Jau senokai nerašiau tau laiškų... Buvau pabėgusi nuo viso pasaulio. Gyvenau ne čia. Gyvenau pasakoje. Rojuje. Savo sukurtoje stiklo pilyje. Cukrainių namelyje. Kodėl? Nes mylėjau... Kodėl būtuoju laiku? Nes bijau. Išsigandau, kad pasaka baigiasi. Kad rojus tampa panašus į pasaulį. Kad stiklo pilis galbūt nuo karščio pradėjo skilinėti, o cukrainiai tirpti...

Reikėjo visai nedaug, kad būčiau laiminga, bet reikėjo dar mažiau, kad suabejočiau savo laime... Neklausiau nei draugų, nei tėvų, nei giminių, nei praeivių, nei tuo labiau pono Dievo ar proto, tik širdelei leidau kalbėti, tik ji turėjo teisę klejoti. Ir kai staiga suvokiau, kad ne man vienai skirta kita širdele, kad ji niekada nebus tik man (o ar aš to tikrai norėčiau?), kad ten gyvena dar kakžas, nesvarbu kas, bet gyvena, bujoja ir tuo mėgaujasi, man suskaudo. Ne tai blogiausia, juk šiaip skausmas vis tiek anksčiau ar vėliau praeina. Šlykščiausia, kad jis pasėjo abejonės sėklą. Mažytę sėklą, kuri užmezgė dar mažesnį daigelį ir jis pradėjo leisti mažutes šakneles... O dar baisiau tai, kad tuoj pat atsirado sodininkų, kurie negailėdami liejo, kurstė, pureno žemę šitam augalėliui.

Atveriu tau sielą. Dovanoju raktus nuo savo širdies. Tikiu, kad ir tu elgiesi taip pat. Tikiu, jog tavęs neradusi namie, atsirakinsiu duris - raktai nepasirodys netinkami. Bet visgi Jie mane verčia dvejoti...

Gal tai tik mano baimingos iliuzijos, o gal iš tiesų nežvelgei man į akis? Gal regėjai tik tolį skandinantį dangų? Gal nesakei visos tiesos, nes nenorėjai manęs skaudinti? O gal pyksti, kad įsibroviau į tavo gyvenimą?.. Atleisk... Nepyk... Būk geras, dabar nenutolk... Tik ne dabar... Man reikia tavo šilumos ir meilės labiau nei bet kada... Dabar nenoriu, negaliu likti viena, be tavęs...

Ilgiuosi...

Myliu...

Laukiu...

Tikiu... mumis...

P.S.
[ Publikuota: 2003-07-30 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 184 d. ]
[ Peržiūrėta: 313 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/odziai_kurie_taip_ir_liko_neistarti ]

„Taaaip“, vakar buvo gerai – keturiom ropojau. Šiandien jau prasčiau – teko ant dviejų sugrįžti. Tai o ryt? O ryt bus dar blogiau, bet tu jau to nebesuvoksi, nes įžengsi į kitą... Kaip žmonės jį vadina? A, realųjį pasaulį...


Ar girdi, kaip dūžta tavo svajonių pasaulio stiklai? Nebijok, jų šukės nebus tokios aštrios, kaip naujojo gyvenimo akmenys.
Ar jauti tą skausmą, kurį sukelia į tavo kūną įsikabinę sidabriniai kabliai, kurie kadaise tavo akims kėlė džiaugsmą? Dabar jie tave laiko prikabintą prie žemės, neleidžia atitrūkti nuo realybės...
Ar tu suvoki, ką tu dabar galvoji? Ar supranti, kad pradėjai skaičiuoti popierių ir metalą? Ar pastebėjai, kaip apsivertė tavo vertybių skalė?

