Tiesiog būk...
Kaip sunku siekti kažkieno sukurto idealo. Kaip nerealu tapti kažkuo kitu. Kodėl? Nes žmogus ne robotas, jis gyva būtybė, kuriai negali suinstaliuoti kito mąstymo, lyg kompiuteriui naujos programos. Žmogus asmenybė, kurią keisti būtų beprasmiška. Deja, kai kurie aukoja visą savo gyvenimą vien tam, kad pasiektų, sakykime, Barbės modelio, bet juk tuomet tampi pigia lėlės kopija, kurią gali įsigyti beveik kiekvienas. Nevertini savęs? Manai, kad tavo kūnas nėra tobulas? Norėtum kitokios akių spalvos? Gal siauresnės nosies? Ir dėl šių dalykų esi pasiruošusi gulti po skalpeliu ar paaukoti gyvenimo džiaugsmus? Paaukoti save, kaip asmenybę?
Pažvelkime į viską šiek tiek kitu kampu. Susikurkime utopiją, kurioje visi pasaulio žmonės vienodi visos moterys, sakykime, kaip Jenifer Lopez, o vyrai Antonio Banderas.
Taigi rytas...
Pabundi, pasirąžai, išsirideni iš lovos. Mankšta, dušas, pusryčiai, makiažas ir visos kitos rytinės procedūros. Jau trinktelėjo buto durys - esi pakeliui į darbą. Bet kas čia? Visi vienodi! Ar nepasijutai lyg veidrodžių karalystėje?
Ir dar... Jei išvaizda vienoda, tai gal ir mąstymą suvienodinkime? Kas tada? Arba žvėriška konkurencija, ko pasekoje išskerstume vieni kitus, arba... Arba... Net nebežinau. Čia mano utopija sugriuvo, nes net vaizduotėje negaliu sukurti tokio pasaulio ir, žinote, net turėdama galimybę, to nedaryčiau!
Ryte pabudusi pirmiausia nusišypsau sau, savo drambliukui, saulutės paveiklėliui ant sienos visam savo kambariui. O ką darai Tu? Galbūt pradedi niurzgėti, pyksti ant viso pasaulio, keiki rytą, kodėl jis drįso išaušti. Kas iš to? Mes skirtingos! Mes turime galimybę pasimokyti viena iš kitos!
Būdama savimi aš turiu teisę šypsotis kada noriu, juoktis, kai to trokštu, pykti, verkti, rėkti... Galiu visą tai daryti KADA TIK NORIU!!! O būdama kažkuo kitu, turėčiau tenkintis svetimu gyvenimu, tapčiau marionete, kuri privalo elktis taip, kaip nori jos šeimininkas!
Būdama vaiku, troškau tapti manekene (matyt, ne taip jau stipriai to norėjau, nes gan greit ši svaja išblėso). Dabar savo gyvenimo kelyje noriu užkilti kuo aukščiau, noriu pasiekti Everesto viršūnę ir, jei to tikrai stipriai trokšiu, pasieksiu!
Tai visgi apie ką aš čia? Būdama kažkuo kitu, privalėtum palaidoti savo mintis, svajones, siekius viską. Tektų tiesiog aklai sekti... Tai gal tapk šuneliu? Tapk gyvulėliu, kuris visą savo gyvenimą tarnauja aukštesniai būtybei žmogui, o tu tarnauk savo išrinktajai lėlei! Taigi būk gyvuliu arba... savimi! Ką pasirinksi?
Būvimas savimi viena didžiausių vertybių, nes tokiu būdu AŠ kuriu SAVO gyvenimą, kuris priklauso tik MAN!
Ir...pabaiga: Kartais, kai nuo nevilties aptemsta protas, visuomeniniam gyvūnui pravartu pasikartoti daugybos lentelę. O aš siūlau, praradus pasitikėjimą savimi, padaryti tai, ką geriausiai moki!!!
P.S.
