“Įkvėpk! Nusiramink ir giliai įkvėpk!” Akimirkai užsimerkiau ir įkvėpiau pilna krūtine. Jaučiau, kaip plaučiai prisipildė oro, vaizduotė regėjo jau gerai pažįstamą reginį – tolygiai kylančias krūtis, girdėjau ošimą, kurį sukėlė oro gūsis. Kai po sekundės, trukusios gal amžinybę, atvėriau akis, pirmąkart išvydau tave...

Tąkart nenužvelgiau tavęs. Tiesą sakant, dabar net nebežinau ar iškylantis paveikslas tėra susikurta iliuzija, ar iš tiesų tu vilkėjai tai, ką aš regiu. Bet atminty įstrigo akys. Akys, kurias sutikau pirmiausia. Žydrynės, į kurias drąsiai nėriau lyg į maloniai vėsią ežero gelmę.

Pasistiebiau ant pačių pirštų galiukų. Girdėjau, kaip basos pėdos atlipo nuo šiek tiek sudrėkusių grindų. Apsivijau kaklą rankomis ir visu kūnu prisišliejau prie tavęs. Apkabinai stipriai, išsiilgusiai. Gal kiek per daug spustelėdamas, lyg trokšdamas sugerti visą mano skleidžiamą šilumą, visą mane. Jaučiau tavo iš lauko atsineštą vėsą: šalta odinė striukė, ledinėmis adatėlėmis badomi skruostai, vėsūs džinsai...

Rožė... Raudona rožė...

<...>

Šalti sienos akmenys gėrė mano kūno šilumą. Bet juk aš nė nesistengiau jos sulaikyti. Negaila! Tegul. Aš juk nė nejutau. Aš klausiausi. Tavęs klausiausi.

Lyg iš sapno išplėšta, staiga pajutau nutirpusias kojas. Nugara nubėgo šiurpuliukai. Kūną supurtė išdavikas drebulys. Bateliai kaukštelėjo į akmenimis grįstą takelį, kai stryktelėjau nuo sienos.

Negalėjau nustovėti vietoje. Lyg prisukta lėlytė nepaliaujamai judėjau. Atrodo, privalėjau bent mažąjį pirštelį judinti. Apkabinai. Norėjai, kad sustočiau? O gal tiesiog troškai pajusti mane.

Kalbėjai, o aš klausiau. Nepajutau, kaip palengva prisitraukei artyn. Du kūnai prisišliejo vienas prie kito. Tavo rankos tvirčiau apkabino mano liemenį, manosios – apsivijo apie tavo kaklą. Pro sijono skeltuką įsisuko išdykėlis vėjelis, paglostė kelio įlinkį, nuslydo blauzda ir valiūkiškai besijuokdamas nušuoliavo tolyn. Pravėriau burną žodžiams. Siaurutė seilių gija akimirkai drykstelėjo tarp lūpų. Žodžiai užstrigo galugerklyje... Pajutau švelnų aksomą, svaiginantį raudoną vyną ir deginantį kraują, kuris pulsavo kiekvienoje tavo kūno dalelėje...

Bučinys... Pirmasis bučinys... Svaiginantis. Atidengiantis nekaltybės skraistę. Saldus. Galbūt netobulas, tačiau būtent tuo netobulumu kerintis ir nebepakartojamas. Nedrąsus, bet begalo iškalbingas...

Kai pirmą kartą susilietė įtemptos lūpos, nedrąsūs liežuviukai, vos pajutę vienas kitą, susigūžė ir pasislėpė savo tvirtovėse, mes žengėme žingsnį keliu, kuriame kartu atrasime begalę posūkių, paženklintų nuorodomis...

<...>

Stebėjau besislepiantį saulės burbulą. Liepsnos liežuviai nenoriai gulė po tamsia dangaus skraiste.
- Rytoj.
Žinojau, kad tai padarysime rytoj, bet visgi sielą tvilkė apmaudas, jog praleidom galimybę pažvelgti į saulėlydį iš ten, iš viršaus. Norėjau apgauti gamtą ir paskutinė pamojuoti tam degančiam rutuliui.
- Eime?
- ... – pritarimas užstrigo gerklėje, lyg tas skęstančios saulės rutulys danguje. Visgi energingai linktelėjau.

Kambarys toli gražu nebuvo tobulas ir nepriminė pasakų pilies, tačiau, mums įžengus, jame pajutau jaukią šilumą, ramybę ir sklandančią idilę...

Nuslydo džinsai, apnuogindami šiek tiek rustelėjusias kojas. Tu nedvejodamas nusiplėšei drabužius, geidulingai nužvelgei mane ir... nėrei į nakties šaltų bučinių atvėsintą tvenkinuko vandenį. Tuo metu nusimečiau megztuką. Spragtelėjo atsegama liemenėlė ir jai vos spėjus pasiekti tamsią žemę aš taip pat atsidaviau vandens glamonėms...

