Nieko saldaus, svaigaus ir seilėto čia nėra. Tik tiesa, kuri kai kam gali atrodyti skaudi ir panešėti į šlykštų melą. Bet... Tai tik mano nuomonė, už kurią redakcija neatsako

"Meilė"... Hmz, gal ir nieko žodis. Na, pasižiūrėkime, 5 raidės, nesunki rašyba, taigi nesuklysi keverzodamas ant atviruko, apseilėtame jausmų kupiname laiške ar pagal populiarumą saldiems prisipažinimams dabar neaplenkiamoje trumpojoje žinutėje (sms'e)... "Aš Tave myliu!" - bene pirmoji frazė (dažniausiai prieš arba po šios frazės klausiama kur kas vulgaresnių, aštresnių žodžių...), kurią paparašo išmokyti užsieniečiai, tariamai susižavėję mūsų gimtąja kalba. O po to veblena keistai kirčiuodami, dar keisčiau tardami, suliedami šiuos tris žodžius į kažkokią vientisą makalynę... Šveplena ir keistai šypsosi. Arba ištarę šią frazę kinkuoja galvomis ir spinduliuoja keistai laimingomis akimis, lyg ką tik būtų užkariavę pasaulį, tapę Visatos valdovais ar panašiai. Juodaplaukis turkas didelėmis rudomis akimis šia fraze dar svaidysis keletą dienų, nes jam tai atrodo taip smagu, o vėliau paparasčiausiai nebesugebės prisiminti tų tokių sudėtingų žodžių, gal dar kartą kitą paklaus, pamėgins ištarti, bet tikriausiai nebesivargins laužyti liežuvio. Teisingai, o ir kam, juk tai - tik trys nuvalkioti žodžiai! Nieko nebereiškią šiam materialiam pasaulyje...

Mosuodami raudonų rožių milžiniška puokšte, pildami prižvejotų komplimentų pintines "įrodome", kad ir tam Tikrajam asmeniui mes turime būti tie Tikrieji objektai. Arba bent jau turime suteikti progą pavakarieniauti kartu, nueiti į kiną ar spektaklį, pašokti nuo besirangančių kūnų spinduliuojamos aistros įkaitintame iki sprogimo klube ar kaip kitaip praleisti bent truputį laiko kartu, kad galėtume, anot mūsų, pažinti vienas kitą daugiau, giliau, artimiau...

Taigi išsikovojome teisę į pasimatymą! Išsipustėme, susipurškėme ant savęs bene pusę buteliuko prabangių kvepalų, lyg norėtume, kad Tas žmogus mus ne pastebėtų už keliasdešimties metrų, o užuostų ateinant. Jei visa vakaro eiga įvertinama bent pusėtinai, o pageidautina, kad gautų kiek arba net daug geresnį balą, tai tuomet, jau galima sakyti, įsisiūbuoja didžioji pasimatymų, gimtadienių, kelionių ir t.t. grandinė.

Jei pratempiame kartu bent mėnesį (beje, laiko, kaip ir grožio suvokimas yra itin subjektyvus!), tai pradedame įtikėti atradę Tą Tikrąją Meilę. Jau bene visiems draugams apskelbiame turį žmogų, su kuriuo norėtume praleisti visą likusį gyvenimą, sudaryti santuoką, susilaukti vaikų.... STOP! Neįsisvaičiokime. Būkime realistais...

Kaip ten sakoma - meilė trunka trejus metus? Po trejų metų arba atsiranda prisirišimas, arba... Arba niekas neatsiranda, o akloji meilė išblėsta (jei tai nenutinka po trijų mėnesių...). Kur ji dingsta? Gal pasikasa po buitinėmis problemomis, užgožiama dirbamų viršvalandžių, pavėluotų valandų, atšalusių pietų... sudužusių vilčių, sugriuvusių iliuzijų... Bet juk kažkas turi visą tai nugalėti! Juk to išvengti neįmanoma, vadinasi, turi būti tas Tikrasis jausmas, kuris du žmones išlaiko kartu!

Kompromisas, pagarba, bendros viltys, idėjos, norai, siekiai, vienodas suvokimas, kaip iki viso to reikia prieiti - tai išlaiko bet kurį sandėrį, bet kurį verslą, bet kurią... porą.

Tai tik dar kartą paklausiu - ko mes iš tikrųjų taip intensyviai ir instinktyviai ieškome: meilės ar mums palankios, patogios partnerystės? Saldžių, bet dirbtinių žodžių visą likusį gyvenimą, ar sausoko, bet atitinkančio poreikius, atnešančio komfortą ir abipusį pasitenkinimą sandorio?

Romantizmo laikai praėjo... Išaugome iš -niolikinių seilėjimųsi ir svaičiojimų apie Tą Tikrąją Meilę, neturint nieko kito, tik vienas kitą... Tai tėra dinozaurėjanti liekana, kurios, rodos, niekam nebereikia, kuria nei vienas nebetikime...