„STOOOOOOOOP!!!“
Dabar įdėmiai manęs paklausyk – prieš keletą dienų tu įsivaizdavai, jog esi vaikigalis, kuris gali mediniu kalaviju užkariauti drakono pilį ir išlaisvinti princesę. Vakar tu mėginai savo „lanksčiu“ žodynu nustebinti per gumytę šokinėjančias mergaites. Šiandien skolinta mašina mėginai suvilioti geras mamyčių dukreles. Ką darysi rytoj? Nori papasakosiu? Noriu krištoliniame rutulyje parodysiu tavo ateitį?
Rytoj iš pat ryto mėginsi į save pažvelgti kitu žvilgsniu. Žinau, kad tau tai pavyks, bet tai dar toli gražu nereiškia, jog ir visas pasaulis, kad aplinkiniai į tave irgi žvelgs iš to paties kampo. Manai, kad tereikia aukštai iškelti galvą ir visi patikės, jog tu gali įveikti Everestą? Oi, brangusis, svils tavo Ikaro sparneliai...
Rytoj pradėsi mokytis iš naujo. Gali užmiršti Pitagoro teoremą, ištrinti iš atminties „Mažojo princo“ siužetą, pamiršk tąnakt kaltus Niutono dėsnius, nesivargink ir nemėgink prisiminti, kuo skiriasi alkanai nuo alkenų, nes to tau paprasčiausiai nebereikės. Atėjo laikas pradėti mąstyti sausai ir teoriją iškeisti į praktiką. Kas tau sakė, kad tai padaryti bus lengva? ME - LA - VO
Taigi žygį pradėjai. Įdomu, kiek dienų galėsi didžiuotis savimi ir eiti drąsiai? Kiek parų kojos tvirtai remsis į žemę? O po kiek laiko jos ims linkti? Kada suvoksi, kad teesi dalis tos pilkos masės, kuri įkinkyta į plugą aria svetimą žemę? Žinau, jog su tuo susitaikysi, bet bjauriausia tai, kad užmirši viską, kas tave rišo su Mūsų pasauliu. Nenoriu matyti tavęs tada, kai busi iškeitęs svajones į patogų gyvenimą. Norėčiau apakti, kai prieš akis iškils ta dirbtina, nebe tavo, o klouno, kuris siūlo niekam nereikalingą rojų, šypsena. Geriau apkursti, nei girdėti tave besijuokiantį iš kvailų turtingų damų juokelių. Jei galėtum tapti geiša, būčiau tavo dana ir pasistengčiau paslėpti tavo nekaltą gilios žydrynės žvilgsnį nuo purvinos civilizacijos. Deja... Kaip vienas lašas juodo rašalo sugeba išplisti po šilko rūbą, taip purvas sugebės paliesti ir mūsų sielas, o kai mirsime ir mes... Liks tik ta masė, kuri netrukus taps juoda, tokia niekieno, o kartu ir visų verge...
...

Palauk. Neskubėk. Sulauk dar šio saulėtekio ir gerai į jį įsižiūrėk, nes šitas, gamtos, auksas yra daug brangesnis už kažkieno sukrautus turtus. Įsimink tas glamones, nes kai pabudęs ryte suvoksi, jog nebejauti šalia gulinčios būtybės odos švelnumo, nebegalėsi tiesiog imti ir pabėgti, nes Tą akimirką niekas neprabilo, o tu pasakei „Taip“, o dabar jūs tapote vienas kito dalimi. Neskubėk užsimerkti, nes dar daug laiko turėsi praleisti toje aklinoje tamsoje, o kol kas...

Kol kas pabūkime kartu. Tik tu ir bundanti saulė...

P.S.
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 166 d. ]
[ Peržiūrėta: 320 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kol_kas_pabukime_kartu ]

Labas...

Pasiilgau tavęs...

Ne, nepradėsiu taip. Žinau, kad pati nenorėčiau to kas kartą girdėti, o tu - tuo labiau, nes šie žodžiai slegia, ypač tada, kai jie tokie tikri ir kai negali numalšinti šio troškulio...
...
...
Bet kitko negaliu pasakyti, kol sielą smaugia ilgesys...
...
Sunku buvo pradėti mylėti, dar sunkiau buvo likti išžagintai, supurvintai šlykščios neištikimybės ir keliamo skausmo. Netikėjau, o gal nenorėjau tikėti, kad vėl pamilsiu, bet... Pamilau... Ir dabar dar sunkiau... Ne, nevisada, tik naktimis, tokiomis ilgesingomis ir tamsiomis naktimis, kai už lango nesigirdi miesto šurmulio, kai negali paskęsti paukščių čiulbesy, kai nenugrimzti į prisiminimų jūrą drauge su kieme žaidžiančių vaikų krykštavimu. Tada būna labai sunku... Tada norėčiau nemylėti, norėčiau nekentėti...
Bet juk niekas netrunka amžinai. Išaušta rytas, nauja diena atkulniuoja ir mes lyg dailininkai imame į rankas teptukus, paletę ir ant švarios drobės tapome naują paveikslą – dar vieną MŪSŲ gyvenimo dieną.

Padangę skrodžiant saulės spinduliams man būna lengviau. Bet vis tiek laukiu... tavo balso, tavo šypsnio, tavo juoko, tavo bučinio...tavęs... Bent ko nors, kas patvirtintų tavo egzistavimą. Priešingu atveju patikėčiau, jog tu - tik mano iliuzija. O gal taip ir yra? Gal visas tas prisiminimų lobynas tėra mano fantazijos dalis? O gal ir aš tesu tik mažytė...iliuzija?