Į kambariuką grįžau tirtėdama, tačiau atsigavusi, atsitiesusi, švytėjau lyg gyvatė, pasidabinusi nauja oda ir atsikračiusi senosios. Viduje kunkuliavau. Vis kikenau... Buvo taip gera krykštauti lyg vaikui, nuoširdžiai šypsotis ir... sekti tiriantį tavo žvilgsnį. Tiriantį mane... Man patiko, kaip tu mane stebėjai. Man patiko jaustis stebimai...

Susisukai į miegmaišį. Basomis pėdomis jutau šaltas medine grindis, girgždėjo iš lauko atsineštos žvyro dalelės. Nuogos šlaunys iš lėto trynėsi viena į kitą man nepaliaujamai mindžikuojant.

Šmurkštelėjau į miegmaišį lyg maža, greita pelytė. Į tavo miegmaišį...

Tąnakt užmigome užuosdami vienas kito odą, jausdami kūnų šilumą... Kartu užmigome pirmą kartą...

<...>

Pirmas kartas visada būna vienintelis ir nebepakartojamas. Nesakykime “deja”, nes tas vienkartinumas padaro jį išskirtiniu. Jo negalima palyginti nei su antru, nei su trečiu, nei su šimtas pirmuoju. Jam nerastume pakaitalo. Tai tiesiog... įvyksta! Ir tereikia išmokti tuo pasimėgauti, pasiimti tai, kas geriausia - žėrintį prisiminimą.

Šįkart jį dovanoju... MUMS...

<...>

... - Štai dar viena nuoroda!



P.S.
[ Publikuota: 2004-01-10 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 348 d. ]
[ Peržiūrėta: 467 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kai_pirma_karta/catid/3 ]

Valiūkiškai besišypsanti. Vėjyje besiplaikstančiais plaukais. Naivuolė, kuri grožėjosi kiekvienu pasaulio lopinėliu ir krykštaudavo, kelyje sutikusi iškilmingą ir didingą Lietuvos grožį. Ežerų undinėlė. Sausumos gėlelė. Prieš galingąją meilę puolanti ant kelių būtybė. Kokią mane matei tą vasarą? Kokią mane pamilai, Dainiau?



Įsisupus į dvyliktųjų metų skraistę, bėgiojau gyvenimo pievomis, rinkau nuostabiausias akimirkas, dovanojau juoką ir šypsenas, stebėjau pasaulį. O tu? Tu stebėjai... mane? Kas buvai man?

Mąsliomis akimis nužvelgiantis vienišių, tačiau tik trumputį žvilgsnį metantis į minią. Dingstantis taip pat staiga, kaip ir netikėtai pasirodantis šurmuliuojančiųjų tarpe. Donžuanas. Riteris. Dusliu švelnumu skambantis balsas ir... “Atsiprašau...” Ne, tu nieko nepadarei, bet atsiprašei. Už ką? Už jį. Už juos. Už visus, kurie po basomis mano kojomis numeta stiklo šukę.

Prašuoliavus penkeriems metams iškyla tų dienų paveikslai. Tu visą laiką buvai šalia, visai čia pat, netoliese. Tai gal... iš tikrųjų?..

Kodėl nusprendei po ketverių metų sugrįžti? Kas neišdilo atminty? Žydrų akių žvilgsnis lyg peiliuku įsirėžė širdin? Skambėjo juokas? Lyg saulė padangėje spindėjo mano šypsena?

“Labas,” – taip paprastai, bet juk tame žodyje tilpo tiek daug: ketveri metai, du gyvenimai, visas pasaulis... meilė!

Leidai spręsti man. Aš turėjau ištiesti ranką. Ir ištiesiau... Tuomet kūnai pajuto šilumą. O tada... tada žengėme nauju taku – Mūsų taku.

Bėgome banguojančiu rugių lauku. Sukritome į švelnią vasaros žolę. Pasitikome saulėtekį ten, kur baigiasi Lietuva. Skridome. Buvome laisvesni už paukščius, gražesni už margaspalvius drugelius. Šypsojomės... Nes mylėjome. Nes buvome laimingi.
Pirmasis “Myliu...” Toks nedrąsus ir netikėtas, bet išsiveržęs iš pačios krūtinės gelmių.
Pirmosios ašaros, už kurias tu galėjai nudėti kiekvieną gatvėje sutiktą. Jos – tai skaidrūs kristalai, riedėję mažos mergaitės skaisčiais skruostais.

Tas valiūkiškas juokas ir didelės spindinčios akys...

Ir tu... Tavo akys, kurios gerte gėrė kiekvieną mano judesį, glostė išdykėlę plaukų sruogą ir šypsojosi, nes jų savininkas buvo laimingas.

Lūpos... Švelnios, bet kartu tokio deginančio raudonio lūpos, kurios čiauškėjo nepaliaujamai ir taip staiga nurimusios surinko kristalus nuo mano veido.

Ir virpantys pirštai... Rankos nedrąsiai palietė kūną. Kūną, kurį sapnavo tomis tamsiomis žiemos naktimis, kurio troško tuos metus. Pirštai iš lėto nuslydo vasaros saulės ir vėjų nugairinta oda...