Pasikeitė prioritetai, pasikeitė ir Meilė...

P.S.
[ Publikuota: 2007-10-20 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 21 m. ir 267 d. ]
[ Peržiūrėta: 194 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/lietingo_vakaro_pamastymai/catid/7 ]

Ech... Leiskite nubraukti saldžią ašarėlę Bet juk tai - Tikrai... "A wonderful dream has come true!"

P.S.
[ Publikuota: 2007-10-14 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 21 m. ir 262 d. ]
[ Peržiūrėta: 195 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/mark_terenzi__love_to_be_loved/catid/7 ]

Kai tyliai tyliai užsidaro durys...

Kai tyliai tyliai užsidaro durys, už jų lieka visas čia esančio pasaulio šurmulys, o tu atsiduri, rodos, kažkur kitur... Nusikeli mintimis ten, kur dabar norėtum būti. Susikuri žmonių, su kuriais dabar norėtum leisti laiką, paveikslus mintyse. Ir... nusišypsai Taip, nusišypsai, nes tau dabar... gera! Juk kartais tik norisi delnuose pajusti karštos arbatos puodelį, išgirsti mėgstamos dainos vilnijančią melodiją ir... patylėti... Kaip tyli saulėlydis, pasinerdamas į rimstančios jūros bangas... Kaip tyli paukštis, suglausdamas sparnus nakčiai... Kaip nutyla krykštavęs kūdikis, užmigdamas motinos glėbyje... Taip ir tau juk kartais tesinori užmigti mylimo žmogaus glėbyje, kuriame jautiesi... saugus... Saugus nuo viso pasaulio negandų, nuo viso skausmo, kurį gali suteikti vienatvė, saugus nuo visų nelaimių, kurios gali užklupti vieną pėdinant kelyje. Juk mes - tik žmonės! Mes nesame laukiniai. Mums reikia artimo, kad galėtume gyventi! Kad galėtume mylėti! Kad galėtume jaustis mylimi! Kad pravėrę duris turėtume kam nusišypsoti! Kad pavargę turėtume kam galvą ant peties padėti! Kad suklupę turėtume į kieno ranką atsiremti... Juk mes - tik žmonės, kurie negali išskleisti sparnų ir išskristi į tolimą dangaus žydrynę... O juk kartais taip norėtųsi... pakilti... atsiplėšti nuo žemes... ir tolti... nuo to, kas tą akimirką taip nemiela, link to, ko taip ilgisi širdis... Bet kita vertus, juk mes esame net žmonės! Kurie galime tūkstančius kilometrų įveikti, kalnus įkopti, vandenynus perplaukti tam, kad būtume šalia tų, kuriems mūsų reikia, kad padėtume tiems, kurie mums svarbesni už gyvenimą, kad spėtume ištiesti ranką slystelėjusiam žmogui, kuriuo... tikime be išlygų. Vien žinojimas, kad yra tas, iš kurio naktį gavęs telegramą, nė nesusimąstydamas kiltum iš lovos ir skuostum pasaulio aukštyn kojomis apversti, padaro tavo gyvenimą pilnaverčiu. O tikejimas, kad tavo tokia išsiųsta telegrama nenuguls i stalčių, nenusės dulkėmis, kad į ją bus sureaguota, padaro tave stipresniu. Stipresniu kovoti už teisybę, už viltis, kuriomis tiki, už siekius, kurie, rodos, nenuginčijami...

Visi rašome savo gyvenimo knygą, kurios paskutiniame puslapyje, nesvarbu, kas bus parašyta visuose prieš tai buvusiuose, vis tiek bus kažkoks pamokantis moralas. Juk iš kiekvieno gyvenimo istorijos galime pasimokyti. Bet taip norėtųsi, kad tavoji būtų ta tikroji, kuri išliks mintyse ne vien kaip gera knyga apie kažką, bet kurios kiekvienas puslapis įsismelks giliai giliai į atmintį, širdį ir protą. Taip norėtųsi tikėti, kad darome viską geriau negu gerai, kad kiekvienas suklupimas, nesėkmė, neviltis turi savo kokybinę vertę. Taip norisi tikėti, kad kiekvienas sutiktas tavo kelyje žmogus yra svarbus, kad jo pasirodymas neliks tik įspaudu tavo gyvenimo knygos lape... Bet neskubėk! Nenorėk sutikti visų pasaulio žmonių, nenorėk pažinti viso pasaulio kelių! Kai vartai savo knygą, sugebėk savęs paklausti, ar kiekvienas joje paminėtas asmuo prisimins tavo vardą, tavo šypseną, tavo juoką, tavo akis... tas akimirkas, praleistas kartu... Paklausk savęs, ar esi tiems žmonėms tiek pat svarbus, kiek jie svarbūs tau. Neskubėk prisirišti prie tų, kurie tėra praeiviai! Bet nesuskubk ir nusisukti nuo tų, kurie yra tie tikrieji, vos tavo pagalbos sauksmą išgirdę, naktį pašokantys iš lovos draugai! Lengva suklysti ir nusisukti, bet nunarinti galvą, prisipažinti klydus ir sugrįžti bei būti priimtam atgal į šiltą, jaukų glėbį gali būti ir per sunku...