Man negera. Man silpna. Padėk. Būk šalia, kai man reikia pagalbos, kai man reikia paramos, kai man reikia... tavęs. Tapau ligone. Didele ir rimta ligone. Daktarai man negali padėti, nes vaistų nuo šios ligos dar nėra. Tiesą sakant, net pačios ligos dar nėra. Tai tada aš nesergu? Ne, sergu, nes gyvenu ne šiame laike, ne šioje erdvėje... Gyvenu tavo širdyje. Žinau, kad ir tau reikia manęs, bet ar taip pat stipriai kenti? Ar taip pat liepsnoji viduje ir tetrokšti pasinerti vienas kito glėbyje? Mes lyg kaliniai, kurie negalime nutolti vienas nuo kito per n metrų, nes tuomet sprogtų... mūsų širdys. Šiuo metu mes kenčiame, bet ar ilgai? Kuris pirmas palūšime?
...
Kažkaip banaliai gavosi, bet... Gal dabar, kai mano visas pasaulis verčiasi žemyn galva, man tai nebeatrodo taip banalu? Gal...
Oi, saulė teka! Tuoj tu sugrįši į mano pasaulį... Bėgu tavęs pasitikti...

P.S.
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 165 d. ]
[ Peržiūrėta: 205 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/laiskas_tau ]

Lūpos prasivėrė, siela išsiliejo upėmis ir taip po truputį, eilutė po eilutės, puslapis po puslapio rutuliojosi istorija. Ją surašėme kartu – gerdami kiekvieną žodį, mėgaudamiesi kiekvienu sakiniu. Taip nejučia gimė romanas – juodu ant balto surašyta mano gyvenimo istorija. Gėrėjomės savo darbo vaisiais. Gardžiavomės darkart ir darkart kiekviena scena, tiesiog rite rijome ašaras ir juoką, liūdesį ir džiaugsmą, sielvartą ir nerimą...

Mūsų žvilgsniai susitiko tik šįkart tu, Pasauli, žvelgei jau kitap. Šįkart mane vertinai, beveik garbinai, didžiavaisi manimi, nes visuomenė gėrėjosi... Mano romanu? Ar to pakako? Tau – taip, man... Deja, ne... Ar esi garantuotas, kad tuose puslapiuose nėra nė krislelio melo? O gal... nė krislelio tiesos? Kas žino, kaip aš jaučiuosi iš tikrųjų? Maniau, tu suprasi, o pasirodo tu esi lygiai toks pats, kaip ir visa ta šlykšti žmonių košė, vadinama visuomene!

Čia niekam nerūpi, kaip tu jautiesi iš tikrųjų. Čia niekas nenori girdėti skausmo dejonių, verčiau pasitenkins dirbtinu juoku...

...Dabar aš noriu verkti! Ir verksiu, nes tai tikra, tai nėra dirbtina. Jei kam nors tai nepriimtina, apsisukite ir išeikite, bet nedrįskite drausti, nes kai norėsiu krykštauti lyg kūdikis nė vienas neprieisite nutildyti, taigi ir dabar verčiau patylėkite... Tiesiog patylėkite...

P.S.
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 165 d. ]
[ Peržiūrėta: 321 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/nedrausk_verkti_nes_neturi_tam_teises ]

Hm, kazkas su manimi nebegerai
Nieko nezinau, bet per siandien PRIVALAU atsistoti ant koju!!! Lina, po velniu, jei tu to nepadarysi... Pati zinai, kas bus... Taigi dienos planai aiskus, o pakeliui uzsukti i Geros nuotaikos parduotuve ir nusipirkti pora litru kaip minimum
O ryt... ryt bus dar geriau

P.s. ir gana sarkazmais metytis!!!

P.S.
[ Publikuota: 2003-07-10 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 164 d. ]
[ Peržiūrėta: 67 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/2003-07-10_1259 ]

Nekenciu tokiu dienu!!! Apskritai negaliu pakesti, kai esu klaikios nuotaikos, kai negaliu pakelti saves, nenoriu net akiu atplesti nuo sumautai pilko gatves grindinio... Tokiomis dienomis noreciau iseiti. Kur? Nezinau, o gal tiesiog nenoriu sakyti Jums.

Kaip zmogus jauciasi, kai pries akis mato griunancia sniego lavina? Nezinau, bet sia akimirk anoreiau patiti si jausma ir vien tam, kad veliau suprasciau, jog gyevnimu verta megautis...

P.S.
[ Publikuota: 2003-07-09 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 163 d. ]
[ Peržiūrėta: 65 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/2003-07-09_1141 ]

Katinėli, galbūt iš pradžių tau tai nuskambės keistai, galbūt ne iš karto suprasi, bet visgi noriu, kad tai žinotum...

