Kartais tiesiog ima ir taip nutinka, kad tiesiog norisi tylėti... ramiai ramiai sėdėti ir tylėti, žiūrėti į mėnulį ar į liepsnojantį židinį ir paskęsti savo mintyse... nesinori kalbėti, net nesinori klausytis... nes kažkaip... pavargau nu klausymosi, nuo visų istorijų, nuo visų gyvenimų, kuriuos reikia kolekcionuoti savo galvoje... man savo gyvenimo pakanka per akis, aš jo taip iki galo ir nesuprantu, o čia staiga tiek žmonių, su tiek istorijų, su tiek gyvenimų aplinkui tave... Svetimo skausmo nebūna... Tik svetimas džiaugsmas yra įdomus!!!

Sėdėdama šiandien prie to židinio ir klausydama akis išpūtusi istorijų, kaip žmonės mane mato, staiga supratau, kad jie žino mane geriau nei aš pati! Aš vis dar nesuvokiu, kokia esu, o jie, rodos, jau mato mane tokią, kokia aš noriu būti... tai puiku! Nes šiaip jau, logiškai mąstant, tai reiškia, kad aš ir esu tokia, kokia noriu būti, kokia siekiu tapti... Super! Bet mane itin nervina tie jausminiai priepuoliai! Kaip jų atsikratyti? Suprantu, kad esu žmogus ir niekada iki galo to taip ir neatsikratysiu, o ir nereikia! Juk pameni tas diskusijas su Dainiumi, kad tu nenori tapti tokia bejausme (na, bent iš išorės), tokia ala militari punktuali ir sausa? Bet panašu, kad visgi gal nori šiek tiek tokia būti... ir tai fcuking normalu! Juk taip lengviau!!! Su logika, sausu protu, blaivia mintimi visada lengviau susigyventi nei su šiltais, lipniais, minkštais, klampiais, keistais, nesuvokiamais, nenuspėjamais jausmais...

GOOD LUCK, mažoji!!!

Viskas bus daugiau negu gerai! Tik nepamiršk savęs mylėti!!!

We will get what we want

P.S.
[ Publikuota: 2008-01-27 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 1 d. ]
[ Peržiūrėta: 183 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/pamastymai_prie_zidinio ]