Pradedu suprasti ir įvertinti Jos pasirinkimą...

Tokiomis akimirkomis, kai, rodos, atiduotum tiek daug dėl lašelio privatumo, dėl asmeninės erdvės plotelio, dėl to, kad uždarytos kambario durys ir liktų uždarytos, kad pabuvimas su savimi, su savo mintimis, galų gale su savo darbais ir liktų tuo, kuo planavai, kad bus... tokiomis akimirkomis, kai visi lenda ten, kur tu nenorėtum, kad lįstų, kai niekas nė neketina tau duoti išsvajotos ramybės... tokiomis akimirkomis aš parduočiau Velniui sielą, jei jis pažadėtų tai, ko trokštu, jei jis duotų tai, ko man taip reikia!

Kai ji rinkosi tarp žmogaus, kurį kažkada pamilo, su kuriuo suaugo, kuris kėlė suklupus ir džiaugėsi kartu, kai buvo juokiamasi, tačiau nesiūlė to, be ko gyventi, rodos, nebeįmanoma buvo – nesiūlė išeiti iš tėvų namų, kurti asmeninio gyvenimo, statyti savo gyvenimo pamatų, būti kartu, būti atskirai, būti dėl savęs ir dėl tavęs... Jam buvo gerai gyventi su savo tėvais ir jis dar nenorėjo prisiimti pilnutinės atsakomybės, nenorėjo išeiti iš, vadinamųjų, “šiltnamio” sąlygų. O ir kam eiti, jei ir ten viskas geriau negu gerai? O jai namie nebuvo gerai, jai reikėjo eiti, bėgti, lėkti! Jai reikėjo pradėti gyventi savo gyvenimą... Ir staiga atsirado šalia žmogus, kuris tai pasiūlė... Ten nebuvo meilės, ten nebuvo jausmo, ten gal buvo trumpalaikė aistra, kuri jau buvo kiek apiblėsusi ilgalaikiuose santykiuose... Bet ten buvo pasiūlymas, kurio net prašant negavo iš kitos pusės... Ir ji išėjo. Ji pradėjo asmeninį gyvenimą... Ar pasielgė teisingai? Nežinau. Ir niekas apart jos pačios to nežino. Bet dabar ją pradedu suprasti... Suprantu tą norą bėgti iš... namų, kurių sienos nebeatrodo savos, kur neberandi ramaus kampo, kur viskas kažkaip ne taip... Prie visko prisilietus nupurto šaltukas, kur bepasisukusi atsimušu į sieną... Norisi kaukti! Rėkti! Šaukti!.. Norisi sudaryti tą kraupią sutartį... Nes dabartinė situacija žlugdo... morališkai... Rankos nekyla nieko daryti, pradėti darbai sustingsta, nes nebeturi jėgų ir... noro... Delsiantys, neatlikti, neįgyvendinti planai kaupiasi ir retomis prašviesėjimo akimirkomis tik dar labiau žlugdo, skandina... Puola pesimizmas...

Tikiu, kad praeis... Tikiu, kad persilaušiu ir išvysiu tą saulės spindulėlį, prasibraunantį pro audros debesis, paliečiantį mano skruostą ir priverčiantį pakelti galvą aukštyn, nusišypsoti ir pasiražius pradėti dirbti. Bet kol kas... Kol kas to spindulėlio nėra... Gal eiti pasidairyti to velnio, superkančio sielas ir siūlančio pavojingus, bet viliojančius sandorius?..

P.S.
[ Publikuota: 2008-02-26 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 31 d. ]
[ Peržiūrėta: 209 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/sanderis_su_velniu/catid/7 ]