Neišnaikinamas saldus jaudulio virpuliukas
Lina iš lėto apglėbė delnais rytinės kavos puodelį. Pirštų galiukais šoko lengvutėmis porceliano sienelėmis pagal tik jai girdimos muzikos garsus. Pilna krūtine kvėpdama tokį pažįstamą rytinį aromatą, juto kaip palengva kyla lūpų kampučiai, o akys šiek tiek prisimerkia. Ji žinojo, kad yra priklausoma ne nuo kofeino, o nuo šios malonios rytinės procedūros už lango besiraivančio saulės burbulo, minkštučio chalatėlio, kuris tarsi mylimas vyras priglunda prie jos kūno išlinkimų, lyg tvirtomis, bet kartu itin švelniomis rankomis dirželiu apsiveja jos liauną liemenį, bei staiga užpildančio kiekvieną kampelį užplikomo geidulingo rytinio gėrimo aromato. Ji mėgo rytus. Mėgo pabusti anksčiau už kitus ir bent kelioliką akimirkų pabūti tik su savimi, savo svajonėmis, lėtai dairydamasi pasidžiaugti tuo, ką turi. Dažniausiai nesusilaikydavo basomis kojomis tylutėliai nunutipenusi koridoriumi iki kambario ir sustojusi tarpduryje stebėdavo jį miegantį. Akimis sekdavo ritmingai besikilnojančią krūtinę. Klausydavosi tolygaus kvėpavimo. Stebėdavo ramų, vyriškai kampuotą ir jai tokį gražų jo veidą. Tokiais rytais jai norėdavosi šokti, grakščiais valso žingsneliais nubanguoti svajonėmis, kurios, ji žinojo, dėka abiejų pastangų vieną dieną virs realybe: atsargiai gurkštelėjusi kvapnios kavos ji užsimerkdavo ir vėl iš naujo imdavo mintyse piešti nedidelį rąstinuką, pasitinkantį atvykstančiuosius jaukia veranda pirmame aukšte, pro praviras stiklines duris tarsi mojančiomis užeiti baltomis lengvutėmis užuolaidomis, pritariamai žiedais linguojančiomis ryškiaspalvėmis gėlėmis kabančiuose vazonėliuose...
Atvėso rankose gniaužomos kavos puodelis. Garsesnis laikrodžio ciktelėjimas ties kiekvienos valandos trečia minute Liną išplėšė iš jos svajų, sugrąžino į rytą penktame aukšte esančio butuko virtuvėlėje. Šyptelėjusi, tarsi katytė pasirąžiusi, ji lengvai, dviem pirštukais suėmusi atpalaidavo nepaklusnius plaukus tramdžiusią sagę, pakedenusi sruogas, nustragsėjo į vonią. Šiandien laukia ilga diena, kurią vainikuos nuostabus vakaras! šmaikščiai mirktelėjusi savo atvaizdui veidrodyje ji smuko po vėsia, gaivinančia vandens srove.
Šįvakar namo grįžta Dainius. Kartu jie jau dešimtmetį, bet kaip ir pirmaisiais metais, kaip ir prieš pirmąjį pasimatymą, kai jis atvyko į jos tėvų namus Vilniuje, lygiai taip pat Lina tebesijaudina prieš kiekvieną jo sugrįžimą, jų susitikimą. Nuo pat ryto ją užplūsta laukimo jauduliukas. Nors jau gerokai anksčiau būna suplanavusi, kuo vilksis, kaip šukuosis ar kokį makiažą darysis jo sugrįžimo proga, paskutinę minutę ji vis tiek apverčia spintą aukštyn kojomis, iš naujo išsimatuoja pusę turimo garderobo ir galiausiai šmurkšteli į kuklią, pačią nustebinančią tuo, kaip puikiai jai tinka, suknutę. Net spirgėdama viduje, negalėdama nubraukti nuo veido šypsenos, nurimti ir prisėsti bent akimirkai, Lina tą laukimo dieną padaro daugiau darbų nei per normalią savaitę!
Dar ir dar kartelį akimis perbėga paruoštus sutiktuvių siurpriziukus, stabteli prieš veidrodį ir itin kritišku žvilgsniu nužvelgusi save, pataisiusi kokią išdykėlę sruogą, nejučia linkteli savo atvaizdui, nesuskaičiuojamą kartą kilsteli mobilųjį telefoną, žvilgteli į minutes ritmingai skaičiuojantį laikrodį. Nebesuvaldomi jaudulio virpuliukai įspėja, kad artėja susitikimo akimirka. Nors ir laukia, tikisi, žino apie sugrįžimą, bet išganingasis rakto krebžtelėjimas ją visada labai nustebina. Tarsi įgelta pašoka ir nuskrieja link durų, išvydusi tą tokį mylimą, pažįstamą, artimą ir mielą žmogų akimirkai sustingsta, tarsi sudvejoja, ar derėtų apsivyti rankomis kaklą, priglusti, kiekvieną kartą tarsi truputį nusigąsta, jog jai sujudėjus jis išnyks, išsisklaidys lyg miražas. Ir tik galiausiai pajutusi jo tvirtą ranką apglėbiant jos liemenį, ji nurimsta, pajunta visu kūnu nuvilnijančią saldaus pasitenkinimo bangelę...
