Nežinau, kiek laiko prabėgo nuo paskutiniojo laiško.Gal tik viena diena, o gal jau keleri metai. Nebemoku skaičiuoti laiko. Bet tai nesvarbu... Kodėl žmonės dažniausiai pradeda laiškus nuo atsiprašymų, jog taip ilgai neatrašė, nuo prabėgusio laiko skaičiavimo, nuo klausimo: “Kaip sekasi?” Lyg jie norėtų sugrąžinti ir pakeisti kiekvieną praėjusią akimirką, lyg apgailestautų dėl to, jog jos jau nebėra... Aš irgi taip pradėjau...

Rašau, nes noriu patarimo. Juk žinai, kad tavo nuomonė man be galo svarbi, jog man rūpi tai, ką tu manai, be to... aš nebežinau, kaip pasielgti ir ką daryti, o tu... visada žinai...

Keistas dalykas - laikas. Tačiau keistesnis sutvėrimas – žmogus.

...Tada susipažinau su juo...

Stebėjau jos žėrinčią šypseną, žybčiojančias akutes, kurios beprotiškai viliojo ir traukė, tačiau tada tos traukos dar negalėjau įvertinti vyriškai, nesuvokiau manyje užgimstančios aistros koralų. Ji tiesiog žavėjo. Ir tiek.

Žinai, žmogus ne keistas, o juokingas sutvėrimas. Kam jam reikia apsimetinėti, meluoti, vaidinti, jog yra puiku-klaiku, nemalonu-malonu, linksma-liūdna, gera-bloga... Kodėl mes taip elgiamės? Juk visi nemėgstame melo, bet suvaidindami orgazmą, manome, jog nuo to kam nors pagerės. Ne, nepagerės. Kodėl? Nes tas, kuris suvaidino, jausis nuviltas ir nepatenkintas, o tas, kuris tuo patikėjo, sužinojęs prakeiks save ir pasijus nepilnaverčiu, niekam tikusiu ir t.t. Tiesiog neverta. Melas niekada nebūna neskausmingas...

Jutau jį šalia. Kvaila, tik ką šnekėjau apie melą ir jo skleidžiamą blogį, o dabar pati meluoju... Jis buvo ten, tarp jų. Ar aš jį jutau? Gal. Taip, jis buvo ten, jis buvo tarp jų, bet paprasčiausiai nebuvo vienas iš jų. Jis buvo... kitoks. Pažvelgi į žmogų ir pajunti, jog jis kitoks. Kaip ir tu... “Kitoks” – kada jau gali sakyti, jog esi kitoks? Niekada nesuprasdavau šio žodžio reikšmės tokiame kontekste, nors tikrai dažnai jį vartoju. Tiesiog vienas ar kitas yra kitoks, aš esu kitokia, tu esi kitoks. Bet kodėl? Velnias ten juos žino

Nieko nesupranti? Viską supranti. Tu – viską...

Žinai, po trijų valandų ir dešimties minučių aš peržengsiu dar vieną slenksčiuką gyvenime – pilnametystė. Kodėl žmonės sureikšima gimimo dienas? Būtų mano valia, savo gimtadienių aš nešvęsčiau. Ne, nebijau besikaupiančių metų. Tiesiog man tai dar neaktualu. Tai kodėl gi? Prieš kiekvieną gimtadienį užplūsta vienatvės jausmas. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, jog gal esu viena... Ne, neviena, bet vieniša. Čia, šitame bute. Čia, Lietuvos sostinėje. Čia... Tai kvaila. O gal... ne? Juk sakoma, kad per gimtadienį sužinai, kurie pažįstami yra draugai...

“Aš išėjau į lauką, bet nieko iš draugų nesutikau... Ne tokie romantikai...”

Ko norėjau tavęs paklausti? Kokio patarimo ieškojau? Nebepamenu...