Ar tą akimirką tikėjai pasauliu? Tikėjai... gyvenimu? Ar suvokei realybę? Ten buvome MES!..

O dabar virpu aš... Dabar aš nebegaliu kvėpuoti. Ne, man netrūksta oro, bet aš dustu. Dustu nuo meilės, nuo tavęs, nuo troškimo būti kartu, būti tik su tavimi! Tu išstūmei gyvenimą. Tu tapai daug svarbesnis už jį. Už viską.

" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />

“Užsimerk. Tss... Nieko nesakyk, tik užsimerk.” Kur tu? Aš nematau tavęs. Tu kažkur čia pat. Girdžiu tavo alsavimą. Jaučiu kūno skleidžiamą šilumą.

“Atsipalaiduok. Pamiršk viską... Susitiksime... sapne...”

" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />

- Ne, neatsisuk! Klausyk ir jausk, bet nežiūrėk.
- Kur mes?
- Ten, kur tu norėjai sugrįžti.
Dabar matau. Tu juk visąlaik buvai šalia, tapai mano šešėliu. Matyt, jei būčiau suklupusi, tai nespėčiau nė spygtelėti, o tu jau būtum mane pagavęs. Tada aš to nepastebėdavau. Tiesiog atrodė, jog taip turi būti ir tiek...
- Aš...
- Tss... Nedabar. Nusiramink. Grįžk... Baigėsi naktis, susitiksime rytoj.
- Čia pat?
- Kur tik panorėsi, mano mergyte...

" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />

Gaudau kiekvieną žodį, sklindantį iš tavo lūpų. Stebiu ir stebiuosi. Ar aš tikėjau meile? Taip, tikėjau, tik net neįsivaizdavau, kad ji gali būti tokia... tokia... Tikra? Karšta? Nuostabiai saldi ir kerinti? Viliojanti ir deginanti? Kokia ji? Tikėjau pasakų princais ir baltais žirgais, bet ar maniau, kad kada nors ir į mano gyvenimą jis atjos? Šituo labai abejojau. Nemaniau, kad aš sukurta meilei, neįsivaizdavau, kad manoji širdis gali taip pamilti, o pasirodo... Pasirodo pamilau! Ir dabar galiu atsistoti ant aukščiausios kalvos ir garsiai surikti:

- Dainiau, aš tave myliu! Beprotiškai myliu!

Įsisukai į mano gyvenimą lyg gaivus vasaros vėjelis ir viską taip nejučia pakeitei. Žingsnis po žingsnio, akimirka po akimirkos ir... ir aš nebegaliu be tavęs! Nežinau ar sugebėsiu tau atsidėkoti, bet stengsiuosi. Stengsiuosi kaip tik išgalėdama. Ant auksinės lėkštutės atnešiu savo meilę. Rožių žiedlapiuose padovanosiu savo gyvenimą... Bet ar sugebėsi atleisti sau už tai, ką man padarei? Ar sugebėsi atleisti už tą beprotybę, kuri įsiliepsnojo meilės šešėlyje? Brangusis, padovanojai man sparnus ir naują galimybę pakilti, naują galimybę gyventi ir mėgautis juo dviese, kartu, tik AŠ ir TU...

Tu nebetikėjai meile, nebetikėjai gyvenimu, o staiga viskas ėmė ir apsivertė aukštyn kojom. Dabar mes nugalėsime trigalvį drakoną, įveiksim Everestą, perplauksim Atlanto vandenyną, pereisim dykumas ir tik todėl, kad tikime vienas kitu, tik todėl, kad esame kartu, kad... mylime.

" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />

Viena senutė, stebėdama mano džiaugsmu degančias akis, ištarė:

- Vaikeli, tu Jį myli.

Nusišypsojau. Ir vos spėjau praverti lūpas, išgirdau tylų jos balsą:

- Kai nubusi ryte ir suvoksi, jog nebegali be Jo gyventi, kai eisi gatve ir staiga pajusi klaikią tuštumą, nes šalia nebus Jo, kai sustosi ir drąsiai pasakysi pasauliui, jog be Jo jautiesi nepilnavertė ir visa tai bus TIESA, žinok, vaikeli, tu tikrai Jį myli.

" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />

Praėjo nei daug, nei mažai (juk negalime įvertinti laiko tokiu abstrakčiu matu! Kūdikiui tai tik ilgo kelio pradžia, išgyvenusiam pagrobimą tai visas gyvenimas, prabėgęs pro akis, besilaukiančiai moteriai tai nuostabiausios gyvenimo valandos...). Tačiau kai šįkart išvažiavai ir vakare atsiguliau į šaltą lovą, aš suvokiau – NEBEGALIU GYVENTI BE TAVĘS!

" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />

- Tetute, aš Jį myliu.

P.S.
[ Publikuota: 2004-01-05 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 344 d. ]
[ Peržiūrėta: 519 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kokia_mane_pamilai_dainiau/catid/3 ]