P.S.
[ Publikuota: 2004-10-24 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 18 m. ir 272 d. ]
[ Peržiūrėta: 97 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/senos_senos_foto_ ]

Manau, kad ne aš viena užduodu sau šį, atrodytų, paprastą klausimą, susidedantį tik iš dviejų žodžių: Kas AŠ?! Tačiau kai esi priverstas į jį atsakyti garsiai, tau pritrūksta žodžių, o gal iš tiesų suabejoji, žinąs, kas esi...



Lietuvos lygumos ir kalvos užsnūdo po balto sniego patalu, kai tamsią sausio 31-osios naktį suskaldžiau garsiu šauksmu: "Pasauli, Aš atėjau!"

Taip 1986-ųjų metų sausio 31-ąją dieną išvydau pasaulį, kurį kol kas ribojo ligoninės langas, o balti toliai už jo atrodė tokie nepasiekiami ir svetimi.

Atėjau drebindama gimdymo palatos langus, taigi ir gyvenimo kelyje rodos nė nežadėjau nurimti.

Dar lankydama "Skroblinuko" darželį, pati užsirašiau ir pradėjau lankyti grojimo pianinu pamokas bei aktyviai dalyvavau šokių ir dainavimo pamokėlėse. Įveikusi keletą amžiaus laiptelių, pradėjau inirtingą kovą su pramoginių šokių mokytoju, kurią, deja, po kelerių metų pralaimėjau - mokytojas "pasiūlė" tėvams paieškoti man tinkamesnio užsiėmimo (kad galų gale į šokių klasę sugrįžtų ramybė ir tvarka...).

Kadangi mano mama - choristė, tai kitas išbandymas buvo muzikos mokykla. Ilgi ir sunkūs buvo septyneri metai ne tik man ir mano tėvams, bet ir mokytojams, kurie buvo "terorizuojami" mano nepasitenkinimo kupino žvilgsnio bei įnoringų užsispyrimo scenų. Visgi pagaliau, matyt, subrendau ir ryžausi baigti šią mokymo įstaigą. Dabar turiu 4-osios muzikos mokyklos baigimo diplomą ir, tiesą sakant, nė kiek nesigailiu, net didžiuojuosi juo!

Ilgai lingavome galvomis, dūsavome ir bambėjome dėl absoliučios pedagogų valdžios ir mūsų, moksleivių, neveiklumo mokykloje. Galiausiai, 2002-aisiais, kantrybės taurė persipildė - drauge su keletu bendraminčių įkūrėme Moksleivių Atstovybę savo mokykloje ir pradėjome aktyviai dalyvauti jos veikloje bei skatinome jungtis kitus. Užsitarnavusi mokinių ir pedagogų, mokyklos valdžios pasitikėjimą bei pagarbą, buvau išrinkta Moksleivių Atstovybės pirmininke ir sąžiningai bei kruopščiai jai vadovavau iki 2003-iųjų spalio mėnesio.



2003-iasiais metais buvau Vilniaus Moksleivių Sąjungos narė, organizavome įvairius renginius, kūrėme moksleivių laisvalaikio užimtumo projektus.

2003-iųjų metų pabaigoje sugrįžo mano kūrybos mūza, taigi vienas po kito ėmė gimti kūriniai. 2003-iųjų metų Jaunųjų filologų konkurse buvau apdovanota paskatinamąja vieta publicistikos sekcijoje už eseistiką. Be to, mano kūrinių kraitelė pasipildė gausiu šūsniu naujų darbų, kurių dalis buvo publikuota įvairuose spaudos leidiniuose.

Užsispyrimas ir troškimas siekti, atrasti, žinoti vertė dažnai klupti, tačiau nė kiek to nesigailiu, nes kiekvienas suklupimas buvo pamoka, iš kurios pasisemdavau patirties ir dėl to dabar esu tokia, kokią mane pažįsta mano šeima, draugai, mylimasis, mokytojai ir kolegos.

Vyresnysis brolis išmokė kovoti už save ir savo teises bei nuomonę. Be galo svarbus žmogus mano pasaulyje Dainius užvedė ant takelio, kuriuo eidama atsirinkau ir suformavau savo požiūrį, siekius ir ateities viziją. Tėvai išmokė mylėti, atleisti ir suprasti. Draugai - tikėti bei ne tik imti, o ir duoti. Visi žmonės, apsilankę mano gyvenimo scenoje, ko nors išmokė, ką nors padovanojo, ir visa tai atsispindi Jums, skaitytojams, dovanojamoje širdyje - prozos žodyje!



Taip save pristačiau viename iš dalyvautų konkursų. Bet tai tik šiek tiek sudrėkinti gyvenimo faktai. Ne juose slypi esmė. Tai kur? Kiekviename mano kūrybos žodyje, sakinyje, kūrinyje. Ten rasite tikrąją mane, mano jausmus, išgyvenimus, skausmą ir džiaugsmą, viltį ir kritimus - viską...

Nežinau, kada, bet vieną dieną suvokiau, kad esu neeilinė, kad esu šiek tiek kitokia ir kad noriu ne tik tapti, bet ir likti individu. Tai tapo vienu iš mano gyvenimo tikslų - kovoti už savo teises, už pažinimą, už tai, ką laikau šventu ir už tai, ką myliu ir kuo tikiu.

