Nutarus susitikti, apima jaudulys lyg prieš pirmą pasimatymą... Žvelgi į veidrodį priekabiai, rodos, ir tas, ir anas negerai, jaudiniesi, rankutės virpa, širdutė plaka kur kas stipriau nei norėtum... O kai priartėja akimirka išvysti Jį... norisi bėgti... Kaip tąkart, kai užsukau į parduotuvę ir sužinojau, kad tu visai čia pat... pabėgau, nes... nes... nes... tiesiog norėjosi bėgti, nesinorėjo susitikti, nesinorėjo ištarti to “Labas”, kuris būtų kažkoks netikras, kažkoks dirbtinis, kažkoks nenatūralus...

Galiausiai susitikus, rodos, tampi tokia negrabi, pasimeti, nežinai, kaip pasisveikinti, nesuvoki, ar dera pakštelėti į žanduką, ar dera apkabinti,a r visgi vertėtų tik linktelėti. Paspausti ranką? Kažkaip viskas ne taip, viskas atrodo absurdiška, dirbtina, nenatūralu. O ar gali būti kitaip? Juk šitiek metų susitikę, puldavome vienas kitam į glėbį, apsikabindavome stipriai stipriai, lūpos susiliedavo karštam, aistringam būčiniui...

Pikčiausia, kad neturėtum nei nervintis, nei drebėti, nei jaudintis, nei pasimesti. Juk viskas buvo taip aišku, kai apsiprendei, juk visi klausimai buvo atsakyti, viskas nuspręsta, apgalvota, išnarstyta po kaulelį ir prieita vienintelės, rodos, nepaneigiamos išvados – reikia! Kitaip negaliu! Bet po kiek laiko lieka tik geri prisiminimai...

Pasimiršo visi ginčai, nebedrasko širdies nemalonūs žodžiai, skaudūs priminimai, tavo ištarti supykus, nebedegina skruostų nudžiūvusios ašaros, nebejaučiu veriančių ir smerkiančių, klupdančių žvilgsnių, kuriais svaideisi tada, kai buvau pasiruošusi paaukoti viską, kad tik gaučiau tavo atleidimą, kad tik gaučiau dar vieną galimybę, pamiršau tas pasmerkimo akimirkas, kurios iškildavo anksčiau tylią tylią naktį, nuo kurių pašokdavau iš neramaus miego, išpilta šalto prakaito... Pasimiršo viskas, kas buvo negerai ir beliko geri, malonūs prisiminimai... Ta pirmoji rožė, kuri teikė tiek vilties visus tuos metus, tas nedrasiai užrašytas atvirukas, tie rašikliai, paskatinantys rašyti, tie mažyčiai malonūs siurpriziukai, sugrįžus namo po savaitgalio, pabaigtas remontas, sukurtas tinklapis, iškepti blyneliai vakare, saldus sex’as duše, išsykėliški meilės žaidimai pačiose neįtikinamiausiose vietose, adrenalino medžiojimas, padrasinimai prieš pirmąjį šuolį parašiutu ir vėlesni truputį ignoravimai, kurie tereikšdavo vieną- “Tu pati tai gali! Tau to priminti nereikia!”... Telieka tie saldūs prisiminimai, tei visi pirmi kartai, tie nedrąsus pabandymai, atnešę tiek džiaugsmo...

Šįvakar ryžausi vėl savęs paklausti, kodėl išėjau, kodėl ryžausi paskutinį kartą užrakinti to butuko duris?.. Atsakymas nepakito, nes jis nebuvo priimtas spontaniškai. Džiaugiuosi bent dėl to... Neišėjau ieškoti kitų, neišėjau kurti geresnio gyvenimo, nebėgau, rodos, nuo atsakomybės. Išėjau atrasti save, suprasti save, suvokti savo vietą tuose santykiuose, kuriuose, rodos, savęs neberadau... Išėjau, norėdama suprasti savo klaidų svorį pati, nejausdama jokio spaudimo iš šalies. Man reikėjo tai įvertinti pačiai. O tada pasverti tavo klaidas irgi objektyviai, be vidinio spaudimo, priekaištų. Tiesiog reikėjo į viską pažvelgti iš šalies...

Nemaniau, kad galiu matyti gyvenimą šitaip. Nemaniau, kad galiu taip suprasti žmones, kurių, rodos, negalėjau pakęsti, kurie, rodos, man buvo nesuvokiami. Gėriau viską viską atvira krūtine, siurbiau aplinką pilnais plaučiais, man reikėjo visko visko iki paskutinio lašo tam, kad galėčiau pradėti sverti savo žingsnius iš naujo. Man tereikia viską pergalvoti be niekieno įtakos. Tada žmogus pasidarai vienišius, kai reikia mąstyti, ir vakarėlių siela, kai reikia užsimiršti. Taip ir gyvenau – dieną su savo mintimis, savo dienoraščiais, naktį užvesdama žmones, priversdama pasaulį suktis greičiau, sukeldama šypsenas ir susižavėjimo žvilgsnius, šokdindama gyvenimą salsos, tango, hip-hop’o ritmais. Radau tiek atsakymų į tuos klausimus, kurių sau niekada nė nebučiau išsikėlusi. Taigi ar išėjimas buvo į naudą? Nežinau... Čia kaip Drugio efekte – pakeitęs vieną, pakeiti visą grandinę įvykių, kurie seka po to. Taip, išmokau daug ko, atradau dar daugiau, supratau nemažai – visa tai į naudą. Bet liksiu nesužinojusi, kaip būtų buvę, jeigu... Viena vertus tikiu, kad pasirinkau sprendimui paversti realybe tinkamą laiką, kol nebuvome susipykę, kol neišsidraskėme, kaip šunys, kol besikaupianti neigiama energija nesprogo lyg muilo burbulas ar atominė bomba. Kita vertus, GAL, jei tą sprendimą būčiau nurijusi, viskas būtų praėję savaime, galiausiai būtum iki galo atleidęs, nurijęs tą karčia piliulę ir užgėręs pakankamu kiekiu vandens ir t.t. Taip ir liksime nesužinoję. Galime tik spėlioti. Bet ar verta spėlioti? Aš manau, kad ne. Tikiu, kad geriau Gyventi!

Šis vakaras mane išgąsdino... Per daug galvojau... Per daug prisiminiau... Per stipriai apkabinau atsisveikindama... Man tai nepatiko... Na, tiksliau, supykau ant savęs dėl to. Nes būtent dabar Lina turi būti ta, kuri negali suklupti, kuri negali atsipalaiduoti, kuriai nedera šniurkščioti, kuriai nedera verkšlenti, nes nėra, kas išties ranką, nėra, kas padės atsistoti, nėra, kas įspirs į užpakalį tada, kai nekils rankos dirbti... Nėra, nes nenoriu, kad būtų... Taip, aš juk kaukių asė! Kai nenoriu ko nors prisileisti, įsileisti, tai galiu daryti taip profesionaliai ir subtiliai, kad visi liks patenkinti. Bet ar aš tapsiu nuo to laimingesnė?..

P.S.
[ Publikuota: 2008-03-01 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 35 d. ]
[ Peržiūrėta: 600 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/po_kiek_laiko_lieka_tik_geri_prisiminimai ]