Po tiek metų, praleistų kartu, po tiek saulėtų dienų ir audringų, tamsių naktų, po tiek šilto ir šalto, Lina žino, kad niekuomet negalės Dainiaus laukti abejingai kiurksodama su knyga ar bėgiodama televizoriaus pulteliais, tiesiog sukdamasi kasdienės veiklos rutinoje ar tvarkydama darbo reikalus. Tas neišblėsęs ir nė kiek nesumažėjęs laukimo sukeliamas jaudulio virpuliukas negali būti nugesintas!
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-24 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 211 d. ]
[ Peržiūrėta: 274 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/neisnaikinamas_saldus_jaudulio_virpuliukas ]
Atvėso rankose gniaužomos kavos puodelis. Garsesnis laikrodžio ciktelėjimas ties kiekvienos valandos trečia minute Liną išplėšė iš jos svajų, sugrąžino į rytą penktame aukšte esančio butuko virtuvėlėje. Šyptelėjusi, tarsi katytė pasirąžiusi, ji lengvai, dviem pirštukais suėmusi atpalaidavo nepaklusnius plaukus tramdžiusią sagę, pakedenusi sruogas, nustragsėjo į vonią. Šiandien laukia ilga diena, kurią vainikuos nuostabus vakaras! šmaikščiai mirktelėjusi savo atvaizdui veidrodyje ji smuko po vėsia, gaivinančia vandens srove.
Šįvakar namo grįžta Dainius. Kartu jie jau dešimtmetį, bet kaip ir pirmaisiais metais, kaip ir prieš pirmąjį pasimatymą, kai jis atvyko į jos tėvų namus Vilniuje, lygiai taip pat Lina tebesijaudina prieš kiekvieną jo sugrįžimą, jų susitikimą. Nuo pat ryto ją užplūsta laukimo jauduliukas. Nors jau gerokai anksčiau būna suplanavusi, kuo vilksis, kaip šukuosis ar kokį makiažą darysis jo sugrįžimo proga, paskutinę minutę ji vis tiek apverčia spintą aukštyn kojomis, iš naujo išsimatuoja pusę turimo garderobo ir galiausiai šmurkšteli į kuklią, pačią nustebinančią tuo, kaip puikiai jai tinka, suknutę. Net spirgėdama viduje, negalėdama nubraukti nuo veido šypsenos, nurimti ir prisėsti bent akimirkai, Lina tą laukimo dieną padaro daugiau darbų nei per normalią savaitę!
Dar ir dar kartelį akimis perbėga paruoštus sutiktuvių siurpriziukus, stabteli prieš veidrodį ir itin kritišku žvilgsniu nužvelgusi save, pataisiusi kokią išdykėlę sruogą, nejučia linkteli savo atvaizdui, nesuskaičiuojamą kartą kilsteli mobilųjį telefoną, žvilgteli į minutes ritmingai skaičiuojantį laikrodį. Nebesuvaldomi jaudulio virpuliukai įspėja, kad artėja susitikimo akimirka. Nors ir laukia, tikisi, žino apie sugrįžimą, bet išganingasis rakto krebžtelėjimas ją visada labai nustebina. Tarsi įgelta pašoka ir nuskrieja link durų, išvydusi tą tokį mylimą, pažįstamą, artimą ir mielą žmogų akimirkai sustingsta, tarsi sudvejoja, ar derėtų apsivyti rankomis kaklą, priglusti, kiekvieną kartą tarsi truputį nusigąsta, jog jai sujudėjus jis išnyks, išsisklaidys lyg miražas. Ir tik galiausiai pajutusi jo tvirtą ranką apglėbiant jos liemenį, ji nurimsta, pajunta visu kūnu nuvilnijančią saldaus pasitenkinimo bangelę...
Po tiek metų, praleistų kartu, po tiek saulėtų dienų ir audringų, tamsių naktų, po tiek šilto ir šalto, Lina žino, kad niekuomet negalės Dainiaus laukti abejingai kiurksodama su knyga ar bėgiodama televizoriaus pulteliais, tiesiog sukdamasi kasdienės veiklos rutinoje ar tvarkydama darbo reikalus. Tas neišblėsęs ir nė kiek nesumažėjęs laukimo sukeliamas jaudulio virpuliukas negali būti nugesintas!
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-24 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 211 d. ]
[ Peržiūrėta: 274 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/neisnaikinamas_saldus_jaudulio_virpuliukas ]
Kas yra tikrasis agresorius - Rusija ar Gruzija?
