Gal... gal... gal... fui!..
Ar dėl ko nors gali apsispręsti pati? viskas prasidėjo nuo to
O ar galiu? Įtikėjau, kad nežinau, kaip reikia rengtis, kad nežinau, kaip atrodo grožis, kad nesuvokiu gėrio, kad nesuprantu, kas dėl manęs aukojasi, o kas tik naudojasi manimi
Yra žmonių vis dar bekartojančių, kad esu ui kokia aktyvi, protinga, graži, gera, nepakartojama, nesuvoktai laiminga ir t.t., ir pan. bet tada sustoju ir pagalvoju, ar jie tuo tiki? Ar jie man tik meluoja? O gal jie visą tai mato tik aš nebepastebiu? Ar per daug iš savęs reikalauju? Iš savęs ir iš visos aplinkos? Kas aš? Ko aš noriu gyvenime? Ko siekiu? Link ko veržiuosi? Ko ieškau?
Besimokydama mokykloje, rodos, žinojau, ką noriu veikti, ko ieškau ir link ko einu. Būdavo vakarų, kada susigūždavau kambaryje, užgesindavau šviesą ir liūdėdavau, kad esu viena. Tačiau, kai pradėjau studijuoti, tik tada supratau, kaip jaučiasi tikrai vienišas žmogus Jaučiuosi nesuprasta, jaučiuosi neatrasta ir neatradusi savęs. Nežinau, ką noriu veikti, nežinau, link ko einu Žinau viena nesu vakarėlių liūtė! Nekenčiu kiurksoti prirūkytoje patalpoje, stebėti vis labiau girtėjančius veidus ir girtėti pati Nenoriu ir nemėgstu to Tai ne man Bet tuo labiau išsigąstu tų vakarų, kada susigūžiu lovoje ir stiklinėmis akimis vėpsau į žydrąjį televizoriaus ekraną arba beprasmiškai bėgioju juodai išmargintais knygos lapais, nors suprantu, kad nesuvokiu raidžių, žodžių, pastraipų Bijau tokių vakarų, nes tada labiausiai pajuntu į nugarą kvėpuojančią vienatvę. O gal ne į nugarą, gal į veidą? Na, nesvarbu, bet ji kvėpuoja Bijau tų keturių sienų, tokiais vakarais jos lyg ima spausti, artėti, slėgti Tokiais vakarais, kai galvoje nenustoja suktis mintys apie tai, kam paskambinti, kas ryžtųsi šį vakarą praleisti su manimi, pabūti, pabendrauti, pasijuokti... bijau pažvelgti pro langą, nes jaučiuosi lyg tas manjakas, kuris nedrįsta savęs parodyti, kuris bijo net savo atvaizdo veidrodyje, pasislėpęs vėpso pornografinius filmus ir gėdijasi net pats savęs, savo minčių, savo sustandėjusio falo, trykštančio vyriškumo Tokiais vakarais jaučiuosi vienišu žvėrimi, kupriumi, atstumtuoju niekuo Pesimizmas? Gal, o gal tiesiog nesugebėjimas atrasti savęs. Taip, kaltinkite mane, kad ir nesistengiu surasti, kad nebandau savęs atskleisti, kad tik laukiu kažko bet aš bandau, bandau, bandau tikrai bandau Tiesiu ranką, bet susigūžiu, suvokusi, kad to nesugebėsiu Pasprunku, supratusi, kad tam neturiu gabumų. Išdidžiai nusisuku, nes tai man nė kiek neįdomu O gal aš nesistengiu? Gal aš nemėginu persilaužti? Gal aš galiu, tik tik reikia DARYTI? Gal gal gal Kiek daug aplinkui tų gal Ar aš tikrai gyvenu savo gyvenimą? Gal jį parduoti ir įsigyti naują? Juk e-bay jau galima ir savo gyvenimus pardavinėti, juk internete galima viskas, juk ten bet kas gali jaustis visagaliu, gražuole, protinguoju ir t.t. Tokiais vakarais aš svajoju apie gamtą, apie vakarus prie laužų su draugais, apie žygius, kalnus, upes ir ežerus, apie plaukus kedenantį vėjelį arba nuo žemės plėšiantį vėją, apie kulkšnis kutenančias smilgas arba apie sušlapusias ir šąlančias kojas, apie žydinčias gėles delnuose arba apie tvinkčiojančias sudilgintas rankas Tokiais vakarais aš suprantu, esanti gamtos vaikas. Bet ne mauglis, o gamtos vaikas, kuriam reikia bandos, kuris nori būti kartu, kuris nori dalintis džiaugsmu ir liūdesiu su žmonėmis, esančiais šalia, su mylimuoju Tokiais vakarais aš tik nenoriu kiurksoti tarp keturių sienų VIENA Aš tik noriu būti tarp žmonių, apsupta gamtos
P.S.
