Kol kas pabūkime kartu...
Taaaip, vakar buvo gerai keturiom ropojau. Šiandien jau prasčiau teko ant dviejų sugrįžti. Tai o ryt? O ryt bus dar blogiau, bet tu jau to nebesuvoksi, nes įžengsi į kitą... Kaip žmonės jį vadina? A, realųjį pasaulį...
Ar girdi, kaip dūžta tavo svajonių pasaulio stiklai? Nebijok, jų šukės nebus tokios aštrios, kaip naujojo gyvenimo akmenys.
Ar jauti tą skausmą, kurį sukelia į tavo kūną įsikabinę sidabriniai kabliai, kurie kadaise tavo akims kėlė džiaugsmą? Dabar jie tave laiko prikabintą prie žemės, neleidžia atitrūkti nuo realybės...
Ar tu suvoki, ką tu dabar galvoji? Ar supranti, kad pradėjai skaičiuoti popierių ir metalą? Ar pastebėjai, kaip apsivertė tavo vertybių skalė?
STOOOOOOOOP!!!
Dabar įdėmiai manęs paklausyk prieš keletą dienų tu įsivaizdavai, jog esi vaikigalis, kuris gali mediniu kalaviju užkariauti drakono pilį ir išlaisvinti princesę. Vakar tu mėginai savo lanksčiu žodynu nustebinti per gumytę šokinėjančias mergaites. Šiandien skolinta mašina mėginai suvilioti geras mamyčių dukreles. Ką darysi rytoj? Nori papasakosiu? Noriu krištoliniame rutulyje parodysiu tavo ateitį?
Rytoj iš pat ryto mėginsi į save pažvelgti kitu žvilgsniu. Žinau, kad tau tai pavyks, bet tai dar toli gražu nereiškia, jog ir visas pasaulis, kad aplinkiniai į tave irgi žvelgs iš to paties kampo. Manai, kad tereikia aukštai iškelti galvą ir visi patikės, jog tu gali įveikti Everestą? Oi, brangusis, svils tavo Ikaro sparneliai...
Rytoj pradėsi mokytis iš naujo. Gali užmiršti Pitagoro teoremą, ištrinti iš atminties Mažojo princo siužetą, pamiršk tąnakt kaltus Niutono dėsnius, nesivargink ir nemėgink prisiminti, kuo skiriasi alkanai nuo alkenų, nes to tau paprasčiausiai nebereikės. Atėjo laikas pradėti mąstyti sausai ir teoriją iškeisti į praktiką. Kas tau sakė, kad tai padaryti bus lengva? ME - LA - VO
Taigi žygį pradėjai. Įdomu, kiek dienų galėsi didžiuotis savimi ir eiti drąsiai? Kiek parų kojos tvirtai remsis į žemę? O po kiek laiko jos ims linkti? Kada suvoksi, kad teesi dalis tos pilkos masės, kuri įkinkyta į plugą aria svetimą žemę? Žinau, jog su tuo susitaikysi, bet bjauriausia tai, kad užmirši viską, kas tave rišo su Mūsų pasauliu. Nenoriu matyti tavęs tada, kai busi iškeitęs svajones į patogų gyvenimą. Norėčiau apakti, kai prieš akis iškils ta dirbtina, nebe tavo, o klouno, kuris siūlo niekam nereikalingą rojų, šypsena. Geriau apkursti, nei girdėti tave besijuokiantį iš kvailų turtingų damų juokelių. Jei galėtum tapti geiša, būčiau tavo dana ir pasistengčiau paslėpti tavo nekaltą gilios žydrynės žvilgsnį nuo purvinos civilizacijos. Deja... Kaip vienas lašas juodo rašalo sugeba išplisti po šilko rūbą, taip purvas sugebės paliesti ir mūsų sielas, o kai mirsime ir mes... Liks tik ta masė, kuri netrukus taps juoda, tokia niekieno, o kartu ir visų verge...
...