Mėtytis nepagrįstais kaltinimais ir demonstruoti savo lakią fantaziją kaltindamos viena kitą gali tiek Rusija, tiek Gruzija. O pasiduoti propagandai, iš fantastikos zonos ištrauktais teiginiais ar atsižvelgti į argumentus, step by step paanalizuoti situaciją jau spręsti mums, informacijos vartotojams 
Rekomenduoju atrasti laiko ir paskaityti D. Žalimo straipsnį "Rusijos ir Gruzijos karas: kas yra kas tarptautinės teisės požiūriu", publikuotą Delfi.lt
"Karas Gruzijoje verčia prisiminti tarptautinės teisės abėcėlę, kuri padeda nustatyti, kas yra kas Rusijos ir Gruzijos kare, t. y. kas šiame kare yra agresorius, o kas auka. Toks suvokimas yra svarbus ne tik vertinant patį karą, bet ir prognozuojant galimas jo pasekmes regioniniam bei globaliniam saugumui, tuo pačiu ir Lietuvai. Žinoma, tokiam suvokimui svarbios ne Rusijos primesto turinio sąvokos, o tos sąvokos, kurias įprasta naudoti tarptautinėje teisėje.
Rusija ir Gruzija kaltina viena kitą pradėjus agresiją. Siekiant nustatyti, kuri iš šalių yra teisi, visų pirma reikėtų žinoti, o kas gi yra agresija tarptautinėje teisėje. Agresijos sąvoka pirmą kartą buvo apibrėžta 1933 metų specialiose agresijos apibrėžimo sutartyse, kurios siekė konkretizuoti 1928 metų Briando-Kelloggo paktu įtvirtintą agresyvaus karo uždraudimo principą. Plačiausiai iš jų žinoma 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (vadinamoji Londono konvencija), kurią sudarė SSRS ir dar 8 jos kaimynės 5 Europos bei 3 Azijos valstybės.
Lietuva su SSRS sudarė analogiško turinio dvišalę konvenciją 1933 m. liepos 5 d. Iš esmės to paties turinio agresijos sąvoka vėliau išdėstyta 1974 m. gruodžio 14 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 3314(XXIX) patvirtintame Agresijos apibrėžime. Jis yra visuotinai pripažintas, jo nuostatomis, kaip paprotinės tarptautinės teisės normomis, remiasi Tarptautinio Teisingumo Teismas.
Pagal šį apibrėžimą agresija yra vienos valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Agresijos aktais inter alia laikomas valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją, bet kokia, net laikina, kitos valstybės teritorijos karinė okupacija, kitos valstybės teritorijos ar jos dalies aneksija, kitos valstybės teritorijos bombardavimas, ginkluotosiomis pajėgomis vykdoma kitos valstybės uostų ar pakrančių blokada, ginkluotų gaujų siuntimas į kitą valstybę ir pan. Taigi iš mums žinomų faktų turbūt nėra sunku nustatyti, kas įvykdė tokius aktus.
Rusija teigia, kad agresiją įvykdė Gruzija. Galima būtų sutikti su šiuo teiginiu, jeigu Gruzija iš tikrųjų būtų puolusi kitos valstybės Rusijos teritoriją, pavyzdžiui, nušlavusi nuo žemės paviršiaus Vladikaukazą, vadavusi nuo rusų kariuomenės Šiaurės Osetiją siekdama ją prijungti prie Pietų Osetijos, blokavusi savo laivais Sočį, bombardavusi Mozdoko ir kitas Rusijos karines bazes, nuskandinusi Rusijos Juodosios jūros laivyną. Tačiau apie tokius Gruzijos veiksmus niekas negirdėjo, jokie fantastai, dirbantys Rusijos struktūrose, tokių veiksmų neaprašė. Tai ką gi tokio padarė Gruzija?
Pasirodo, Rusijos teigimu, Gruzija vykdo agresiją prieš Pietų Osetiją. Tačiau niekas apie tokią valstybę nėra girdėjęs, net pati Rusija iki šiol laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi. Taip pat žinoma, kad Gruzijos teritorijos dalyje, užimančioje du trečdalius Pietų Osetijos autonomijos (vieną trečdalį, kurį sudaro gruzinų kaimai, kontroliavo Gruzijos pajėgos), veikė nepriklausomybę (tiksliau, priklausomybę Rusijai ir siekį prie jos prisijungti) paskelbęs režimas, egzistuojantis Rusijos ginkluotųjų pajėgų dėka. Kaip ir Abchazijoje, nepriklausomybė (priklausomybė nuo Rusijos) paskelbta prieš 16-17 metų išvarius etninius gruzinus, o likusiems gyventojams masiškai išdalinus Rusijos pasus.