[ Publikuota: 2007-01-27 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 21 m. ir 1 d. ]
[ Peržiūrėta: 213 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/gal_gal_gal_fui ]
Besimokydama mokykloje, rodos, žinojau, ką noriu veikti, ko ieškau ir link ko einu. Būdavo vakarų, kada susigūždavau kambaryje, užgesindavau šviesą ir liūdėdavau, kad esu viena. Tačiau, kai pradėjau studijuoti, tik tada supratau, kaip jaučiasi tikrai vienišas žmogus Jaučiuosi nesuprasta, jaučiuosi neatrasta ir neatradusi savęs. Nežinau, ką noriu veikti, nežinau, link ko einu Žinau viena nesu vakarėlių liūtė! Nekenčiu kiurksoti prirūkytoje patalpoje, stebėti vis labiau girtėjančius veidus ir girtėti pati Nenoriu ir nemėgstu to Tai ne man Bet tuo labiau išsigąstu tų vakarų, kada susigūžiu lovoje ir stiklinėmis akimis vėpsau į žydrąjį televizoriaus ekraną arba beprasmiškai bėgioju juodai išmargintais knygos lapais, nors suprantu, kad nesuvokiu raidžių, žodžių, pastraipų Bijau tokių vakarų, nes tada labiausiai pajuntu į nugarą kvėpuojančią vienatvę. O gal ne į nugarą, gal į veidą? Na, nesvarbu, bet ji kvėpuoja Bijau tų keturių sienų, tokiais vakarais jos lyg ima spausti, artėti, slėgti Tokiais vakarais, kai galvoje nenustoja suktis mintys apie tai, kam paskambinti, kas ryžtųsi šį vakarą praleisti su manimi, pabūti, pabendrauti, pasijuokti... bijau pažvelgti pro langą, nes jaučiuosi lyg tas manjakas, kuris nedrįsta savęs parodyti, kuris bijo net savo atvaizdo veidrodyje, pasislėpęs vėpso pornografinius filmus ir gėdijasi net pats savęs, savo minčių, savo sustandėjusio falo, trykštančio vyriškumo Tokiais vakarais jaučiuosi vienišu žvėrimi, kupriumi, atstumtuoju niekuo Pesimizmas? Gal, o gal tiesiog nesugebėjimas atrasti savęs. Taip, kaltinkite mane, kad ir nesistengiu surasti, kad nebandau savęs atskleisti, kad tik laukiu kažko bet aš bandau, bandau, bandau tikrai bandau Tiesiu ranką, bet susigūžiu, suvokusi, kad to nesugebėsiu Pasprunku, supratusi, kad tam neturiu gabumų. Išdidžiai nusisuku, nes tai man nė kiek neįdomu O gal aš nesistengiu? Gal aš nemėginu persilaužti? Gal aš galiu, tik tik reikia DARYTI? Gal gal gal Kiek daug aplinkui tų gal Ar aš tikrai gyvenu savo gyvenimą? Gal jį parduoti ir įsigyti naują? Juk e-bay jau galima ir savo gyvenimus pardavinėti, juk internete galima viskas, juk ten bet kas gali jaustis visagaliu, gražuole, protinguoju ir t.t. Tokiais vakarais aš svajoju apie gamtą, apie vakarus prie laužų su draugais, apie žygius, kalnus, upes ir ežerus, apie plaukus kedenantį vėjelį arba nuo žemės plėšiantį vėją, apie kulkšnis kutenančias smilgas arba apie sušlapusias ir šąlančias kojas, apie žydinčias gėles delnuose arba apie tvinkčiojančias sudilgintas rankas Tokiais vakarais aš suprantu, esanti gamtos vaikas. Bet ne mauglis, o gamtos vaikas, kuriam reikia bandos, kuris nori būti kartu, kuris nori dalintis džiaugsmu ir liūdesiu su žmonėmis, esančiais šalia, su mylimuoju Tokiais vakarais aš tik nenoriu kiurksoti tarp keturių sienų VIENA Aš tik noriu būti tarp žmonių, apsupta gamtos
P.S.
[ Publikuota: 2007-01-27 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 21 m. ir 1 d. ]
[ Peržiūrėta: 213 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/gal_gal_gal_fui ]
Mėnesio nuotrauka!
2007-01-26 tarp Mūsų gimtadienių, lyg dovana mums pražydusi gėlė
P.S.
[ Publikuota: 2007-01-26 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 21 m. ir 1 d. ]
[ Peržiūrėta: 258 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/menesio_nuotrauka-15 ]