Jau senokai nerašiau tau laiškų... Buvau pabėgusi nuo viso pasaulio. Gyvenau ne čia. Gyvenau pasakoje. Rojuje. Savo sukurtoje stiklo pilyje. Cukrainių namelyje. Kodėl? Nes mylėjau... Kodėl būtuoju laiku? Nes bijau. Išsigandau, kad pasaka baigiasi. Kad rojus tampa panašus į pasaulį. Kad stiklo pilis galbūt nuo karščio pradėjo skilinėti, o cukrainiai tirpti...

Reikėjo visai nedaug, kad būčiau laiminga, bet reikėjo dar mažiau, kad suabejočiau savo laime... Neklausiau nei draugų, nei tėvų, nei giminių, nei praeivių, nei tuo labiau pono Dievo ar proto, tik širdelei leidau kalbėti, tik ji turėjo teisę klejoti. Ir kai staiga suvokiau, kad ne man vienai skirta kita širdele, kad ji niekada nebus tik man (o ar aš to tikrai norėčiau?), kad ten gyvena dar kakžas, nesvarbu kas, bet gyvena, bujoja ir tuo mėgaujasi, man suskaudo. Ne tai blogiausia, juk šiaip skausmas vis tiek anksčiau ar vėliau praeina. Šlykščiausia, kad jis pasėjo abejonės sėklą. Mažytę sėklą, kuri užmezgė dar mažesnį daigelį ir jis pradėjo leisti mažutes šakneles... O dar baisiau tai, kad tuoj pat atsirado sodininkų, kurie negailėdami liejo, kurstė, pureno žemę šitam augalėliui.

Atveriu tau sielą. Dovanoju raktus nuo savo širdies. Tikiu, kad ir tu elgiesi taip pat. Tikiu, jog tavęs neradusi namie, atsirakinsiu duris - raktai nepasirodys netinkami. Bet visgi Jie mane verčia dvejoti...

Gal tai tik mano baimingos iliuzijos, o gal iš tiesų nežvelgei man į akis? Gal regėjai tik tolį skandinantį dangų? Gal nesakei visos tiesos, nes nenorėjai manęs skaudinti? O gal pyksti, kad įsibroviau į tavo gyvenimą?.. Atleisk... Nepyk... Būk geras, dabar nenutolk... Tik ne dabar... Man reikia tavo šilumos ir meilės labiau nei bet kada... Dabar nenoriu, negaliu likti viena, be tavęs...

Ilgiuosi...

Myliu...

Laukiu...

Tikiu... mumis...

P.S.
[ Publikuota: 2003-07-30 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 184 d. ]
[ Peržiūrėta: 314 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/odziai_kurie_taip_ir_liko_neistarti/catid/3 ]

Labas...

Pasiilgau tavęs...

Ne, nepradėsiu taip. Žinau, kad pati nenorėčiau to kas kartą girdėti, o tu - tuo labiau, nes šie žodžiai slegia, ypač tada, kai jie tokie tikri ir kai negali numalšinti šio troškulio...
...
...
Bet kitko negaliu pasakyti, kol sielą smaugia ilgesys...
...
Sunku buvo pradėti mylėti, dar sunkiau buvo likti išžagintai, supurvintai šlykščios neištikimybės ir keliamo skausmo. Netikėjau, o gal nenorėjau tikėti, kad vėl pamilsiu, bet... Pamilau... Ir dabar dar sunkiau... Ne, nevisada, tik naktimis, tokiomis ilgesingomis ir tamsiomis naktimis, kai už lango nesigirdi miesto šurmulio, kai negali paskęsti paukščių čiulbesy, kai nenugrimzti į prisiminimų jūrą drauge su kieme žaidžiančių vaikų krykštavimu. Tada būna labai sunku... Tada norėčiau nemylėti, norėčiau nekentėti...
Bet juk niekas netrunka amžinai. Išaušta rytas, nauja diena atkulniuoja ir mes lyg dailininkai imame į rankas teptukus, paletę ir ant švarios drobės tapome naują paveikslą – dar vieną MŪSŲ gyvenimo dieną.

Padangę skrodžiant saulės spinduliams man būna lengviau. Bet vis tiek laukiu... tavo balso, tavo šypsnio, tavo juoko, tavo bučinio...tavęs... Bent ko nors, kas patvirtintų tavo egzistavimą. Priešingu atveju patikėčiau, jog tu - tik mano iliuzija. O gal taip ir yra? Gal visas tas prisiminimų lobynas tėra mano fantazijos dalis? O gal ir aš tesu tik mažytė...iliuzija?

Man negera. Man silpna. Padėk. Būk šalia, kai man reikia pagalbos, kai man reikia paramos, kai man reikia... tavęs. Tapau ligone. Didele ir rimta ligone. Daktarai man negali padėti, nes vaistų nuo šios ligos dar nėra. Tiesą sakant, net pačios ligos dar nėra. Tai tada aš nesergu? Ne, sergu, nes gyvenu ne šiame laike, ne šioje erdvėje... Gyvenu tavo širdyje. Žinau, kad ir tau reikia manęs, bet ar taip pat stipriai kenti? Ar taip pat liepsnoji viduje ir tetrokšti pasinerti vienas kito glėbyje? Mes lyg kaliniai, kurie negalime nutolti vienas nuo kito per n metrų, nes tuomet sprogtų... mūsų širdys. Šiuo metu mes kenčiame, bet ar ilgai? Kuris pirmas palūšime?
...
Kažkaip banaliai gavosi, bet... Gal dabar, kai mano visas pasaulis verčiasi žemyn galva, man tai nebeatrodo taip banalu? Gal...
Oi, saulė teka! Tuoj tu sugrįši į mano pasaulį... Bėgu tavęs pasitikti...