Taigi nepriklausomybę (priklausomybę Rusijai) skelbė ne šiaip Pietų Osetijos gyventojai ar osetinai, o Rusijos pajėgų kontroliuojamoje Pietų Osetijos dalyje gyvenantys Rusijos piliečiai. Nenuostabu, kad tokios nepriklausomybės net pati Rusija iki šiol nedrįso pripažinti, nors nuosekliai ir palaipsniui vis labiau integravo jos kontroliuojamas Pietų Osetijos ir Abchazijos dalis, kuriose veikia nepriklausomybininkai, su kaimyniniais Rusijos regionais. Kokie tie nepriklausomybininkai, bene geriausiai rodo vadinamosios Pietų Osetijos vadovybės sudėtis. Beveik visi Pietų Osetijos ministrai ir ginkluotųjų pajėgų vadai yra neseniai išėję į atsargą (o kai kurie dar oficialiai tebetarnaujantys) Rusijos ginkluotųjų pajėgų ir saugumo tarnybų pareigūnai.
Tai neleidžia laikyti vadinamosios Pietų Osetijos vadovybės kuo nors daugiau, nei Rusijos valstybės agentūra, neteisėtai veikiančia Gruzijos teritorijoje. Beje, prieš keletą metų Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas kelias bylas dėl panašaus nepriklausomo (priklausančio Rusijai) režimo Padniestrės pareigūnų veiksmų, atsakinga už šiuos veiksmus pripažino Rusiją, taip iš esmės pripažindamas, kad toks nepriklausomas režimas yra visiškai Rusijos kontroliuojamas.
Taigi Gruzija vykdė karinę operaciją savo teritorijoje, o ne užpuldama kitą valstybę. Tad kokiu būdu šitaip galima įvykdyti agresiją, paaiškinti, ko gero, negalėtų ir pati Rusija, kuri oficialiai laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi, nebent išrastų naują valstybės agresijos prieš pačią save apibrėžimą. Greičiau jau atvirkščiai, tai Rusijos veiksmus nuo pat 1991 metų organizuojant ir išlaikant Gruzijos teritorijoje marionetinius Pietų Osetijos ir Abchazijos režimus galima laikyti agresija, nes iš esmės tai buvo kitos valstybės teritorijos dalių okupacija ir de facto aneksija (tokie veiksmai, priminsiu, yra laikomi agresijos aktais).
Priminsiu taip pat, kad Rusijos pajėgos kartu su savo marionetėmis iš tų Gruzijos regionų išvarė kelis šimtus tūkstančių ten gyvenusių gruzinų taip įvykdydamos etninį valymą, dėl kurio Gruzija vakar padavė Rusiją į Tarptautinį Teisingumo Teismą.
Turint omenyje tokią 1991-2008 metų situaciją Gruzijos veiksmai Pietų Osetijoje, net jei Gruzija iš tikrųjų pirma pradėjo puolimą, vertintini kaip savigyna siekiant išlaisvinti savo teritoriją nuo ją okupuojančių svetimos valstybės pajėgų bei jų talkininkų. Tokia tad yra teisinė situacija, ir jai yra visiškai nesvarbu, ar Gruzija ėmėsi operacijos Pietų Osetijoje išprovokuota ar iš anksto suplanavusi ir savo iniciatyva. O ar buvo protinga Gruzijai imtis tokių ir būtent tokių veiksmų Pietų Osetijoje, tai nėra teisininkams skirtas klausimas. Aišku tik, kad teisę įvykdyti tokią operaciją Gruzija turėjo.
Šiame kontekste tik priminsiu, kad karo situacija brendo seniai: Rusija atvirai mėgino išprovokuoti Gruziją karo veiksmams atvirai išlaikydama Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomus režimus, darydama tose teritorijose, ką nori, be jokio suderinimo su tos teritorijos suverenu Gruzija, visaip blokuodama šimtų tūkstančių gruzinų pabėgėlių grįžimo į gimtąsias vietas klausimą. Visa tai tik dar kartą patvirtina, kad Rusija buvo okupavusi ir de facto aneksavusi Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų dalis.
Taip pat vargu ar kas nors turėjo iliuzijų, kad Rusija pasitrauks iš šių teritorijų, pati likviduos marionetinius režimus ir grąžins visos Pietų Osetijos bei Abchazijos teritorijos kontrolę Gruzijai. Beje, tai, kaip operatyviai ir didelėmis pajėgomis Rusija reagavo į Gruzijos operaciją, taip pat rodo, kad ji seniai rengėsi operacijoms Gruzijoje, kad vieną dieną bent jau galutinai perimtų visos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos kontrolę, o pasisekus galbūt nuverstų teisėtą Gruzijos valdžią pasodindama Tbilisyje savo marionetes.
Vadinasi, Rusijos veiksmų atsakant į Gruzijos sėkmingą operaciją Pietų Osetijoje (iš tikrųjų vadinamoji Pietų Osetijos vadovybė ir ginkluotosios pajėgos buvo išvaikytos per vieną naktį) neišeina vertinti kaip nors kitaip, kaip agresijos minėto 1974 metų Agresijos apibrėžimo prasme. Iš tiesų Rusijai galima priskirti kone visus Agresijos apibrėžime išvardintus agresijos aktus.