Sėdėjau apsikabinusi kelius ir stebėjau jį miegantį. Kaip tolygiai kilnojasi jo krūtinė, nė nevirpteli blakstienos. Netrukčioja nė vienas raumenukas. Jau seniai taip nemiegojau... Mano kūnų vis dar bėgioja neperseniausiai pajusto malonumo bangelės, vis dar juntu jo lūpas ant savo krūtų, jo tvirtus delnus, suėmusius mano liemenį, atodūsio aidas dar nesusigėręs į kambario sienas... Jaučiau krūtinėje besirišantį mazgą: “Užrišk paprastai. Dabar dešinysis ant viršaus ir kairysis taip pat per viršų.” O siaube, kaip skauda! Kad tu žinotum, kaip noriu prabilti, bet negaliu. Mano lūpas sukaustė baimės gipsas. Juk mano visas gyvenimas – tai vienas didelis melas. Aš kartais net imu abejoti ar aš iš viso egzistuoju. Galbūt aš tesu tik kažkieno iliuzija, melo dalis, dalelė, trupinėlis?!

Žinai, prie ko priveda nepilnavertiškumo kompleksas? Stebėdama galėčiau išskirti klaikiai nelogišką baimę ir iš to sekančius klaidingus žingsnius. Sunku stebėti žmogų, kuris nesuvokia, jog galėtų gyventi net ir tada, jei nebeturėtų Jo (Jos), jei dalis žmonių sužinotų viską ir... Galų gale tie žingsniai, kuriuos palūžęs žmogus laiko nusikaltimais, jie tėra tik gyvenimo detalės, kurių negalima, o ir nemanau, kad kam kiltų noras smerkti. O kuomet bijai, tai visi lengva ranka gali tave teisti. Suduokit plaktuku, teisėjau. Čia juk sprendžiamas tik mano gyvenimas..

Bene dešimt minučių (o gal jau ir gerą valandą. Juk sakiau, kad nebemoku skaičiuoti laiko) žvelgiu į veidrodį. Rankos, kojos, dvidešimt pirštų. Galva, kaklas, niekuo neypatingas, bet ir kažkuo traukiantis kitus veidelis. Kas dar? Visi vidaus organai, nes dar nė karto neįsileidau skalpelio. Lyg ir viskas, ko reikia normaliam žmogui. Kodėl žmonės man sako, jog aš ypatinga? Kur jie tai mato? Gal kur nors užrašyta? Išžiūrinėjau kiekvieną savo kūno lopinėlį, kiek tik sugebėjau, persisvėriau nužvelgti nugaros. Nėra. Niekur nėra. Iš kur jie, po velnių, žino? Jie suklydo. Tiesiog suklydo. O aš, naivuolė, patikėjau. Bet gal ir gerai, kad patikėjau, nes priešingu atveju nebūčiau pasiekusi to, ką turiu dabar. O ko aš esu pasiekusi? Keista... Ko aš dar noriu?.. Sau...

Kai vienai merginai uždavė klausimą, ko ji norinti tiktai sau (tai turėjo būti nesusiję nei su josios vaikinu, nei su kokiu kitu artimu žmogum), ji nesugebėjo sugalvoti nieko. Žinai, koks buvo patarimas? Tiesiog nukreipti lašelį dėmesio į save. Ji pamiršo rūpintis savimi, nes stačia galva pasinėrė į artimųjų žmonių gyvenimus, į meilę, kurią jaučia jiems. Jai tiesiog reikia atsigulti, paskaityti žurnalą, nusilakuoti nagus ar pasidaryti kaukę veidui, o gal užsikeberioti ant Trijų kryžių kalno ir garsiai šnopuojant susmukti ant dar drėgno suoliuko.

Neklausk manęs, ko aš noriu sau...

“Žiūrint į priekį jau nesimato katamarano, tik vanduo... + ištiestos rankos... Vienu momentu paėmiau jos pirštus į savo ranką... stovėjau žiūrėdamas į ją ir mąstydamas...”

Tiesa, prisiminiau, ko norėjau paklausti: ar labai svarbi tam žmogui mano praeitis? Ar jam būtina žinoti mano galvelėje besisukančias mintis? Kiek tai svarbu?...

Atsakyk... Nes tai skirta... Tau, Drauge...


P.S.
[ Publikuota: 2003-01-30 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 3 d. ]
[ Peržiūrėta: 197 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/sveikas_drauge ]