Keista. Patiko. Ne, ne tas žodis. Čia netinka patiko, nes aš tai paprasčiausiai išgyvenau... Virpėjau nuo kiekvieno klyktelėjimo, jaučiau kiekvieną ašarą, išdavystės skausmo svorį, pačią išdavystę, klaikus juokas skambėjo kažkur giliai giliai... skrandyje...

Ji pamilo jį dėl to, kad jis nupjausto nuo sumuštinių duonos pluteles. Gražu? Taip, gražu, bet stebint veiksmą scenoje staiga suvokiau, jog tai nėra teatras, jog tai nėra spektaklis, tai ne aktoriai. Ne, tai gyvenimas! Tai kažkieno gyvenimas. Jie draskė save į skutelius, plėšė patys ir leido plėšyti kitiems, šėrė išalkusius šunis. Jie maitino laukinę aistrą, gašlią meilę, kerštą, skausmą, vulgarumą, porno, sarkazmą... Ne... Ne tai... Jie maitino ne juos... Ką? Nežinau... Tiksliau, žinau, bet nesakysiu, nes jūs pamanysite, jog esu kvaila naivi mergaitė, kuri nemato scenoje man rodomos tiesos... O visgi... Visgi pasakysiu! Taip, imsiu ir pasakysiu, imsiu ir išrėšiu į akis visiems jums. Taip jums – gyvenimo bijantiems. Ne, sakote, kad nebijote? Manote, kad aš bijau? Ne, visada yra lengviau pasislėpti po vulgariu nuogo kūno “menu”, negu iš jo sukurti spindinčią grožybę, kurioje matai viską, bet nematai nuogumo, nors ten ir stovi visiškai nuoga, lyg ką tik gimusi mergytė, moteris. Aš nuklydau... Aš norėjau pasakyti ne tai... Aš norėjau pasakyti, ką jie maitina... Svaiginančią aistrą, tyrą meilę, atsidavimą, švelnumą, grožį, erotiką, ironiją... Taip, jie maitina... Bet veltui... Veltui, nes niekada nei vienas iš jų nepasisotins... Taip, nepasisotins... Kišdami savo kūno gabalus į jų plačiai pravertus nasrus, jie niekada nepajus sotumo jausmo. O kodėl turėtų? Juk valgo ne patys, juk maitina kitus... Juos... Anna atplėšia dalelę savo peties ir numeta Lariui. Suvalgė. Nepajuto skonio. Nuėjo prie Elis. Ji padavė išluptą širdutę. Nevalgė. Žiūrėjo. Nepatiko. Ne jam ji skirta. Denis jos irgi nevalgė. Kodėl? Nes mėgino pasisotinti Anna, o ji ėdė Denį, trokšdama Lario. Laris – Elis. Elis – Denio. Denis – Annos. Anna – Lario. La...

STOP!

Truputį sustokit. Kodėl? Nes nebeliko Elis. Kas jai nutiko? Ją suvalgė, nes ji buvo pati jauniausia ir jos buvo mažiausiai? Ne, ji suprato, jog nėra nė kiek prastesnė už Anną, bet visgi jos neliko. Išėjo ir tiek. Išėjo ir nebegrįžo...

“Keista, ji pamilo mane tik todėl, kad aš nupjaustau nuo sumuštinių duonos pluteles. Žinai, aš jas nupjausčiau tik tą vienintelį kartą. Ir tai todėl, kad duona buvo sudžiūvusi”... Tai koktu... Tai bjauriai, vulgariai, šlykščiai, nepakeliamai koktu! Man nebeskanu. Nenoriu valgyti nei Denio, nei Annos, nei Lario. Jie suvalgė Elis. Kiaulės. Ne, šernai. Ne, meškos. Ne... Nežinau. Visgi žinau, bet vėl nenoriu sakyti. Sakyti? Gerai, pasakysiu, bet jūsų tai nenudžiugins. Kodėl? Nes jie... žmonės...

Žinot, ko norėjo Elis? Kad ją kas nors mylėtų. Denis pasakė, jog tai mažai. Oi, kaip jis klydo! Tai taip beprotiškai daug. Tai taip nepakeliamai sunku. Tai taip... gera... Jis nepajėgė. Susimovei! Deni, tu susimovei! Susimovei.
Susimovei.
Susimovei…
Tu nepajėgei mylėti, nes tos meilės buvo per daug, jos meilė buvo skirta tik tau, o tu sprukai į krūmus. Bet nieko, nesijaudink, daugelis taip pasielgtų, o tu juk esi vienas iš daugelio. Tik ne jai... Buvai...

<...>

Keista stebėti sceną ir bijoti sekančio veiksmo, žingsnio, gesto, žodžio, šypsenos, ašaros... Bijojau spektaklio. Kodėl?
ELIS: O aš tavęs nemyliu...

Va, ko aš bijojau. Va, kodėl ji išėjo. Va, kas ją suvalgė. Ji juk buvo tik gležnas žmogutis. O gal ne? Gal aš klystu? Gal...
Ne...
Gal...
Ne...
Gal...


<...>
Nereikia. Neplokit. Tik supraskit. Ją. Jį. Juos.
<...>
“Turint omeny, kad tai spektaklis, tai jie vaidina ne vieną kartą ir jis tikrai pastoviai nupjauna žievę. Ane?” Ne. Ne. Juk spektaklis – tai gyvenimas. Kiekvienas spektaklis – tai atskiras gyvenimas. Per gyvenimą jis TIK vieną kartą nupjauna žievelę... TIK vieną... kartą...
P.S.
[ Publikuota: 2004-01-29 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 18 m. ir 2 d. ]
[ Peržiūrėta: 719 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/as_pajutau_prisilietima ]