Pirma, Rusijos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Gruzijos teritoriją, okupavo atskiras jos dalis siekdamos pratęsti Rusijos iki tol vykdytą Abchazijos ir Pietų Osetijos de facto aneksiją. Iki tol Rusija turėjo teisę su Gruzijos sutikimu laikyti Pietų Osetijoje 500 savo taikdarių ir dar 500 vadinamosios Pietų Osetijos taikdarių, o Abchazijoje iki 2500 taikdarių. Rusija papildomai įvedė į Gruzijos teritoriją dešimtūkstantines pajėgas, šimtus vienetų šarvuotos technikos ir tankų, pasiuntė dešimtis karo lėktuvų. Šių pajėgų operacijos, beje, neapsiribojo tik Pietų Osetija ir Abchazija, o išplito po visą Gruzijos teritoriją. Aišku, kad papildomas pajėgas į kitos valstybės Gruzijos teritoriją Rusija galėjo įvesti tik dviem atvejais su Gruzijos vyriausybės sutikimu arba su JT Saugumo Tarybos sankcija.
Nė vieno iš šių pagrindų nebuvo, tad papildomų pajėgų įvedimas į svetimos valstybės teritoriją ir jų panaudojimas joje be šios valstybės sutikimo yra neabejotinas agresijos aktas. Įdomu, kad net jei pripažintume Rusijos teiginį, jog tam tikra prasme jos pajėgų panaudojimą galima laikyti savigyna atsakant į Gruzijos įvykdytą tariamą Rusijos taikdarių užpuolimą, nuo to Rusijos veiksmų kvalifikacija nesikeistų. Savigyna turi būti proporcingas aktas. Aišku, kad nieko bendro su proporcingumu Rusijos vykdytos operacijos neturi, nes jos neapsiribojo tik Pietų Osetijos teritorija, o išplito į Abchaziją ir kitas Gruzijos dalis, jų metu okupuota ir reokupuota didelė Gruzijos teritorijos dalis.
Taikdariams apsaugoti šios priemonės nebuvo būtinos, kaip jos nebuvo būtinos ir tariamiems savo piliečiams apsaugoti. Tarptautinės teisės doktrinoje nesutariama dėl to, ar apskritai galima remtis savigyna ginant savo piliečius kitos valstybės teritorijoje, bet net jeigu laikytume, kad tokia priemonė galima, valstybių praktikoje tokios savigynos operacijos yra labai ribotos būtent dėl siekio išlaikyti proporcingumo reikalavimą. Paprastai tokiais atvejais vykdoma trumpalaikė intervencija siekiant evakuoti savo piliečius iš kitos valstybės teritorijos ar išvaduoti juos iš nelaisvės, jei jie buvo paimti įkaitais. Aptariamu atveju Rusijos pajėgos ne vadavo iš nelaisvės ir ne evakavo taikdarius ir savo piliečius, o okupavo ir reokupavo kitos valstybės teritoriją, kurioje tie piliečiai gyvena, ir tokia okupacija yra ilgalaikio pobūdžio, t. y. iš esmės besitęsianti de facto aneksija. Maža to, okupuotos ir nusiaubtos buvo ir kitos Gruzijos teritorijos, kuriose Rusijos piliečių nebuvo nė kvapo.
Antra, Rusijos pajėgos smarkiai bombardavo visą Gruzijos teritoriją, įskaitant tą, kurios neokupavo. Trečia, Rusijos pajėgos blokavo ir nusiaubė Gruzijos uostus bei pakrantes. Beje, šiuo požiūriu, Rusija netiesiogiai įtraukė į agresiją ir Ukrainą, nes operacijas prieš Gruziją vykdė Ukrainoje dislokuotas Rusijos Juodosios jūros laivynas. Pagal tą patį 1974 metų Agresijos apibrėžimą agresijos aktu gali būti laikomas vienos valstybės teritorijos suteikimas kitos valstybės ginkluotosioms pajėgoms agresijai prieš trečią valstybę vykdyti.
Štai kodėl Ukraina pareiškė, kad jei žinios apie Sevastopolyje dislokuotų Rusijos karo laivų panaudojimą prieš Gruziją pasitvirtins, šiems laivams gali būti neleista grįžti į Ukrainos teritoriją. Ir pagaliau, ketvirta, organizuodama ir remdama Pietų Osetijos ginkluotąsias pajėgas, leisdama siųsti į Pietų Osetiją savanorius iš Šiaurės Osetijos ir rusų kazokų būrius, marionetinės Čečėnijos administracijos specialiąsias milicijos pajėgas, Rusija vykdo dar vieną agresijos prieš Gruziją aktą ginkluotų gaujų ir grupių siuntimą į kitos valstybės teritoriją.