Palauk. Neskubėk. Sulauk dar šio saulėtekio ir gerai į jį įsižiūrėk, nes šitas, gamtos, auksas yra daug brangesnis už kažkieno sukrautus turtus. Įsimink tas glamones, nes kai pabudęs ryte suvoksi, jog nebejauti šalia gulinčios būtybės odos švelnumo, nebegalėsi tiesiog imti ir pabėgti, nes Tą akimirką niekas neprabilo, o tu pasakei Taip, o dabar jūs tapote vienas kito dalimi. Neskubėk užsimerkti, nes dar daug laiko turėsi praleisti toje aklinoje tamsoje, o kol kas...
Kol kas pabūkime kartu. Tik tu ir bundanti saulė...
P.S.
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 166 d. ]
[ Peržiūrėta: 853 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/kol_kas_pabukime_kartu ]
Ar girdi, kaip dūžta tavo svajonių pasaulio stiklai? Nebijok, jų šukės nebus tokios aštrios, kaip naujojo gyvenimo akmenys.
Ar jauti tą skausmą, kurį sukelia į tavo kūną įsikabinę sidabriniai kabliai, kurie kadaise tavo akims kėlė džiaugsmą? Dabar jie tave laiko prikabintą prie žemės, neleidžia atitrūkti nuo realybės...
Ar tu suvoki, ką tu dabar galvoji? Ar supranti, kad pradėjai skaičiuoti popierių ir metalą? Ar pastebėjai, kaip apsivertė tavo vertybių skalė?
STOOOOOOOOP!!!
Dabar įdėmiai manęs paklausyk prieš keletą dienų tu įsivaizdavai, jog esi vaikigalis, kuris gali mediniu kalaviju užkariauti drakono pilį ir išlaisvinti princesę. Vakar tu mėginai savo lanksčiu žodynu nustebinti per gumytę šokinėjančias mergaites. Šiandien skolinta mašina mėginai suvilioti geras mamyčių dukreles. Ką darysi rytoj? Nori papasakosiu? Noriu krištoliniame rutulyje parodysiu tavo ateitį?
Rytoj iš pat ryto mėginsi į save pažvelgti kitu žvilgsniu. Žinau, kad tau tai pavyks, bet tai dar toli gražu nereiškia, jog ir visas pasaulis, kad aplinkiniai į tave irgi žvelgs iš to paties kampo. Manai, kad tereikia aukštai iškelti galvą ir visi patikės, jog tu gali įveikti Everestą? Oi, brangusis, svils tavo Ikaro sparneliai...
Rytoj pradėsi mokytis iš naujo. Gali užmiršti Pitagoro teoremą, ištrinti iš atminties Mažojo princo siužetą, pamiršk tąnakt kaltus Niutono dėsnius, nesivargink ir nemėgink prisiminti, kuo skiriasi alkanai nuo alkenų, nes to tau paprasčiausiai nebereikės. Atėjo laikas pradėti mąstyti sausai ir teoriją iškeisti į praktiką. Kas tau sakė, kad tai padaryti bus lengva? ME - LA - VO
Taigi žygį pradėjai. Įdomu, kiek dienų galėsi didžiuotis savimi ir eiti drąsiai? Kiek parų kojos tvirtai remsis į žemę? O po kiek laiko jos ims linkti? Kada suvoksi, kad teesi dalis tos pilkos masės, kuri įkinkyta į plugą aria svetimą žemę? Žinau, jog su tuo susitaikysi, bet bjauriausia tai, kad užmirši viską, kas tave rišo su Mūsų pasauliu. Nenoriu matyti tavęs tada, kai busi iškeitęs svajones į patogų gyvenimą. Norėčiau apakti, kai prieš akis iškils ta dirbtina, nebe tavo, o klouno, kuris siūlo niekam nereikalingą rojų, šypsena. Geriau apkursti, nei girdėti tave besijuokiantį iš kvailų turtingų damų juokelių. Jei galėtum tapti geiša, būčiau tavo dana ir pasistengčiau paslėpti tavo nekaltą gilios žydrynės žvilgsnį nuo purvinos civilizacijos. Deja... Kaip vienas lašas juodo rašalo sugeba išplisti po šilko rūbą, taip purvas sugebės paliesti ir mūsų sielas, o kai mirsime ir mes... Liks tik ta masė, kuri netrukus taps juoda, tokia niekieno, o kartu ir visų verge...
