėžė kraupus mamos riksmas- vėl valdovui kažkas nepatiko. Vidinė jėga mane blokšte nubloškė į virtuvę, tapusią mūšio lauku. Visu kūnu šokau prieš grobuonį, pykčiu degančiom akim stengiausi pagauti jo žvilgsnį, bet pagavau tik skaudų sunkios rankos kirtį. Tą akimirką manyje kažkas sprogo, nutrūko, išsiveržė lyg ugnikalnis- tiesiog NU-SI-BO-DO!!! Pavargau ginti, bjaurėjausi kūnu, puoštu mėlynėmis. Netardama nė žodžio atsistojau ir išlėkiau su dar didesniu durų trenksmu. Kur? Nežinau. Tiesiog klaidžiojau gatvėmis ir laukiau, kol nurims manyje verdantis minčių ir jausmų chaosas. Nejučia atklydau prie upės- vietos, kur anksčiau jausdavausi saugi, kur prieš kokį pusmetį bėgdavau tada, kai tenorėdavau pailsėti nuo viso pasaulio. Klausiausi ramaus jos šniokštimo, girdėjau aplinkui ošiant medžių lapiją, leidau vėjui glamonėti mano kūną, skendau gamtos tyloje. Nurimau ir ilgai nemąstydama nusprendžiau ir šįkart, kaip senais laikais, pasitikti saulę viena, o rytą viską vėl pradėti iš naujo
Nežmoniška jėga staiga parbloškė mane į triukšmo, skausmo, prievartos ir kančių pasaulį. Iš rojaus į bedugnę. Temačiau tik mane lydintį keistai iškreiptą žvilgsnį. Niekaip negalėjau suvokti, kas vyksta, kur esu. Ir vėl jutau skausmą, tačiau kitokį, dar nepažintą, bauginantį. Nebeturėjau jėgų klykti, tenorėjau numirti!
Pabudau. Sudarkytą kūną ir parklupdytą sielą švelniai lietė kylančios saulės spinduliai. Atsistojau, nes troškau, kad ji mane lyg motina apglėbtų, norėjau pajusti jos skleidžiamą šilumą. Tiesiog man reikėjo išsiverkti, įsikniaubus į jos krūtinę. Ašaros riedėjo dar vaikiškais skruostais, degino odą. Suklupau ir raudojau, verkiau kruvinomis ašaromis, tetroškau nuplėšti, nudraskyti nuo savęs tą purvą! Maniau, jei stipriai stipriai užsimerksiu, viskas ims ir pradings, tiesiog sugebėsiu save įtikinti, jog išaušo nuostabus rytas, jog paukščiai traukia savo linksmą rytinę giesmę tik man, kad visa tai buvo tik didelis ir baisus košmaras. Deja Nežinau, kokį kelią nužygiavo laikrodžio rodyklė, bet kai vėl pakėliau akis, skruostus švelniai pabučiavo saulė, aš suvokiau, jog šiąnakt praradau šeimą, draugus, artimuosius. O gal tai tik dar viena kliūtis, kurią privalau įveikti, jei noriu išlikti? Žinau, jog nesu iš tų, kurias visi gerbia ir myli, kurių žodžiais tiki, kurioms tuoj pat kas nors ištiesia ranką vos tik suklumpa ant menkučio, kelyje pasitaikiusio grumstelio. Ne, aš toli gražu nepriklausau tai kastai! Staiga suvokiau, kad, jei šiąnakt manyje užgimė gyvybė, nebegalėsiu pabėgti nuo apkalbų, pasislėpti nuo pagiežos kupinų žvilgsnių ar išvengti dirbtinos užuojautos, kuri žeidžia stipriau nei aštrus durklas. Tačiau kažkur, labai labai giliai, pasąmonėje, nedrąsiai virpėjo mintis, jog yra galimybė viso to išvengti, palengvinti savo dalią Ne! Niekada negalėčiau pasmerkti tokio- kaip aš- nelaimingo, nesugebėčiau atimti galimybės pamatyti pasaulį, pajausti lengvą vėjelio glamonę, užuosti besiskleidžiančio žiedo aromatą, pasinerti į gaivinantį upės vandenį ar susisupti į kylančios saulės spindulius. Mano lūpos neištartų mirties nuosprendžio nekaltajam! Galbūt Jis ir bus mano medaus lašelis karčiame gyvenimo kelyje? Tačiau ar aš sugebėsiu mylėti? Ar turėsiu teisę? Ar norėsiu? Saule, PRAŠAU padėti man!!!
Tą rytą sudariau geležinę sutartį su savo sąžine ir saule. Prisiekiau kovoti iki paskutinio kraujo lašo už save, galbūt ir už Jo vaikystę, prisiekiau Jo širdutėje įkurti meilę pasauliui, nors šis ir nebuvo dosnus mums. Tiesiog privalau atrasti jėgų plaukti prieš paniekos žvilgsnių srovę, prasiskirti kelią tarp užjaučiančių, moralizuojančių. Tačiau kur tų jėgų rasti? Atsakymą radau, kai į mano žydrų akių jūrą panėrė žaismingas saulės spinduliukas. Saule, tu tapsi mano gyvenimo ramsčiu, tu padėsi man ištverti, padėsi gyventi?..