Taigi jeigu kalbėsime tarptautinės teisės, o ne Rusijos primestomis sąvokomis, agresorius yra aiškus. Jis bus dar aiškesnis, jeigu Gruzija iš tiesų, kaip žadėjo jos prezidentas, išstos iš NVS ir atšauks savo sutikimą ribotiems Rusijos taikdarių kontingentams Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Tada bet koks bet kokių Rusijos ir jos marionetinių pajėgų buvimas visoje Gruzijos teritorijoje bus neteisėtas.
Tai, kad Rusija stengiasi apversti viską aukštyn kojomis ir savo agresijos aukas vadinti agresorėmis, yra sena Rusijos politikos tradicija. Ir Suomija 1939 metų pabaigoje, ir Baltijos valstybės 1940 metų birželį buvo apkaltintos rengimusi pulti Sovietų Sąjungą. Panašiomis grėsmėmis motyvuoti ir vėlesni SSRS įsiveržimai į Vengriją 1956 metais bei Čekoslovakiją 1968 metais.
Priminsiu ir 1990-1991 metų įvykius Lietuvoje: tada taip pat sovietų propaganda pasakojo apie lietuvių smogikus, rusakalbių persekiojimus ir panašius pretekstus sovietinei agresijai pateisinti. Tad ir teiginiai apie Gruzijos agresiją paimti iš to paties propagandinio arsenalo. Iš to paties propagandinio arsenalo, kuris buvo ypač naudotas pirmojo Rusijos karo Čečėnijoje metu, yra ir teiginiai apie gruzinams talkininkaujančius ukrainiečių bei pribaltų samdinius, kurių pilna vadinamosios Pietų Osetijos administracijos propaganda.
Teisinių priemonių situacijai spręsti nėra daug. Valstybių tarptautiniai teisiniai ginčai gali būti nagrinėjami tarptautiniuose teismuose tik esant abiejų šalių sutikimui. Tiesiogiai dėl vykdomos agresijos paduoti Rusijos į JT Tarptautinį Teisingumo Teismą Gruzija negali, nes Rusija nėra pripažinusi privalomos Teismo jurisdikcijos tokiam klausimus nagrinėti ir labai abejotina, kad ji sutiktų tokią bylą spręsti Teisme. Tačiau Gruzija tai daro bent jau netiesiogiai: ji kreipėsi į Teismą dėl Rusijos ir jos agentūros (marionetinių Pietų Osetijos bei Abchazijos administracijų) įvykdytų etninių valymų žudant ir išvarant iš gimtųjų vietų gruzinų tautybės gyventojus. Atrodo, kad Teismas turės jurisdikciją šiam ginčui spręsti, nes Gruzija kreipiasi dėl 1965 metų Rasinės diskriminacijos panaikinimo konvencijos (Konvencija draudžia persekioti asmenis ir etninės kilmės bei tautybės pagrindu) pažeidimų.
Abi šalys, ir Gruzija, ir Rusija yra konvencijos dalyvės, o Konvencija numato, kad jos šalys bet kuriai iš jų kreipusis sutinka nagrinėti ginčus dėl Konvencijos aiškinimo ir taikymo Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Gali būti, kad Gruzija kreipsis į Teismą ir dėl 1948 metų Genocido konvencijos pažeidimo kaltindama Rusiją siekiu išnaikinti gruzinus Pietų Osetijoje bei Abchazijoje. Nors nagrinėdamas tokias bylas Teismas nespręs agresijos klausimo, jis turės atsakyti, tai kas vykdė etninius valymus Gruzijoje ir kuri valstybė už tai atsako. Beje, Rusija taip pat galėtų Teisme pateikti panašias pretenzijas Gruzijai, jei norėtų patikrinti jų pagrįstumą.
Dar viena teisinė galimybė įtraukti į Rusijos padarytų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Gruzijoje tyrimą Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą. Gruzija yra Teismo statuto dalyvė, todėl Teismas turėtų jurisdikciją jos teritorijoje padarytiems nusikaltimams, net jei jų vykdytojai yra Rusijos piliečiai. Teismas, beje, turėtų jurisdikciją ir Gruzijos pajėgų įvykdytiems nusikaltimams, jeigu tokius nustatytų. Paskutinė teisinė galimybė Gruzijai ar jos piliečiams kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, bet tam turėtų būti prieš tai išnaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės Rusijoje arba įrodytas jų neveiksmingumas.
Suprantama, teisinės priemonės nėra greitos ir veiksmingos tebevykstančiai Rusijos agresijai nutraukti. Kur kas veiksmingesnis šiuo metu būtų tarptautinių pajėgų dislokavimas Gruzijoje jos vyriausybei prašant ir sutinkant. Tai būtų ženklas, kad Rusijos agresijos tąsa nebus toleruojama, juo labiau nebus toleruojamas Rusijos agresijos plitimas į kitas kaimynines valstybes. Tam tikra prasme tai būtų ir NATO bei ES patikimumo patikrinimas. Ilgainiui tokios daugianacionalinės pajėgos galėtų pakeisti ir Rusijos taikdarius. Ar tai taps realybe, šiandien atsakyti turbūt nesiryžtų niekas."