...
Palauk. Neskubėk. Sulauk dar šio saulėtekio ir gerai į jį įsižiūrėk, nes šitas, gamtos, auksas yra daug brangesnis už kažkieno sukrautus turtus. Įsimink tas glamones, nes kai pabudęs ryte suvoksi, jog nebejauti šalia gulinčios būtybės odos švelnumo, nebegalėsi tiesiog imti ir pabėgti, nes Tą akimirką niekas neprabilo, o tu pasakei Taip, o dabar jūs tapote vienas kito dalimi. Neskubėk užsimerkti, nes dar daug laiko turėsi praleisti toje aklinoje tamsoje, o kol kas...
Kol kas pabūkime kartu. Tik tu ir bundanti saulė...
P.S.
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 166 d. ]
[ Peržiūrėta: 853 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/kol_kas_pabukime_kartu ]
Laiškas Tau
Labas...
Pasiilgau tavęs...
Ne, nepradėsiu taip. Žinau, kad pati nenorėčiau to kas kartą girdėti, o tu - tuo labiau, nes šie žodžiai slegia, ypač tada, kai jie tokie tikri ir kai negali numalšinti šio troškulio...
...
...
Bet kitko negaliu pasakyti, kol sielą smaugia ilgesys...
...
Sunku buvo pradėti mylėti, dar sunkiau buvo likti išžagintai, supurvintai šlykščios neištikimybės ir keliamo skausmo. Netikėjau, o gal nenorėjau tikėti, kad vėl pamilsiu, bet... Pamilau... Ir dabar dar sunkiau... Ne, nevisada, tik naktimis, tokiomis ilgesingomis ir tamsiomis naktimis, kai už lango nesigirdi miesto šurmulio, kai negali paskęsti paukščių čiulbesy, kai nenugrimzti į prisiminimų jūrą drauge su kieme žaidžiančių vaikų krykštavimu. Tada būna labai sunku... Tada norėčiau nemylėti, norėčiau nekentėti...
Bet juk niekas netrunka amžinai. Išaušta rytas, nauja diena atkulniuoja ir mes lyg dailininkai imame į rankas teptukus, paletę ir ant švarios drobės tapome naują paveikslą dar vieną MŪSŲ gyvenimo dieną.
Padangę skrodžiant saulės spinduliams man būna lengviau. Bet vis tiek laukiu... tavo balso, tavo šypsnio, tavo juoko, tavo bučinio...tavęs... Bent ko nors, kas patvirtintų tavo egzistavimą. Priešingu atveju patikėčiau, jog tu - tik mano iliuzija. O gal taip ir yra? Gal visas tas prisiminimų lobynas tėra mano fantazijos dalis? O gal ir aš tesu tik mažytė...iliuzija?
Man negera. Man silpna. Padėk. Būk šalia, kai man reikia pagalbos, kai man reikia paramos, kai man reikia... tavęs. Tapau ligone. Didele ir rimta ligone. Daktarai man negali padėti, nes vaistų nuo šios ligos dar nėra. Tiesą sakant, net pačios ligos dar nėra. Tai tada aš nesergu? Ne, sergu, nes gyvenu ne šiame laike, ne šioje erdvėje... Gyvenu tavo širdyje. Žinau, kad ir tau reikia manęs, bet ar taip pat stipriai kenti? Ar taip pat liepsnoji viduje ir tetrokšti pasinerti vienas kito glėbyje? Mes lyg kaliniai, kurie negalime nutolti vienas nuo kito per n metrų, nes tuomet sprogtų... mūsų širdys. Šiuo metu mes kenčiame, bet ar ilgai? Kuris pirmas palūšime?