[ Publikuota: 2003-09-18 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 234 d. ]
[ Peržiūrėta: 660 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tiesiog_buk/catid/5 ]
Pažvelkime į viską šiek tiek kitu kampu. Susikurkime utopiją, kurioje visi pasaulio žmonės vienodi visos moterys, sakykime, kaip Jenifer Lopez, o vyrai Antonio Banderas.
Taigi rytas...
Pabundi, pasirąžai, išsirideni iš lovos. Mankšta, dušas, pusryčiai, makiažas ir visos kitos rytinės procedūros. Jau trinktelėjo buto durys - esi pakeliui į darbą. Bet kas čia? Visi vienodi! Ar nepasijutai lyg veidrodžių karalystėje?
Ir dar... Jei išvaizda vienoda, tai gal ir mąstymą suvienodinkime? Kas tada? Arba žvėriška konkurencija, ko pasekoje išskerstume vieni kitus, arba... Arba... Net nebežinau. Čia mano utopija sugriuvo, nes net vaizduotėje negaliu sukurti tokio pasaulio ir, žinote, net turėdama galimybę, to nedaryčiau!
Ryte pabudusi pirmiausia nusišypsau sau, savo drambliukui, saulutės paveiklėliui ant sienos visam savo kambariui. O ką darai Tu? Galbūt pradedi niurzgėti, pyksti ant viso pasaulio, keiki rytą, kodėl jis drįso išaušti. Kas iš to? Mes skirtingos! Mes turime galimybę pasimokyti viena iš kitos!
Būdama savimi aš turiu teisę šypsotis kada noriu, juoktis, kai to trokštu, pykti, verkti, rėkti... Galiu visą tai daryti KADA TIK NORIU!!! O būdama kažkuo kitu, turėčiau tenkintis svetimu gyvenimu, tapčiau marionete, kuri privalo elktis taip, kaip nori jos šeimininkas!
Būdama vaiku, troškau tapti manekene (matyt, ne taip jau stipriai to norėjau, nes gan greit ši svaja išblėso). Dabar savo gyvenimo kelyje noriu užkilti kuo aukščiau, noriu pasiekti Everesto viršūnę ir, jei to tikrai stipriai trokšiu, pasieksiu!
Tai visgi apie ką aš čia? Būdama kažkuo kitu, privalėtum palaidoti savo mintis, svajones, siekius viską. Tektų tiesiog aklai sekti... Tai gal tapk šuneliu? Tapk gyvulėliu, kuris visą savo gyvenimą tarnauja aukštesniai būtybei žmogui, o tu tarnauk savo išrinktajai lėlei! Taigi būk gyvuliu arba... savimi! Ką pasirinksi?
Būvimas savimi viena didžiausių vertybių, nes tokiu būdu AŠ kuriu SAVO gyvenimą, kuris priklauso tik MAN!
Ir...pabaiga: Kartais, kai nuo nevilties aptemsta protas, visuomeniniam gyvūnui pravartu pasikartoti daugybos lentelę. O aš siūlau, praradus pasitikėjimą savimi, padaryti tai, ką geriausiai moki!!!
Su pagarba Lina Žukauskaitė
(Džiaukis gyvenimu, nes jis tik vieną kartą duotas!)
(Džiaukis gyvenimu, nes jis tik vieną kartą duotas!)
P.S.
[ Publikuota: 2003-09-18 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 234 d. ]
[ Peržiūrėta: 660 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tiesiog_buk/catid/5 ]
Tave stebėjau iš savo kapo...
Pirmąkart pamačiau Ją kapinėse. Ji ramiais, tačiau drąsiais ir jau žinančiais tikslą žingsniais praplaukė pro mane ir nutolo takelių voratinklyje.
Po savaitės, klaidžiodamas tais takeliais, pastebėjau Ją antrąkart. Ji buvo patogiai įsitaisiusi pievutėje, tarp keliolikos kariams į žemę įkastų kryžių, basomis kojomis kedeno dar vasariškai ryškių spalvų, tvarkingai kapų prižiūrėtojų nupjautą žolę. Atrodo, Ji nematė praeinančių žmonių, negirdėjo netoliese kažkur skubančių automobilių gausmo. Ji buvo ten, su savimi ir Jai, atrodo, to ir tereikėjo.