P.S.
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 165 d. ]
[ Peržiūrėta: 206 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/laiskas_tau/catid/3 ]

Katinėli, galbūt iš pradžių tau tai nuskambės keistai, galbūt ne iš karto suprasi, bet visgi noriu, kad tai žinotum...

Pabudusi vieną gūdžią naktį, kai už lango siautulingam Tango sukūry blaškėsi lietus, padangę skaldė žaibai, o šniokštimą pertraukdavo įpykęs griaustinis, suvokiau, kad dabar labiausiai norėčiau būti tavo glėbyje ir... kalbėti. Norėčiau pasakoti apie tai, kaip vaikystėje, žaisdama gaudynių, nukritau ir nusibrozdinau kelį. Arba apie tas Kalėdas, kai ankstyvą rytą po eglute radau rankinę, apie kurią svajojo visos klasės mergaitės. O gal pasakočiau, kaip vaikystėje, stebėdama berniukų dvikovas, užsisėdėjau kompiuterinėje, tuo tarpu visi Skroblų gatvės gyventojai buvo sukelti ant blakstienų manęs beieškant. O gal tiesiog tylėčiau... Klausyčiausi mūsų alsavimo, kuris nustelbtų bildantį griaustinį, skęsčiau tavo akių žydrynėje ir nematyčiau padangę skrodžiančio ugninio žaibo, jausčiau tavo tvirtas rankas ant savo kūno ir nebijočiau nieko...

Tą naktį suvokiau, kad labiausiai pasiilgau ne tavo lūpų, ne tavo glamonių, net ne tavo meilės, o mūsų pokalbių, kurie dažnai apsiriboja tik keleriais žodžiais, nes viskas ir taip būna perdėm aišku, tarpusavio supratimo, silpnumo akimirką taip reikalingo palaikymo, patarimo, paskatinimo. Katinėli, nežinau kaip tau šie žodžiai nuskambės, bet... Tu esi man daugiau DRAUGAS, negu mylimasis...

Anksčiau ieškojau meilės... Nusivyliau ja, tik nereikia sakyti, kad bereikalo... Ieškojau aistros... Stipriai nudegiau ir, deja, per ilgai mėginu išsilaižyti žaizdas... Mano svajonių princas su savo baltu žirgu, matyt, užklimpo kažkuriame Lietuvos pelkyne, o gal tiesiog išaugau iš tos svajonės, o naujos nemėginau susikurti... O vieną dieną pasirodei... TU...

Mano gyvenimo spektaklį stebėti turi galimybę kiekvienas norintis, bet tik nedaugelis pamato jo užkulsius, jo tikrąjį veiksmą. Kiekvienas aktorius, atliekantis šioje dramoje bent kiek svarbesnį vaidmenį, yra gerai išanalizuojamas, praeina ne viena apmąstymų naktis ir tik tada GALBŪT patenka į didžiąją sceną, o tu... Tu nestovėjai atrankos kelyje, tavęs aš nesirinkau, tu pats pasirinkai, nepraėjai nė vieno išbandymo, neparodei jokio leidimo, o tiesiog įžengei į sceną ir pradėjai savo vaidinimą. Ir turiu pastebėti, jį atlieki gana profesionaliai...

Nesistengiu tavęs atverti, nenoriu tavęs skaityti kaip lengva ranka atverstos knygos. Bent kol kas ne... Galbūt todėl, kad dar nesu pasiruošusi pamatyti savęs, dar nesu pasirengusi sužinoti dramos pagrindinės temos, kol kas man užtenka pavadinimo ir bent apytikrio veikėjų sąrašo. O kas bus toliau... Tu pats žinai... Tu pats puikiai žinai, kad vertinu kiekvieną drauge praleistą akimirką ne todėl, kad ji buvo, o todėl, kad tuo metu mes kažką veikėme ir, užrišę ant jos margaspalvį kaspiną, galėsime ją padėti į atsiminimų lentyną, o po daugelio metų, išpakavę šią gyvenimo dovanėlę, rasti tai, ko tą akimirką taip reikės - juoką sukeliantį arba ašarą išspaudžiantį, o gal tiesiog maloniai nuteikiantį prisiminimą...

Nepradėkime knygos skaityti nuo paskutinio puslapio, per pietus nesigardžiuokime pirmiausia desertu, nemėginkime vaidinti KAŽKIENO spektaklio, mums užteks SAVOJO... Kad ir koks jis bebūtų, visgi jis bus MŪSŲ... Tik mūsų...

Katinėli... Tu pats žinai...



P.S.
[ Publikuota: 2003-07-08 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 162 d. ]
[ Peržiūrėta: 86 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kazkada_as_taip_pat_isivaizdavau_mylis/catid/3 ]