“Eilės mamytei“

„Šimtą binkiškų pavasarių palikęs“

„Kalėdos poezijoje“

„Be pavadinimo...“

„Už rūpestį ir vargą dėkojame...“

Tai tik keletas vėl populiarėjančių poezijos vakarų temų. Šis sąrašiukas galėtų plėstis iki begalybės, nes kiekvieno iš mūsų fantazija neturi ribų, o poezija ir apskritai menas yra neįkinkomas į jokius rėmus.

Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, organizuojamas dainuojamosios poezijos vakaras. Čia susirenka moksleiviai ir mokytojai, iš kurių lūpų liejasi nuostabiausi žodžiai, dainuoja širdys, eilėmis nuvilnija aibė jausmų. Tokie vakarai mums atneša šilumos skraistę, gerų atsiminimų krepšelį ir meilės, gėrio bei grožio akimirkas. Tokios valandos reikalingos tam, kad nesuglebtumėme, nebūtume užengti, sugebėtume pakilti virš rūpesčių, vargų, niūrių veidų ir nepasitenkinimo šioje slegiančioje kasdienybėje. Pripažinkime, to reikia! Tai kodėl negurkštelėjus šio gaivinančio eleksyro dažniau?

Tokie vakarai – sielos atgaiva ne tik mums, bet ir mokytojams, kurie galbūt taip praleido ne vieną jaunystės vakarą, mylėjo, džiaugėsi ir liūdėjo, verkė ir juokėsi drauge. Bent vienos džiaugsmu sužibusios akys priverčia nenuleisti rankų ir kautis net ir su vėjo malūnais! Mes juos nugalėjome…

Vieną tokį vakarą įsisupome į draugystės skraistę, susijungėme tolerancijos ratuke, uždegėme meilės ir pagarbos žvakę ir pasileidome kūrybos upe. Dingo visi pančiai, išnyko sienos ir vartai, visi tapome vienodi, lygūs, kvėpuojantys vienas kitu... Iš staiga nevalingai prasivėrusių lūpų nuvilnijo užspausta ir slėpta nuo platesnės visuomenės SAVA kūryba, liejosi tai, kas iš pradžių atrodė taip tolima ir nesuvokiama, nuaidėjo aštrabriaunis eksperimentas, ir viskas buvo sutikta šiltomis ovacijomis. Mes nebijojome prabilti ir laukėme ne tik liaupsių bei pagirų, tačiau ir išskėstomis rankomis, plačiai atverta krūtine sutikome kritiką, nebijojome dėti širdies ant paskutiniosios (o gal labiau tiktų pirmosios?) vakarienės stalo...

Dabar žinau, jog mūsų mokykloje tokie vakarai nenuguls į sandėliuką ir nebeužsiklos laiko dulkėmis, nes mylinčiųjų eiliuotą žodį, trokštančiųjų meno vaisių yra! O jus... Jus skatinu, tiesiog stumiu nebijoti ir pamėginti! Tegul širdys prabyla eilėmis, siela išsilieja proza, gyvenimas uždainuoja. Nebijokit žengti pirmojo žingsnio ir suorganizuokit vakarą savo mokykloje. Reikia visai nedaug, tik lašelio noro, kuris vėliau atsipirks nuostabia palaima, gėrio ir grožio kraitele, žingsneliu į tobulybę...

Poezijos vakarai (kokia forma jie bebūtų pateikti: dainuojamoji poezija, eilės skirtos kažkam konkrečiai, proza+poezija=... ir t.t.) skirti ne tik tam, kad parodytumėte savo deklamavimo sugebėjimus. Neapsiribokite vien svetima kūryba, neslėpkite tų deimančiukų, kurie gimė jumyse, atsiskleiskite! Patikėkite, tai padeda atsigauti labiau už bet kokią psichoterapiją, ištrūkti iš kasdienybės gniaužtų ir pajusti bent akimirką tyro atsipalaidavimo...

Padėkite sau ir kitiems! Prabilkite!


Publikuota "Gimtasis žodis"

P.S.
[ Publikuota: 2004-01-16 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 354 d. ]
[ Peržiūrėta: 355 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/poezijos_vakarai/catid/6 ]