Ar...
... dar kas nors tavimi patikės?.. Kai tiek kartu žadėjai, bet viskas buvo...
Aš noriu būti tokia... kokia dabar nesu...
Kalė intrigantė... Mane erzina tai taip stipriai! Nenoriu tokia būti... Nenoriu, kad mano galvoje susikurtų pačios šlykščiausios aferos. Nebenoriu įsivelti į jokias intrigas. Nebenoriu meluoti, suktis, kurti planų, raudonuoti, drebėti, kad viskas paaiškės... Kur dingo tas paprastumas?! Atvirumas?! Kodėl tose giliose žydrose akyse randame melą?.. Man reikia pagalbos!!!
Paskambink, pasakyk, prabilk, sušuk, suklyk, sušnybždėk kaip nors pranešk artimiausiems, mylimiems žmonėms, kai tavo galvoje bent mažiausiai akimirkos dalelei žybtelės mintis apie intrigas, apie žingsnį, po kurio skaudės... PRABILK!!! Tau niekas negalės padėti, jei pati neprašysi pagalbos... juk tai žinai, mažute... Tu neprašai pagalbos? Tu esi stipri? Melas! Jei būtum tokia, nebūtum prisivirusi tiek košės... jei būtum tokia, mokėtum nugalėti save, sustabdyti save nuo kvailysčių, numatyti pasėkmes ir jas įvertinusi pasirinkti teisingą sprendimą... jei būtum stipri... neįsiveltum į tokias nesąmones!
Gyventi šia akimirka, negalvoti apie ateitį, imti viską, ką duoda dabartis tai šiuolaikinio gyvenimo credo, tuo gyvena dabartinė visuomenė. Lyg siurbėlės iščiulpia aplinką neduodami nieko, tik imdami imdami imdami... ir palikdami po savęs didelę mėšlo krūvą sugriautus tikėjimus, nuviltus žmones, pažemintus jausmus, sutryptus įsitikinimus... ir visiškai nieko... švento? Nenorėčiau šio žodžio čia vartoti, neturėčiau taip įvardinti, bet kita vertus... Juk šventa yra tai, kuo besąlygiškai tiki, ką iškeli aukščiau visų kitų įsitikinimų, dėl ko esi pasiryžęs kovoti, ką esi pasiruošęs ginti...
Gerdami gyvenimo taurę dideliais gurkšniais, rydami tą taurųjį gėrimą, nė kiek juo nesigardžiuodami mes daug ką prarandame... nieko realiai negauname...
Aš noriu patirti to gyvenimo skonį, atrasti visus poskonius, išvysti visas spalvas ir atspalvius. Tam nereikia daug. Tam nereikia lakstyti kaip paklaikusiai ir ragauti iš visų, po ranka pasitaikiusių lėkštelių, taurelių, puodelių... Nuo to pasidaro bloga... Labai greitai tai praranda skonį, kvapą, ragavimo pasimėgavimą... tai ne tik nebeteikia malonumo, bet ir... neduoda to, ko tikiesi...
Beskonis lėkimas paviršiumi...
Baimė atsigręžti į mylimus žmones tada, kai to labiausiai reikia...
Nesuvokimas, kad brangūs žmonės tau reikalingi ne tik tada, kai esi laiminga...
Nebijok paprašyti pagalbos, kai tau to reikia...
Patikėk, jie neatsisakys padėti!
Jie supranta, kiek daug tai reiškia...
Jie supranta, kokios ryjimo viso ko purvino į save pasėkmės...
Jie žino, kad padėję dabar išvengs didesnių problemų ateityje...
Nebijok paprašyti pagalbos! PRAŠAU! Išdrįsk!!!
Bet ar dar yra kas tavimi patikės?.. Juk ne pirmą kartą žadi...
P.S.
[ Publikuota: 2008-03-02 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 36 d. ]
[ Peržiūrėta: 601 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/ar ]
Aš noriu būti tokia... kokia dabar nesu...
Kalė intrigantė... Mane erzina tai taip stipriai! Nenoriu tokia būti... Nenoriu, kad mano galvoje susikurtų pačios šlykščiausios aferos. Nebenoriu įsivelti į jokias intrigas. Nebenoriu meluoti, suktis, kurti planų, raudonuoti, drebėti, kad viskas paaiškės... Kur dingo tas paprastumas?! Atvirumas?! Kodėl tose giliose žydrose akyse randame melą?.. Man reikia pagalbos!!!
Paskambink, pasakyk, prabilk, sušuk, suklyk, sušnybždėk kaip nors pranešk artimiausiems, mylimiems žmonėms, kai tavo galvoje bent mažiausiai akimirkos dalelei žybtelės mintis apie intrigas, apie žingsnį, po kurio skaudės... PRABILK!!! Tau niekas negalės padėti, jei pati neprašysi pagalbos... juk tai žinai, mažute... Tu neprašai pagalbos? Tu esi stipri? Melas! Jei būtum tokia, nebūtum prisivirusi tiek košės... jei būtum tokia, mokėtum nugalėti save, sustabdyti save nuo kvailysčių, numatyti pasėkmes ir jas įvertinusi pasirinkti teisingą sprendimą... jei būtum stipri... neįsiveltum į tokias nesąmones!
Gyventi šia akimirka, negalvoti apie ateitį, imti viską, ką duoda dabartis tai šiuolaikinio gyvenimo credo, tuo gyvena dabartinė visuomenė. Lyg siurbėlės iščiulpia aplinką neduodami nieko, tik imdami imdami imdami... ir palikdami po savęs didelę mėšlo krūvą sugriautus tikėjimus, nuviltus žmones, pažemintus jausmus, sutryptus įsitikinimus... ir visiškai nieko... švento? Nenorėčiau šio žodžio čia vartoti, neturėčiau taip įvardinti, bet kita vertus... Juk šventa yra tai, kuo besąlygiškai tiki, ką iškeli aukščiau visų kitų įsitikinimų, dėl ko esi pasiryžęs kovoti, ką esi pasiruošęs ginti...
Gerdami gyvenimo taurę dideliais gurkšniais, rydami tą taurųjį gėrimą, nė kiek juo nesigardžiuodami mes daug ką prarandame... nieko realiai negauname...
Aš noriu patirti to gyvenimo skonį, atrasti visus poskonius, išvysti visas spalvas ir atspalvius. Tam nereikia daug. Tam nereikia lakstyti kaip paklaikusiai ir ragauti iš visų, po ranka pasitaikiusių lėkštelių, taurelių, puodelių... Nuo to pasidaro bloga... Labai greitai tai praranda skonį, kvapą, ragavimo pasimėgavimą... tai ne tik nebeteikia malonumo, bet ir... neduoda to, ko tikiesi...
Beskonis lėkimas paviršiumi...
Baimė atsigręžti į mylimus žmones tada, kai to labiausiai reikia...
Nesuvokimas, kad brangūs žmonės tau reikalingi ne tik tada, kai esi laiminga...
Nebijok paprašyti pagalbos, kai tau to reikia...
Patikėk, jie neatsisakys padėti!
Jie supranta, kiek daug tai reiškia...
Jie supranta, kokios ryjimo viso ko purvino į save pasėkmės...
Jie žino, kad padėję dabar išvengs didesnių problemų ateityje...
Nebijok paprašyti pagalbos! PRAŠAU! Išdrįsk!!!
Bet ar dar yra kas tavimi patikės?.. Juk ne pirmą kartą žadi...
P.S.
[ Publikuota: 2008-03-02 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 36 d. ]
[ Peržiūrėta: 601 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/ar ]