Kai išsiveržęs ugnikalnis, sugriuvęs dangoraižis ar tiesiog nukritęs paskutinysis kriaušės lapas tave priverčia sustoti ir susimąstyti, pajunti, jog esi neviena...

Ėmė ir pradėjo griūti pasakų namelis. Jo kairysis pastolis smuktelėjo drėgna velėna ir namelis sukrypo. Išsigandai? Veltui, juk tu neviena! Vos spėjai suvokti, o, žiūrėk, princas jau renčia naująjį pastolį, prilaiko griūvančią sieną, neleidžia nubyrėti nė vienam riestainiui...

Gera pabusti vidury nakties ir suvokti, jog turi žmogų, kuris išties ranką tau suklupus, leis išsiverkti ant jo draugiško peties, subars, kai imsi kvailioti, nusijuoks, kai tau bus linksma, o gal tiesiog pabus šalia, ne toliau, kaip per du metrus... Gera žinoti, jog turi Draugą, Mylimąjį, Meilužį, Partnerį ir begalę kitų viename asmenyje. Taip, nė nemėginkite neigti, vis tiek tikėsiu, jog meilė – tai gyvenimo varikliukas! Juk tik pamilusi tave suvokiau tikrąjį pagalbos ir paramos skonį, tikrąjį džiaugsmo, kurį nori dalintis, kvapą ir tikrąjį skausmą, kurio tau nereikia pakelti vienai.

Teisingai yra pasakęs Antuanas de Sent – Egziuperi: „Kaip puiku gauti telegramą, kuri pritrenkia tave, verčia atsikelti vidurnaktį, lėkti į stotį: „Skubėk! Tu man reikalingas!“ Mes labai greitai surandame bičiulių, padedančių mums, ir tik labai pamažu įgyjame draugų, reikalaujančių mūsų pagalbos. Reikia ilgai ilgai draugauti su žmogumi, kol jis pareikalaus apmokėti savo draugystės sąskaitą.“ Ilgai? Ilgai ilgai? Kokia abstrakti frazė! Kur ta riba? Kaip žinoti, kuomet Jau? Aš žinau. Mums... Jau... Mes jau pateikėme šias sąskaitas ir nė kiek neabejodami jas mokame, todėl neveltui tave vadinu Draugu ir tą patį pieno baltumo žodį girdžiu iš tavo švelnių lūpų: „Gyvenimo drauge ir mylimoji...“

Neužtektų padėkos žodžių, kuriais galėčiau išreikšti tai, ką jaučiu, nupasakoti bent dalelę to, už ką dėkoju. Žengdami koja kojon mūšio lauku, kuris vadinamas Gyvenimu, išmokysime vienas kitą ne tik kovos meno bei psichologijos, atskleisime taisykles, kurias šis žvėriškas žaidimas priverčia susirasti patiems, padėsime vienas kitam išvengti granatų, neužlipti ant minų, pasislėpti nuo klastingos priešo kulkos... O tame kelyje galėsime ryškiai raudonais dažais ant kvailai besišypsančių sienų tapyti brangiausius žodžius: „Suprantu, kokia man teko laimė tame pačiame asmenyje rasti žmogų, kurio patarimais ir nuomone, humoro jausmu ir drąsia vizija taip žaviuosi, bei viso gyvenimo meilę.“...





P.S.
[ Publikuota: 2003-11-30 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 307 d. ]
[ Peržiūrėta: 462 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/gyvenimo_drauge ]

Būna sunkių akimirkų. Kai iš po kojų žemė slysta. Kai saulė nebegeltona, o žolė – nebežalia. Išdrįskite prabilti! Tada išdrįskite pasakyti, jog... sunku...

Tie, kurie išeina iš gyvenimo, dažnai mūsų apšaukiami silpnavaliais. Taip nėra... Jie ne silpni... Jie tikrai daug stipresni už likusiuosius. Netikit? Pamėginkit sau įsipjauti. O jei kiek giliau? Baisu? Nesinori? Sakysit, jog jūs ne ligoniai ir savęs nepjaustysite? Bet visgi – juk nelengva!

Kad pasitrauktum iš gyvenimo, turi būti labai stiprus... Bet tas nereiškia, kad dėl to turime garbinti mirtį. Anaiptol! Tegul tie stiprieji išdrįsta prabilti praeiviui, draugui, priešui, balsui, kuris atsilieps surinkus bet kokį numerį iš telefonų knygos – bet kam, tiesiog... pasakyti vieną vienintelį žodį: „Sunku!“ O po to...

Po to ateis Kalėdos. Vėliau – pavasaris. Tuomet nusidažykite plaukus ryškiai žalia spalva ir išeikite į gatvę aukštai iškelta galva. Nugriūkite į švelnia žolyte pasidabinusią pievą ir nusišypsoję ištarkite: „Aš Gyvenu!“...
Praverkite lūpas žodžiui...

