Turiu, tiksliau, pasidarau per daug sau laisvo laiko, taigi paatakuosiu dienoraštį Šias mintis jau vieną kartą buvau išdėsčiusi, bet sustreikavus internetui, tenka perrašinėti - antras dublis nebūtinai geresnis

------------

Vaikystėje naiviai tikėjau, kad jei kažką negero padarysiu, kažką, kas nepatiks mamai, galėsiu, lyg knygoje atversti naują lapą ir pradėti rašyti iš naujo, pamėginti dar kartą, lyg filme garsiai sušukti "Stop!" ir filmuoti antrą dublį. Per didelė TV įtaka? Na, vaikystėje tuo tikėti gal ir galima buvo, bet dabar, kai jau gerokai perkopei paauglystės slenkstį, pravėrei suaugusiųjų gyvenimo duris, šiaip jau turėtum šiam įsitikinimui pamoti ir tarti "Sudie!" Deja, nepanašu... Gyvenimas be stabdžių, nemąstant apie pasėkmes, pirma darant, o po to galvojant - juk visa tai akivaizdus pavyzdys, kad dar kažkur giliai giliai tiki tuo...

Nuolatinis dėmesio reikalavimas. Kaip mažas vaikas verkšleni, prašydama dėmesio, reikalaudama vis daugiau ir daugiau laiko sau. Rodos, neįsisavinai tos pamokėlės, kad gyvenime iš dangaus niekas nekrenta, kad privalome užsitarnauti, užsidirbti, jei norime turėti. O tam reikia skirti laiko... o tu, lyg ta trejų metų mergaitė, patempi lūpą ir šniukščiodama nosį vebleni "Noliu..." O keisčiausia, kaip lengvai taikai dvigubus standartus! Jei kažkas tau neturi laiko, tai pasaulio pabaiga, o kai pati neskiri pakankamai dėmesio, tai jau... "Aš gi dirbu! Aš gi mokausi! Aš gi..." Kai buvai Torūnėje, kiek laiko skyrei šeimai, artimiesiems, draugams? Elementariausias žinutes atrašydavai tik po kelių dienų, nes būdavai toooookia užsiėmusi. Arba kiek jau dienų esi Vilniuje? O kiek kartų paskambinai S.? Dirbi? Nagi sėsk į mašiniuką po darbo ir nuvažiuok, praleiskit vakarą kartu. Vakar pakalbėjot, nustebai, kad tiek reiški žmogui? Brangioji, gal dažniau akinius nešiok, gal daugiau matysi!!! Gal dažniau įsigilink į apilnkinius, jų jausmus, pojūčius, savijautas, o ne eikvok visą laiką stengdamasi visų dėmesį nukreipti į save... Nesi pasaulio bamba! Žemė suksis ir be tavęs! Kiek Dainiui priverkšlenta, kiek prisiskūsta, kad jis pakankamai laiko ir dėmesio tau neskiria, o kai tie patys kriterijai atsimuša į tave, kažkaip sugebi taip greitai pakeisti CD... Savanaude tu! Atsipeikėk, suauk!

Esi gimusi po laiminga žvaigžde, taigi gyvenime beveik viską gauni gana lengvai, sekasi pasiekti užsibrėžto, įgyvendinti planus. bet iš to kylla ir nesuvokimas, kad kitiems reikia stengtis daugiau ir kad tai tik gyvenimo etapas, kai tau viskas sekasi... Suvok, kad vieną dieną pabusi ir nebeplauks viskas taip lengvai ir paprastai, teks prakaituoti, pralaimėti, nusivilti, bet ir vėl stotis ir kovoti toliau, nes negalima nuleisti rankų vieną kartą nepavykus, negalima lyg vaikui patempti lūpos ir pareikšti, kad nebebandysi. Žinoma, yra žmonių, kurie taip elgiasi, bet jie nieko ir nepasiekia gyvenime. O tu juk nenori būti tokia. Auginta šiltnamio sąlygomis, nenori iš jų išlįsti. Tau jos tinka ir patinka, bet būtų pats laikas kelti sparnus ir išeiti į darganotą lauką. nebūtina pamiršti, kad šeimoje esi jaunėlė, bet gana tuo naudotis. Nebūk lepūnėle. Negyvenk kitų gyvenimo, pradėk savąjį.

Vaikai yra išradingi, kai jiems reikia surasti lengviausią sprendimą, išsisukti, išvengti komplikacijų. Griebtis lengviausio ten, kur kyla sunkumų, bet sukomplikuoti iki beprotybės tai, kas iš tikrųjų yra paprasta - taip tu gyveni. Keli didžiausią audrą stiklinėje iš paprastų dalykų, bet pabėgi tada, kai tikrame vandenyne kyla audra, nekovoji ir nesistengi jos nugalėti.

Taigi, nustok tikėti pasakomis, galų gale patikėk gyvenimu!
P.S.
[ Publikuota: 2008-03-10 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 45 d. ]
[ Peržiūrėta: 594 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/neisaugtas_vaikiskume ]