...
Kažkaip banaliai gavosi, bet... Gal dabar, kai mano visas pasaulis verčiasi žemyn galva, man tai nebeatrodo taip banalu? Gal...
Oi, saulė teka! Tuoj tu sugrįši į mano pasaulį... Bėgu tavęs pasitikti...
P.S.
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 165 d. ]
[ Peržiūrėta: 412 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/laiskas_tau ]
Nedrausk verkti, nes neturi tam teisės...
Lūpos prasivėrė, siela išsiliejo upėmis ir taip po truputį, eilutė po eilutės, puslapis po puslapio rutuliojosi istorija. Ją surašėme kartu gerdami kiekvieną žodį, mėgaudamiesi kiekvienu sakiniu. Taip nejučia gimė romanas juodu ant balto surašyta mano gyvenimo istorija. Gėrėjomės savo darbo vaisiais. Gardžiavomės darkart ir darkart kiekviena scena, tiesiog rite rijome ašaras ir juoką, liūdesį ir džiaugsmą, sielvartą ir nerimą...
Mūsų žvilgsniai susitiko tik šįkart tu, Pasauli, žvelgei jau kitap. Šįkart mane vertinai, beveik garbinai, didžiavaisi manimi, nes visuomenė gėrėjosi... Mano romanu? Ar to pakako? Tau taip, man... Deja, ne... Ar esi garantuotas, kad tuose puslapiuose nėra nė krislelio melo? O gal... nė krislelio tiesos? Kas žino, kaip aš jaučiuosi iš tikrųjų? Maniau, tu suprasi, o pasirodo tu esi lygiai toks pats, kaip ir visa ta šlykšti žmonių košė, vadinama visuomene!
Čia niekam nerūpi, kaip tu jautiesi iš tikrųjų. Čia niekas nenori girdėti skausmo dejonių, verčiau pasitenkins dirbtinu juoku...
...Dabar aš noriu verkti! Ir verksiu, nes tai tikra, tai nėra dirbtina. Jei kam nors tai nepriimtina, apsisukite ir išeikite, bet nedrįskite drausti, nes kai norėsiu krykštauti lyg kūdikis nė vienas neprieisite nutildyti, taigi ir dabar verčiau patylėkite... Tiesiog patylėkite...
P.S.
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 165 d. ]
[ Peržiūrėta: 826 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/nedrausk_verkti_nes_neturi_tam_teises ]
Mūsų žvilgsniai susitiko tik šįkart tu, Pasauli, žvelgei jau kitap. Šįkart mane vertinai, beveik garbinai, didžiavaisi manimi, nes visuomenė gėrėjosi... Mano romanu? Ar to pakako? Tau taip, man... Deja, ne... Ar esi garantuotas, kad tuose puslapiuose nėra nė krislelio melo? O gal... nė krislelio tiesos? Kas žino, kaip aš jaučiuosi iš tikrųjų? Maniau, tu suprasi, o pasirodo tu esi lygiai toks pats, kaip ir visa ta šlykšti žmonių košė, vadinama visuomene!
Čia niekam nerūpi, kaip tu jautiesi iš tikrųjų. Čia niekas nenori girdėti skausmo dejonių, verčiau pasitenkins dirbtinu juoku...
...Dabar aš noriu verkti! Ir verksiu, nes tai tikra, tai nėra dirbtina. Jei kam nors tai nepriimtina, apsisukite ir išeikite, bet nedrįskite drausti, nes kai norėsiu krykštauti lyg kūdikis nė vienas neprieisite nutildyti, taigi ir dabar verčiau patylėkite... Tiesiog patylėkite...
P.S.
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 165 d. ]
[ Peržiūrėta: 826 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/nedrausk_verkti_nes_neturi_tam_teises ]