Ten, kur jai bus geriau, pasitraukė nepakartojamas gamtos sutvėrimas, puiki mergina ir nuostabi Draugė, protingas žmogutis, kuris nesuvokė savo galios pasauliui. Bet juk ten išėjo ne ji! Ji liko čia – mūsų širdyse, šalia mūsų.
Aš tai žinau... Tiesiog norėjau pasakyti ir jums...


P.S.
[ Publikuota: 2003-11-27 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 305 d. ]
[ Peržiūrėta: 302 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/tau_dalyte ]

- Negalima tiesiog imti ir iseiti...
- O ji ir neisejo... Ji cia... tau uz nugaros... tik neatsisuk, nisbaidyk...
- Myliu tave, sese...

...

P.S.
[ Publikuota: 2003-11-27 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 305 d. ]
[ Peržiūrėta: 60 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/2003-11-27_1624 ]

Saulėlydis. Saulėtekis. Šiluma.





Kačiukas. Šuniukas. Pavasaris. Šypsena.



Vanduo. Rasos lašeliai. Tyras. Garbė.


Saldu. Vasaros gaivus lietus. Sausis. Supratimas. Žvakė juodoje naktyje.
Šviesa tunelio gale. Paukštis. Laužas.

Šypsena. Mama.


Tu…

Tai tik keletas žodžių, kuriuos Tau dovanoju suplakdama į vanilinį ledų kokteilį, įmaišydama į obuolių pyragą, užtarkuodama ant šokoladinių ledų. Juos išvysti didžiulės dėžės dugne, kurią radai prie savo buto durų. Juos tau įteikia margaspalvis paukštelis numesdamas į delną drauge su savo raibuliuojančia plunksna. Baltą popieriaus lapą su vieninteliu taip reikalingu žodžiu randi pakištą po durimis. Juos išgirsi išlaižęs mėlynių uogienės stiklainį. Išgersi su karštu pienu ir medumi. Iškasi smėlio dėžėje. Ištrauksi iš ežero dugno. Juos iškels dygstanti žolė. Su gaiviu vėjo sūkuriuku jie įsisuks į Tavo kambarį.
Jie bus visur! Skirti tik Tau. Dovanojami mano akių šiluma, lūpų saldumu ir tyra…

P.S.
[ Publikuota: 2003-11-17 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 294 d. ]
[ Peržiūrėta: 491 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/odziai_mylimajam ]

Šlepsėjau alėja. Nemačiau žmonių veidų, nes jie slėpėsi po skėčių uždanga. Nuo ko jie slepiasi? Ko bijo? Naivuoliai. Argi įdomu stebėti lietų, kuomet jus skiria skėtis, jo nejaučiant? Bet tai jų problema. Ne aš jų nesuprantu, priešingai, jie manęs nesuvokia, o man tai nerūpi...

O visgi sustojau. Ne, ne tas žodis – aš sustingau lyg stabo ištiktas!
Ji kraipė savo galvutę, apžiūrinėdama prakąstą ledų porciją. Prislinkau artyn. Alsavau jai į nugarą, bet ji neatsisuko, tik dar intensyviau vartė akutes ir gręžiojo apskritą veiduką.
- Ant mano ledų nukrito lašas. Jis irgi nori atsigaivinti... Ar ne? – staiga spengiančią tylą pertraukė aksominis balselis.
Tik jai prabilus, vėl išgirdau pro šalį lekiančių automobilių gausmą, lietaus ošimą, šlepsinčius savais keliais žmones – visą judantį pasaulį, ir suvokiau, jog šis mažas angeliukas žvelgia į mane savo didelėmis ir išraiškingomis akimis. Ne, ne žvelgia, o skverbiasi...
- Jis nori atsigaivinti, nes jam karšta, tvanku, o jis to nemėgsta... Ar ne?
- ...
- Kodėl tyli? Nemoki kalbėti?
Jaučiausi lyg žiauriai išplėštas iš gilaus letargo miego ir niekaip neglėjau susigaudyti, ką reikėtų dabar padaryti.
- Tavo akys labai gražios. Tokios karštos, bet nedegina, gilios, bet netokios gilios, kad galėčiau jose paskęsti, be to, kažką įdomaus slepia... - staiga ji prabilo tokiu sodriu moterišku balsu...
- Aš moku kalbėti... – žodžiai strigo gerklėje, bet visgi sugebėjau išveblenti.
- O aš ir netikėjau, kad nemoki. – ir vėl tas aksominis balselis su vaikiško naivumo atspalviu. – Nori?
- Ko?
- Jei tu nesupyksi, aš atiduosiu juos lietui. Manau, kad jam labiau reikia.
Ji kyštelėjo man po nosimi aptirpusius ledus, kurie maišėsi su vėsiais lietaus lašais ir iš lėto tekėjo jos šiek tiek rustelėjusia rankute. Kaip ji galėjo sugalvoti, kad lietui tvanku ir jis nori atsivėsinti? Ir dar ne bet kuo, o ledais!
- Aš niekada nepykstu...
- Na ir puiku! – lyg pūkelis, pagautas vėjo sūkuriuko, ji apsisuko, apsidairė ir suradusi, jos manymu pačią tinkamiausią vietą, padėjo ledus vidury žlegsinčio šaligatvio. – Dabar galime eiti.
- Kur? – sutrikęs žvelgiau į šį mažutį keistą sutvėrimą.
Matyt, proto prašviesėjimo akimirką pamačiau kuo ji apsivilkusi: prie kūno lipo lengvučiai raudoni marškinėliai, sijonuko klostės buvo sunku beįžiūrėti, jis nebesiplaikstė, kuomet įsisukdavo palaidūnas vėjelis, o kojas apglėbusios laikė ryškiai raudonos pėdkelnės. „Boružėlė...“ toptelėjo staiga. Šyptelėjau.
- Žinoma, malonu regėti besišypsantį žmogutį šioje skėčių masėje, bet būtų dar maloniau, jei pasiūlytum prieglobstį po savo sparneliu ar bent pajudėtume link kokios šiltos, jaukios arbatinės... Manau, kad lietus čia jau pats susitvarkys. – ir vėl moteris...
Priėmiau, kaip ji sakė, „po savo sparneliu“. Taip ir nušlepsėjome, skverbdamiesi pro lietų...