Stebėjau Ją, švelnius ir ramius judesius, girdėjau plunksnos čežėjimą, tolygų kvėpavimą. Buvau taip arti, jog net užuodžiau Jos kūno skleidžiamą kvapą. Kiek saldokas, su lašeliu vanilės ir žibučių gaiva persipynęs aromatas nutvilkdė visą mane, pasiekė net sustingusią širdį .
Rusvų plaukų sruoga nuslydo išpuoselėtu petuku, uždengė jaunystę spinduliuojančias akis. Pajutau šilko švelnumą savo delnuose, lėtai nubraukiau plaukus atgal ir pažvelgiau į žydras lyg jūros gelmė akis... Ne, deja, tai tik iliuzija, kurią nejučia sukūriau. Aš likau, kur ir stovėjęs, o Ji energingu mostu padėjusi galutinį tašką primargintame popieriaus lape, pakėlė galvą, atsilošė, leisdama kiekvienam kūno raumenėliui pajusti saulės glamones, ir susimąsčiusiu žvilgsniu nukėlė save kažkur kitur. Kur? Pasakyk. Būk gera...
Pasigirdo varpo dūžiai. Ji pakilo, pasiražė. Mačiau, kaip po šokoladine oda įsitempia sustingę raumenys, kaip kraujas greičiau ima tekėti savo užburtu ratu ir... Išvydau šypseną. Lyg pabaisa, stebėjęs gražuolę, ištvirkėlis, ištroškusiu žvilgsniu nužiūrinėjęs auką, Jai vos atsisukus, susigūžiau savame pasaulyje ir pasišalinau...
Trečiąkart aš Jos laukiau. Tikėjau, jog pasirodys, praplauks lyg undinė, nukeliaus į savąjį rojų, o aš vėl galėsiu bent stebėti, bent būti šalia, įsivaizduoti Jos kūno šilumą, odos švelnumą, girdėti tylų alsavimą ir sodrų, bet saldesnį už rojaus nektarą balsą.
Atėjo... Bet nebe tokia...
Nežmoniškų pastangų dėka jos pėdos lietė vis kitą žemės lopinėlį. Mačiau, kad kiekvienas žingsnis atima dalį gyvybės. Jos kūnas šalo tiesiog mano akyse! Susmuko ties palinkusia pušimi. Akimirkai sustingo. Labai trumpai akimirkai... Netrukus pamačiau virpančius pečius, trukčiojantį visą kūną, besiveržiantį tramdytą verksmą. Tąkart Ji atrodė dar gležnesnė, tokia pažeidžiama ir trapi lyg krištolinė balerinos statulėlė...
...
Tądien prie šalto akmeninio kryžiaus pražydo mažytė širdelė. Skilo akmuo, nes jam buvo per daug Jos atiduotos šilumos. Sutrupėjo marmuras, nes pats tyriausias lašas palaužė jo galybę...
Kitas kūnas paliko šį pasaulį darkart, bet gimė mažas ir grakštus sutvėrimas drugelis. Jis gėrė pražydusios širdies nektarą, svaigo Jos saldume, dalinosi šiluma, pasitikėjimu ir tyra meile...
...
Ir po dienos, ir po dviejų, ir po metų stebėjau Ją. Ji ateidavo vis kitokia, bet vis tiek tokia pažįstama. Atiduodavo savo šilumą žemei, o iš jos pasiimdavo srūvančią gyvybę. O aš žiūrėjau...Gulėjau po savu kryžiumi ir grožėjausi šiuo pasaulio stebuklu...
P.S.
[ Publikuota: 2003-09-18 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 234 d. ]
[ Peržiūrėta: 656 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tave_stebejau_is_savo_kapo/catid/5 ]
Po savaitės, klaidžiodamas tais takeliais, pastebėjau Ją antrąkart. Ji buvo patogiai įsitaisiusi pievutėje, tarp keliolikos kariams į žemę įkastų kryžių, basomis kojomis kedeno dar vasariškai ryškių spalvų, tvarkingai kapų prižiūrėtojų nupjautą žolę. Atrodo, Ji nematė praeinančių žmonių, negirdėjo netoliese kažkur skubančių automobilių gausmo. Ji buvo ten, su savimi ir Jai, atrodo, to ir tereikėjo.