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-23 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 211 d. ]
[ Peržiūrėta: 285 ] • [ Komentarai: 4 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/kas_yra_tikrasis_agresorius_-_rusija_ar_gruzija ]
Rekomenduoju atrasti laiko ir paskaityti D. Žalimo straipsnį "Rusijos ir Gruzijos karas: kas yra kas tarptautinės teisės požiūriu", publikuotą Delfi.lt
"Karas Gruzijoje verčia prisiminti tarptautinės teisės abėcėlę, kuri padeda nustatyti, kas yra kas Rusijos ir Gruzijos kare, t. y. kas šiame kare yra agresorius, o kas auka. Toks suvokimas yra svarbus ne tik vertinant patį karą, bet ir prognozuojant galimas jo pasekmes regioniniam bei globaliniam saugumui, tuo pačiu ir Lietuvai. Žinoma, tokiam suvokimui svarbios ne Rusijos primesto turinio sąvokos, o tos sąvokos, kurias įprasta naudoti tarptautinėje teisėje.
Rusija ir Gruzija kaltina viena kitą pradėjus agresiją. Siekiant nustatyti, kuri iš šalių yra teisi, visų pirma reikėtų žinoti, o kas gi yra agresija tarptautinėje teisėje. Agresijos sąvoka pirmą kartą buvo apibrėžta 1933 metų specialiose agresijos apibrėžimo sutartyse, kurios siekė konkretizuoti 1928 metų Briando-Kelloggo paktu įtvirtintą agresyvaus karo uždraudimo principą. Plačiausiai iš jų žinoma 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (vadinamoji Londono konvencija), kurią sudarė SSRS ir dar 8 jos kaimynės 5 Europos bei 3 Azijos valstybės.
Lietuva su SSRS sudarė analogiško turinio dvišalę konvenciją 1933 m. liepos 5 d. Iš esmės to paties turinio agresijos sąvoka vėliau išdėstyta 1974 m. gruodžio 14 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 3314(XXIX) patvirtintame Agresijos apibrėžime. Jis yra visuotinai pripažintas, jo nuostatomis, kaip paprotinės tarptautinės teisės normomis, remiasi Tarptautinio Teisingumo Teismas.
Pagal šį apibrėžimą agresija yra vienos valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Agresijos aktais inter alia laikomas valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją, bet kokia, net laikina, kitos valstybės teritorijos karinė okupacija, kitos valstybės teritorijos ar jos dalies aneksija, kitos valstybės teritorijos bombardavimas, ginkluotosiomis pajėgomis vykdoma kitos valstybės uostų ar pakrančių blokada, ginkluotų gaujų siuntimas į kitą valstybę ir pan. Taigi iš mums žinomų faktų turbūt nėra sunku nustatyti, kas įvykdė tokius aktus.
Rusija teigia, kad agresiją įvykdė Gruzija. Galima būtų sutikti su šiuo teiginiu, jeigu Gruzija iš tikrųjų būtų puolusi kitos valstybės Rusijos teritoriją, pavyzdžiui, nušlavusi nuo žemės paviršiaus Vladikaukazą, vadavusi nuo rusų kariuomenės Šiaurės Osetiją siekdama ją prijungti prie Pietų Osetijos, blokavusi savo laivais Sočį, bombardavusi Mozdoko ir kitas Rusijos karines bazes, nuskandinusi Rusijos Juodosios jūros laivyną. Tačiau apie tokius Gruzijos veiksmus niekas negirdėjo, jokie fantastai, dirbantys Rusijos struktūrose, tokių veiksmų neaprašė. Tai ką gi tokio padarė Gruzija?
Pasirodo, Rusijos teigimu, Gruzija vykdo agresiją prieš Pietų Osetiją. Tačiau niekas apie tokią valstybę nėra girdėjęs, net pati Rusija iki šiol laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi. Taip pat žinoma, kad Gruzijos teritorijos dalyje, užimančioje du trečdalius Pietų Osetijos autonomijos (vieną trečdalį, kurį sudaro gruzinų kaimai, kontroliavo Gruzijos pajėgos), veikė nepriklausomybę (tiksliau, priklausomybę Rusijai ir siekį prie jos prisijungti) paskelbęs režimas, egzistuojantis Rusijos ginkluotųjų pajėgų dėka. Kaip ir Abchazijoje, nepriklausomybė (priklausomybė nuo Rusijos) paskelbta prieš 16-17 metų išvarius etninius gruzinus, o likusiems gyventojams masiškai išdalinus Rusijos pasus.