<...>

- Kodėl nusprendei, kad lietui reikia atsivėsinti? – galų gale mano balsas pertraukė tylą.
Ji baigė vaikyti nuo karštos arbatos kylančius garus ir metė į mane tokį priekaištingą žvilgsnį, jog tenorėjau, kad verčiau net nebūčiau prasižiojęs.
- Kvailas klausimas! – patempusi lūpytę ji atrėžė su didžiuliu pasipiktinimu. – O žinojai... kad skraidančios karvės gyvena Veneroje?!
Ji taip ir neatsakė į mano klausimą. Gal pati nežinojo atsakymo? Gal... Bet galų gale koks skirtumas. Negalėjau nuo jos atitraukti akių, ji nė kiek nesivaržė mano tiriančio žvilgsnio, priešingai, su tokiu pačiu atkalumu pasinėrė į mano akis... sielą...
„Linksmutė čiauškalė – šalta kaip ledas, savo aukštą vertę žinanti moteris – kaip visa tai gali sutilpti viename asmenyje?!“

<...>

- Rytoj, dvyliktą valandą, prie centrinės bibliotekos.
- Ką sakei? – nesusivokiau, kodėl ji jau pakilo eiti.
- Rytoj, dvyliktą valandą, prie centrinės bibliotekos. Ir nepamiršk atnešti ledų.
Ir nuėjo. Šyptelėjo ir nuėjo. Ji ką tik man paskyrė pasimatymą?..

<...>
Dvylikta valanda. Centrinė biblioteka. Jos nėra...
Suskaičiavau aikštės, esančios priešais biblioteką, grindinio plyteles. Išvaikščiojau ją visą skersai ir išilgai. Ledai sutirpo, o ji vis tiek nepasirodė. „Kvailys! Ką aš čia veikiu?“
„Myliu vieną tokią mažą mergaitę, žavų angeliuką, vardu... (aš net jos vardo nežinau!) Pažįsti?” tyliai kartojau sau šiuos žodžius. Gal kas išgirs… Pažinos… Atves…
- Vardu Linutė… O šiaip nepažįstu, bet paieškosiu ir jei rasiu, būtinai paskambinsiu… - lyg rojaus arfos suskambėjo tas pats aksomas…
- Aš… Nežinojau, kokius tu mėgsti, tai…
- Tss… - pirštuką priglaudė prie pravirų lūpų.
“O jos akys!... Jos degte dega!..“
- Šokoladiniai?! Pasakyk, kad nupirkai šokoladinius!
Tą akimirką man išdygo sparnai. Žinojau, kad galiu skristi...
- Taip, šokoladiniai! Tik aptirpo... šiek tiek. Tu juk... truputį... pavėlavai... - Ji apsimetė neišgirdusi mano paskutiniųjų žodžių. O gal iš tiesų negirdėjo, nes jau vėl buvo... kitur.
Lyg vaikystės draugą paėmė mane už rankos, nusivedė į parkelį kitoje gatvės pusėje, klestelėjo ant suolelio ir...

<...>
Lietui ji irgi paliko šokoladinius... Prisiminiau...

P.S.
[ Publikuota: 2003-11-08 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 285 d. ]
[ Peržiūrėta: 448 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/mazytis_skrajojantis_angeliukas ]

"Nuleidus galva, sustingau...
Pakeliau akis ir pazvelgusi i siela Jam istariau:
-Myliu!
Taip, myliu ir tegul tai zino Pasaulis, nes man... gera...
Syptelejau ir pakilau i placiaja zydryne, nes norejau paskraidyti, sparnus pramankstinti..."

P.S.
[ Publikuota: 2003-11-05 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 282 d. ]
[ Peržiūrėta: 53 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/2003-11-05_1025 ]

Nostalgija...

P.S.
[ Publikuota: 2003-11-03 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 280 d. ]
[ Peržiūrėta: 56 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/2003-11-03_1016 ]