Šalta. Susiriečiu lyg mažytis pūkuotas katinėlis į kamuoliuką ir stengiuosi save sušildyti minkšta iliuzija apie meilų kačiuką. Ėch, nepadeda. Vis tiek tirtu lyg epušės lapas. Ne, nieko nebus. Atsimerkiu. Akimis perbėgu kambarį. Susirandu į kampą nusviestą antklodę. Taip tingisi judėti, bet ir nesinori šalti. Keltis ar nesikelti? Štai kur klausimas! Dabar žinau, ką juto Hamletas iškilus dilemai...

Avinėlio akytėmis vėpsojau į languotąją išdavikę – anklodę. Deja, ji nesiteikė sugrįžti pas mane į lovą. Ir velniop ją! Pašokau, pasirąžiau, plačiu mostu atitraukiau mane ir rytinį pasaulį skiriančias sunkias naktines užuolaidas ir malonia šypsena pasisveikinau su dar šilta rudenine saulute. Diena prasidėjo!...

Luktelėk akimirką. Keistas jausmas. Ar tai tebuvo sapnas? Trumputis mano vaizduotės filmas? Iliuzija? Ne, negali būti!!!...

Lyg kulverstukas paknupstom nusiridenu link kito kambario, sustingstu ties nuo laiko jau gelstelėjusiomis durimis ir klausausi... Audringas mano širdutės plakimas ir tramdomas kvėpavimas užgula ausis, užgožia visus kitus garsus. Bet... Tsss! „Nagi, mergyte, nurimk ir įsiklausyk!” …

Taip! Tai nebuvo tik sapnas! Tai buvo iš tiesų!

Už šių medinių durų girdžiu ramų alsavimą. Virpančia ranka nusveriu rankeną. Šiek tiek kilsteliu duris, kad jos nepradėtų aimanuoti – šįkart nenoriu girdėti, jog jos nori lašelio alyvos, nenoriu jų girždančio nepasitenkinimo! Atveriu vartus į tą pasaulio kampelį, kur...

... Tu čia. Švelnių tonų patalai ritmingai kilnojasi nuo Tavo kvėpavimo. Kambarys pripildytas Tavo šiek tiek aštrokų kvepalų aromato. Ne, nesapnavau. Vakar iš tiesų sugrįžai... Švytinčios džiaugsmu akys užkliūna už rožės. Geltoni žiedlapiai raustelėjusiomis dėmelėmis lyg mano skruostai, kuomet sutrikau nuo Tavo gilių akių žvilgsnio ir pirmojo bučinio...

Stebėjau Tave. Svaigau nuo Tavo artumo.

Lyg lengvas pienės pūkas nutūpė mano bučinys ant Tavo skruosto. Švelniai išplėšiau iš miego karalijos, įsukau į šį pasaulį. Susitiko keturi gilūs vandenynai, keturios žydrynės. Veidais nuslinko angelų šypsenos. Pasinėriau į Tavo glėbį, prigludau prie Tavo kūno. Taip, Tu čia. Šalia. Mes vėl... drauge...

P.S.
[ Publikuota: 2003-10-07 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 253 d. ]
[ Peržiūrėta: 454 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/tu_cia/catid/3 ]