Stebėjau Ją, švelnius ir ramius judesius, girdėjau plunksnos čežėjimą, tolygų kvėpavimą. Buvau taip arti, jog net užuodžiau Jos kūno skleidžiamą kvapą. Kiek saldokas, su lašeliu vanilės ir žibučių gaiva persipynęs aromatas nutvilkdė visą mane, pasiekė net sustingusią širdį .
Rusvų plaukų sruoga nuslydo išpuoselėtu petuku, uždengė jaunystę spinduliuojančias akis. Pajutau šilko švelnumą savo delnuose, lėtai nubraukiau plaukus atgal ir pažvelgiau į žydras lyg jūros gelmė akis... Ne, deja, tai tik iliuzija, kurią nejučia sukūriau. Aš likau, kur ir stovėjęs, o Ji energingu mostu padėjusi galutinį tašką primargintame popieriaus lape, pakėlė galvą, atsilošė, leisdama kiekvienam kūno raumenėliui pajusti saulės glamones, ir susimąsčiusiu žvilgsniu nukėlė save kažkur kitur. Kur? Pasakyk. Būk gera...
Pasigirdo varpo dūžiai. Ji pakilo, pasiražė. Mačiau, kaip po šokoladine oda įsitempia sustingę raumenys, kaip kraujas greičiau ima tekėti savo užburtu ratu ir... Išvydau šypseną. Lyg pabaisa, stebėjęs gražuolę, ištvirkėlis, ištroškusiu žvilgsniu nužiūrinėjęs auką, Jai vos atsisukus, susigūžiau savame pasaulyje ir pasišalinau...
Trečiąkart aš Jos laukiau. Tikėjau, jog pasirodys, praplauks lyg undinė, nukeliaus į savąjį rojų, o aš vėl galėsiu bent stebėti, bent būti šalia, įsivaizduoti Jos kūno šilumą, odos švelnumą, girdėti tylų alsavimą ir sodrų, bet saldesnį už rojaus nektarą balsą.
Atėjo... Bet nebe tokia...
Nežmoniškų pastangų dėka jos pėdos lietė vis kitą žemės lopinėlį. Mačiau, kad kiekvienas žingsnis atima dalį gyvybės. Jos kūnas šalo tiesiog mano akyse! Susmuko ties palinkusia pušimi. Akimirkai sustingo. Labai trumpai akimirkai... Netrukus pamačiau virpančius pečius, trukčiojantį visą kūną, besiveržiantį tramdytą verksmą. Tąkart Ji atrodė dar gležnesnė, tokia pažeidžiama ir trapi lyg krištolinė balerinos statulėlė...
...
Tądien prie šalto akmeninio kryžiaus pražydo mažytė širdelė. Skilo akmuo, nes jam buvo per daug Jos atiduotos šilumos. Sutrupėjo marmuras, nes pats tyriausias lašas palaužė jo galybę...
Kitas kūnas paliko šį pasaulį darkart, bet gimė mažas ir grakštus sutvėrimas drugelis. Jis gėrė pražydusios širdies nektarą, svaigo Jos saldume, dalinosi šiluma, pasitikėjimu ir tyra meile...
...
Ir po dienos, ir po dviejų, ir po metų stebėjau Ją. Ji ateidavo vis kitokia, bet vis tiek tokia pažįstama. Atiduodavo savo šilumą žemei, o iš jos pasiimdavo srūvančią gyvybę. O aš žiūrėjau...Gulėjau po savu kryžiumi ir grožėjausi šiuo pasaulio stebuklu...
P.S.
[ Publikuota: 2003-09-18 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 234 d. ]
[ Peržiūrėta: 656 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tave_stebejau_is_savo_kapo/catid/5 ]