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-16 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 110 d. ]
[ Peržiūrėta: 208 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/padesi_gyventi/catid/5 ]
Grėsmingai trinkteli durys, ir fėjos kaip nebūta. Į savo valdas, pas savo drebančią tautą- šeimą- sugrįžo patriarchas- tėvas! Tik kelios sekundės ir orą perrėžė kraupus mamos riksmas- vėl valdovui kažkas nepatiko. Vidinė jėga mane blokšte nubloškė į virtuvę, tapusią mūšio lauku. Visu kūnu šokau prieš grobuonį, pykčiu degančiom akim stengiausi pagauti jo žvilgsnį, bet pagavau tik skaudų sunkios rankos kirtį. Tą akimirką manyje kažkas sprogo, nutrūko, išsiveržė lyg ugnikalnis- tiesiog NU-SI-BO-DO!!! Pavargau ginti, bjaurėjausi kūnu, puoštu mėlynėmis. Netardama nė žodžio atsistojau ir išlėkiau su dar didesniu durų trenksmu. Kur? Nežinau. Tiesiog klaidžiojau gatvėmis ir laukiau, kol nurims manyje verdantis minčių ir jausmų chaosas. Nejučia atklydau prie upės- vietos, kur anksčiau jausdavausi saugi, kur prieš kokį pusmetį bėgdavau tada, kai tenorėdavau pailsėti nuo viso pasaulio. Klausiausi ramaus jos šniokštimo, girdėjau aplinkui ošiant medžių lapiją, leidau vėjui glamonėti mano kūną, skendau gamtos tyloje. Nurimau ir ilgai nemąstydama nusprendžiau ir šįkart, kaip senais laikais, pasitikti saulę viena, o rytą viską vėl pradėti iš naujo
Nežmoniška jėga staiga parbloškė mane į triukšmo, skausmo, prievartos ir kančių pasaulį. Iš rojaus į bedugnę. Temačiau tik mane lydintį keistai iškreiptą žvilgsnį. Niekaip negalėjau suvokti, kas vyksta, kur esu. Ir vėl jutau skausmą, tačiau kitokį, dar nepažintą, bauginantį. Nebeturėjau jėgų klykti, tenorėjau numirti!
Pabudau. Sudarkytą kūną ir parklupdytą sielą švelniai lietė kylančios saulės spinduliai. Atsistojau, nes troškau, kad ji mane lyg motina apglėbtų, norėjau pajusti jos skleidžiamą šilumą. Tiesiog man reikėjo išsiverkti, įsikniaubus į jos krūtinę. Ašaros riedėjo dar vaikiškais skruostais, degino odą. Suklupau ir raudojau, verkiau kruvinomis ašaromis, tetroškau nuplėšti, nudraskyti nuo savęs tą purvą! Maniau, jei stipriai stipriai užsimerksiu, viskas ims ir pradings, tiesiog sugebėsiu save įtikinti, jog išaušo nuostabus rytas, jog paukščiai traukia savo linksmą rytinę giesmę tik man, kad visa tai buvo tik didelis ir baisus košmaras. Deja Nežinau, kokį kelią nužygiavo laikrodžio rodyklė, bet kai vėl pakėliau akis, skruostus švelniai pabučiavo saulė, aš suvokiau, jog šiąnakt praradau šeimą, draugus, artimuosius. O gal tai tik dar viena kliūtis, kurią privalau įveikti, jei noriu išlikti? Žinau, jog nesu iš tų, kurias visi gerbia ir myli, kurių žodžiais tiki, kurioms tuoj pat kas nors ištiesia ranką vos tik suklumpa ant menkučio, kelyje pasitaikiusio grumstelio. Ne, aš toli gražu nepriklausau tai kastai! Staiga suvokiau, kad, jei šiąnakt manyje užgimė gyvybė, nebegalėsiu pabėgti nuo apkalbų, pasislėpti nuo pagiežos kupinų žvilgsnių ar išvengti dirbtinos užuojautos, kuri žeidžia stipriau nei aštrus durklas. Tačiau kažkur, labai labai giliai, pasąmonėje, nedrąsiai virpėjo mintis, jog yra galimybė viso to išvengti, palengvinti savo dalią Ne! Niekada negalėčiau pasmerkti tokio- kaip aš- nelaimingo, nesugebėčiau atimti galimybės pamatyti pasaulį, pajausti lengvą vėjelio glamonę, užuosti besiskleidžiančio žiedo aromatą, pasinerti į gaivinantį upės vandenį ar susisupti į kylančios saulės spindulius. Mano lūpos neištartų mirties nuosprendžio nekaltajam! Galbūt Jis ir bus mano medaus lašelis karčiame gyvenimo kelyje? Tačiau ar aš sugebėsiu mylėti? Ar turėsiu teisę? Ar norėsiu? Saule, PRAŠAU padėti man!!!
Tą rytą sudariau geležinę sutartį su savo sąžine ir saule. Prisiekiau kovoti iki paskutinio kraujo lašo už save, galbūt ir už Jo vaikystę, prisiekiau Jo širdutėje įkurti meilę pasauliui, nors šis ir nebuvo dosnus mums. Tiesiog privalau atrasti jėgų plaukti prieš paniekos žvilgsnių srovę, prasiskirti kelią tarp užjaučiančių, moralizuojančių. Tačiau kur tų jėgų rasti? Atsakymą radau, kai į mano žydrų akių jūrą panėrė žaismingas saulės spinduliukas. Saule, tu tapsi mano gyvenimo ramsčiu, tu padėsi man ištverti, padėsi gyventi?..
P.S.
[ Publikuota: 2003-05-16 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 110 d. ]
[ Peržiūrėta: 208 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/padesi_gyventi/catid/5 ]