O iš tikrųjų aš tik norėjau paklausti, ar, jei tai būtų toji telegrama, pakiltum is lovos?..

Su meile žmogutis, kuris yra visai šalia...

P.S.
[ Publikuota: 2007-10-13 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 21 m. ir 261 d. ]
[ Peržiūrėta: 196 ] • [ Komentarai: 1 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/tss/catid/7 ]

Nes tai, Mergyt, Tikra! M... Tave...

P.S.
[ Publikuota: 2007-10-11 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 21 m. ir 258 d. ]
[ Peržiūrėta: 193 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/because_you_loved_me_by_soldier/catid/7 ]

2007 m. rugsėjo 29 d. sėdau už savo ištikimojo Peugeot 306 vairo ir po 9 valandų, prakeikus Lenkijos kelius, atsidūriau žaviame mieste - Torūnėje. Bene savaitė prieš šią kelionę buvau gavusi pakvietimą, dalyvauti 2007 m. spalio 1 d. vyksiančioje ceremonijoje, kurioje mūsų Prezidentui Valdui Adamkui bus suteiktas Mikalojaus Koperniko universiteto Garbės daktaro vardas. Džiaugiausi, galėsianti sudalyvauti tokiame renginyje, bet tikrai nesitikėjau, kad gausiu... VIP'inę vietą

O viskas buvo taip...

Lėkdama iš kažkokio informacinio susirinkimo, kurių buvau daugiau nei apstu pirmąją Erasmus savaitę, bijojau, kad pavėluosiu (tikrai nenorėjau įsiveržti į salę vidury kalbos ar pan...). Ilgokai užtrukau prie apsaugos, nes reikėjo palikti visus daiktus, su savimi leido įsinešti tiktai mobilų ir, paprašiusi leidimo turėti su savimi fotoaparatą, gavau teigiamą atsakymą,bet apsauginis itin rimtu veidu pirmiau ėmėsi patikrinimo ar tas daikčiukas tikrai fotografuoja, o ne... nežinau, gal purškia vandeniu arba šaudo miniatiūrinėmis kulkomis Žodžiu, įsiveržiu į salę, prasispraudžiu pro studentų, besibūriuojančių prie durų, debesį (nes ten kartu vyko ir mokslo metų pradžios ceremonija, kurioje prisiekė po porą pirmakursių (mergina ir vaikinas) iš kiekvieno fakulteto - graži tradicija, šiaip jau), ištempiu kaklą lyg gervė ir pradedu dairytis vietų su nuoroda "for NCU quests" (nes taip man nurodė Agata, įteikdama voką su kvietimu). Tuo metu prie manęs prisiartina kostiumuotas vyriškis, akivaizdžiai ceremonijos darbuotojas, padedantis tyliai susirasti vietą tokiems, kaip aš išsiblaškiusiems ir paklydusiems žiūrovams, ir be jokių įžangų tiesiai šviesiai taria (lenkiškai, bet parašysiu nacionaline kalba ) - "Būsite iš Lietuvos?" Po nedrąsaus mano linktelėjimo, nes pirmiau apsidairiau, ar jis tikrai kreipiasi į mane, jis ima mane už parankės ir nuveda į... trečiąją sėdimų vietų salėje eilę! Aplinkui ant kėdžių mirga marga nuorodos su pavardėmis ir pareigybėmis asmenų iš Lietuvos URM'o, ambasadų, girdžiu viešųjų ryšių atstovų neramias replikas, paskutinius kalbos pakoregavimus ir pan. Kelias minutes sėdėjau kaip ant adatų... Na, vis tiek juk nejauku, bet netrukau apsiprasti - prie gero, prie minkštos, šiltos vietos greitai priprantama

Taigi stebėjau ceremoniją iš VIP vietų, kaip vėliau paaiškėjo, mano kolegės sėdėjo kur kas toliau - kažkur tarp 30-40 eilių... O vat tada man kilo klausimas - kuo aš išsiskyriau, kad tas vyrukas taip mandagiai ir pagarbiai mane pasodino? Matyt, kostiumėlis ir nesąmoningai pasitikėjimu savimi dvelkianti laikysena sukūrė rimtą aurą apie mane

Vat taip pradėjau savo pusmetį trukusias studijas Torūnėje, Lenkijoje



P.S.
[ Publikuota: 2007-10-01 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 21 m. ir 249 d. ]
[ Peržiūrėta: 44 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/v_adamkus_lankesi_toruneje/catid/7 ]