Tą dieną, kai buvo begalo sunku, paėmiau į rankas rašiklį ir baltą popieriaus lapą. Nejučia ėmė lietis upės žodžių, kurie tvino į jūras sakinių, o pastarieji sudarė šėlstantį vandenyną - kūrinį, kuris tapo mano gyvenimo dalimi. Nuo tos akimirkos kūryba tapo ne tik atsipalaidavimo forma ar savotiška meditacija, bet ir būdu suvokti save, nes tik popieriuje išlietos mintys įgauna formą, kurią suprantu ne tik pati, bet ir aplinkiniai - tie, kurie žengia bent keletą žingsniu manosios kūrybos keliu.

Dalyvavimas konkursuose niekada nebuvo mano užsibrėžtu siekiu. Priešingai, labai ilgai nenorėjau kelti į viešumą to, ką kaupiau žmogui, kuris vieną dieną pasirodys ir viską supras. Aš tikėjau, kad toks žmogus ateis į mano gyvenimą. Ir jis atėjo... Nuo tos akimirkos, kai pajutau jo žvilgsnį, skrodžiantį mane kiauriai, iki pat širdies gelmių, suvokiau, jog viskas, ką kaupiu savo mažučiame kūrybos sandėliuke, priklausys jam. Dabar mano žodžiai įgavo kryptį, o sakiniai tikslią formą, kuri nupiešia jausmus nebe apstraktybei, o konkrečiam žmogui. Esu dėkinga savo gyvenimo Draugui, Mylimajam, Kolegai ir Partneriui Dainiui, kuris mano danguje pakabino antrąją saulę ir privertė padangę žibėti daug skaisčiau. Nesakysiu Dėkui, nes pats žinai, kad esi man svarbesnis už Gyvenimą



Labiau už viską vertinu tirkąją draugystę ir gerbiu savo draugus (didžiausias dėkui Giedrutei ), mėgstu vakarus linksmoje draugų kompanijoje arba ramybę, užplūstančią tais vakarais, kuomet lankausi spektakliuose, koncertuose, parodose, neatsisakau ekstremalių pojūčių ir visko, kas tik papildo taurę adrenalino bei priverčia kiek dažniau plakti širdelę Niekada nepasižymėjau nuolankumu, taigi sukeliu problemų tiems, kurie tikisi iš manęs paklusnaus šunyčio ar bent jau tikslaus jų nurodymų vykdymo. Esu linkusi išklausyti, bet vis tiek padaryti savaip Kartais ir kai kam tai tampa grumstu gyvenimo kelyje, bet man, bent kol kas, tai padėdavo pasiekti to, ko geidžiu ir mėgautis tuo, kas vilioja. Ne, mano credo nėra: "Kas nerizikuoja, tas negeria šampano" ar pan. O koks jis? Na, turiu jus nuvilti, nes jis toks pats nepastovus, kaip ir aš - kinta šiek tiek dažniau nei metų laikai, bet rečiau nei laikrodžio rodyklė keičia savo padėtį ciferblate



Tai maždaug tiek. Iškils klausimų - visada prašom

P.S.
[ Publikuota: 2004-10-24 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 18 m. ir 272 d. ]
[ Peržiūrėta: 511 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kas_as ]

Iš lėto kėliau vyno taurę. Jaučiau, kaip jo raudonis geriasi į mano ištroškusias lūpas, vos vos nudegina liežuvį ir nuslysta į mano gilumą... Kūnas kaito kartu su tuo vyno gurkšniu, o akys nepaliaujamai sekė... Tave. Tu buvai čia pat. Žinau, kad irgi troškai mano kūno, bet slėpeisi savyje, tramdei aistrą. Ar ilgai pajėgsi apsimetinėti, kad tau nė motais, kas yra po mano juodo šilko suknele? Ar pameni, kai aš ateidavau į iškilmingiausius pobūvius be apatinių? Tave tai jaudindavo? Žinau, kad dabar mąstai apie tą patį, bet neprieini, vengi net mano žvilgsnio... Ar ilgai pajėgsi žaisti? Abejoju...
Grubiai suėmei mano kūną, rankomis įsikibai į plaukus ir prispaudei prie šaltos lyg ledas sienos. Jaučiau, kaip virpėjai. O gal tai tik aš virpėjau? Gal man tik atrodė, kad ir Tu? Ne, virpėjai ir Tu. Tiesiog nebesivaldei, aistra veržėsi... Ai! Nudeginai mano švelnią kaklo odą savo karštu bučiniu... Skauda, bet...malonu... Mes nebenorėjome valdytis ir kam to reikia! Jaučiau Tavo įkaitusį kūną... Tavo glamonės degino mane... Iš lūpų veržėsi vis gilesnės dejonės... Staiga kilstelėjai mane ir...
Ne, Branguti, matau, kad Tau reikia manęs, matau, kad nesivaldai, trokšti, degi, kaisti, taigi... išeinu... Kol Aš valdau situaciją, kol pasaulis po Mano grakščiom kojom, tu esi tik šunytis... Skaudu? Bet taip yra! Esi gyvuliškų poreikių vergas todėl tarnausi Man... Kentėk ir būsi... išganytas...

P.S.
[ Publikuota: 2004-10-20 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 18 m. ir 267 d. ]
[ Peržiūrėta: 333 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/raudonam_sukury ]