Pabudusi vieną gūdžią naktį, kai už lango siautulingam Tango sukūry blaškėsi lietus, padangę skaldė žaibai, o šniokštimą pertraukdavo įpykęs griaustinis, suvokiau, kad dabar labiausiai norėčiau būti tavo glėbyje ir... kalbėti. Norėčiau pasakoti apie tai, kaip vaikystėje, žaisdama gaudynių, nukritau ir nusibrozdinau kelį. Arba apie tas Kalėdas, kai ankstyvą rytą po eglute radau rankinę, apie kurią svajojo visos klasės mergaitės. O gal pasakočiau, kaip vaikystėje, stebėdama berniukų dvikovas, užsisėdėjau kompiuterinėje, tuo tarpu visi Skroblų gatvės gyventojai buvo sukelti ant blakstienų manęs beieškant. O gal tiesiog tylėčiau... Klausyčiausi mūsų alsavimo, kuris nustelbtų bildantį griaustinį, skęsčiau tavo akių žydrynėje ir nematyčiau padangę skrodžiančio ugninio žaibo, jausčiau tavo tvirtas rankas ant savo kūno ir nebijočiau nieko...

Tą naktį suvokiau, kad labiausiai pasiilgau ne tavo lūpų, ne tavo glamonių, net ne tavo meilės, o mūsų pokalbių, kurie dažnai apsiriboja tik keleriais žodžiais, nes viskas ir taip būna perdėm aišku, tarpusavio supratimo, silpnumo akimirką taip reikalingo palaikymo, patarimo, paskatinimo. Katinėli, nežinau kaip tau šie žodžiai nuskambės, bet... Tu esi man daugiau DRAUGAS, negu mylimasis...

Anksčiau ieškojau meilės... Nusivyliau ja, tik nereikia sakyti, kad bereikalo... Ieškojau aistros... Stipriai nudegiau ir, deja, per ilgai mėginu išsilaižyti žaizdas... Mano svajonių princas su savo baltu žirgu, matyt, užklimpo kažkuriame Lietuvos pelkyne, o gal tiesiog išaugau iš tos svajonės, o naujos nemėginau susikurti... O vieną dieną pasirodei... TU...

Mano gyvenimo spektaklį stebėti turi galimybę kiekvienas norintis, bet tik nedaugelis pamato jo užkulsius, jo tikrąjį veiksmą. Kiekvienas aktorius, atliekantis šioje dramoje bent kiek svarbesnį vaidmenį, yra gerai išanalizuojamas, praeina ne viena apmąstymų naktis ir tik tada GALBŪT patenka į didžiąją sceną, o tu... Tu nestovėjai atrankos kelyje, tavęs aš nesirinkau, tu pats pasirinkai, nepraėjai nė vieno išbandymo, neparodei jokio leidimo, o tiesiog įžengei į sceną ir pradėjai savo vaidinimą. Ir turiu pastebėti, jį atlieki gana profesionaliai...

Nesistengiu tavęs atverti, nenoriu tavęs skaityti kaip lengva ranka atverstos knygos. Bent kol kas ne... Galbūt todėl, kad dar nesu pasiruošusi pamatyti savęs, dar nesu pasirengusi sužinoti dramos pagrindinės temos, kol kas man užtenka pavadinimo ir bent apytikrio veikėjų sąrašo. O kas bus toliau... Tu pats žinai... Tu pats puikiai žinai, kad vertinu kiekvieną drauge praleistą akimirką ne todėl, kad ji buvo, o todėl, kad tuo metu mes kažką veikėme ir, užrišę ant jos margaspalvį kaspiną, galėsime ją padėti į atsiminimų lentyną, o po daugelio metų, išpakavę šią gyvenimo dovanėlę, rasti tai, ko tą akimirką taip reikės - juoką sukeliantį arba ašarą išspaudžiantį, o gal tiesiog maloniai nuteikiantį prisiminimą...

Nepradėkime knygos skaityti nuo paskutinio puslapio, per pietus nesigardžiuokime pirmiausia desertu, nemėginkime vaidinti KAŽKIENO spektaklio, mums užteks SAVOJO... Kad ir koks jis bebūtų, visgi jis bus MŪSŲ... Tik mūsų...

Katinėli... Tu pats žinai...



P.S.
[ Publikuota: 2003-07-08 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 162 d. ]
[ Peržiūrėta: 85 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kazkada_as_taip_pat_isivaizdavau_mylis ]

JEGAAAAAAAAAAAA!!! Myliu gyvenima, nes... Tiesiog, be priezasteis ji MYLIU
Oi, kiap gera sugrizti, tik dar geriau butu, jei sugrizus rastum tai, apie ka svajoji... Bet kaip yra taip... Vis tiek jauciuosi laiminga

P.S.
[ Publikuota: 2003-07-03 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 158 d. ]
[ Peržiūrėta: 63 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/2003-07-03_1852 ]