Taigi nepriklausomybę (priklausomybę Rusijai) skelbė ne šiaip Pietų Osetijos gyventojai ar osetinai, o Rusijos pajėgų kontroliuojamoje Pietų Osetijos dalyje gyvenantys Rusijos piliečiai. Nenuostabu, kad tokios nepriklausomybės net pati Rusija iki šiol nedrįso pripažinti, nors nuosekliai ir palaipsniui vis labiau integravo jos kontroliuojamas Pietų Osetijos ir Abchazijos dalis, kuriose veikia nepriklausomybininkai, su kaimyniniais Rusijos regionais. Kokie tie nepriklausomybininkai, bene geriausiai rodo vadinamosios Pietų Osetijos vadovybės sudėtis. Beveik visi Pietų Osetijos ministrai ir ginkluotųjų pajėgų vadai yra neseniai išėję į atsargą (o kai kurie dar oficialiai tebetarnaujantys) Rusijos ginkluotųjų pajėgų ir saugumo tarnybų pareigūnai.
Tai neleidžia laikyti vadinamosios Pietų Osetijos vadovybės kuo nors daugiau, nei Rusijos valstybės agentūra, neteisėtai veikiančia Gruzijos teritorijoje. Beje, prieš keletą metų Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas kelias bylas dėl panašaus nepriklausomo (priklausančio Rusijai) režimo Padniestrės pareigūnų veiksmų, atsakinga už šiuos veiksmus pripažino Rusiją, taip iš esmės pripažindamas, kad toks nepriklausomas režimas yra visiškai Rusijos kontroliuojamas.
Taigi Gruzija vykdė karinę operaciją savo teritorijoje, o ne užpuldama kitą valstybę. Tad kokiu būdu šitaip galima įvykdyti agresiją, paaiškinti, ko gero, negalėtų ir pati Rusija, kuri oficialiai laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi, nebent išrastų naują valstybės agresijos prieš pačią save apibrėžimą. Greičiau jau atvirkščiai, tai Rusijos veiksmus nuo pat 1991 metų organizuojant ir išlaikant Gruzijos teritorijoje marionetinius Pietų Osetijos ir Abchazijos režimus galima laikyti agresija, nes iš esmės tai buvo kitos valstybės teritorijos dalių okupacija ir de facto aneksija (tokie veiksmai, priminsiu, yra laikomi agresijos aktais).
Priminsiu taip pat, kad Rusijos pajėgos kartu su savo marionetėmis iš tų Gruzijos regionų išvarė kelis šimtus tūkstančių ten gyvenusių gruzinų taip įvykdydamos etninį valymą, dėl kurio Gruzija vakar padavė Rusiją į Tarptautinį Teisingumo Teismą.
Turint omenyje tokią 1991-2008 metų situaciją Gruzijos veiksmai Pietų Osetijoje, net jei Gruzija iš tikrųjų pirma pradėjo puolimą, vertintini kaip savigyna siekiant išlaisvinti savo teritoriją nuo ją okupuojančių svetimos valstybės pajėgų bei jų talkininkų. Tokia tad yra teisinė situacija, ir jai yra visiškai nesvarbu, ar Gruzija ėmėsi operacijos Pietų Osetijoje išprovokuota ar iš anksto suplanavusi ir savo iniciatyva. O ar buvo protinga Gruzijai imtis tokių ir būtent tokių veiksmų Pietų Osetijoje, tai nėra teisininkams skirtas klausimas. Aišku tik, kad teisę įvykdyti tokią operaciją Gruzija turėjo.
Šiame kontekste tik priminsiu, kad karo situacija brendo seniai: Rusija atvirai mėgino išprovokuoti Gruziją karo veiksmams atvirai išlaikydama Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomus režimus, darydama tose teritorijose, ką nori, be jokio suderinimo su tos teritorijos suverenu Gruzija, visaip blokuodama šimtų tūkstančių gruzinų pabėgėlių grįžimo į gimtąsias vietas klausimą. Visa tai tik dar kartą patvirtina, kad Rusija buvo okupavusi ir de facto aneksavusi Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų dalis.
Taip pat vargu ar kas nors turėjo iliuzijų, kad Rusija pasitrauks iš šių teritorijų, pati likviduos marionetinius režimus ir grąžins visos Pietų Osetijos bei Abchazijos teritorijos kontrolę Gruzijai. Beje, tai, kaip operatyviai ir didelėmis pajėgomis Rusija reagavo į Gruzijos operaciją, taip pat rodo, kad ji seniai rengėsi operacijoms Gruzijoje, kad vieną dieną bent jau galutinai perimtų visos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos kontrolę, o pasisekus galbūt nuverstų teisėtą Gruzijos valdžią pasodindama Tbilisyje savo marionetes.
Vadinasi, Rusijos veiksmų atsakant į Gruzijos sėkmingą operaciją Pietų Osetijoje (iš tikrųjų vadinamoji Pietų Osetijos vadovybė ir ginkluotosios pajėgos buvo išvaikytos per vieną naktį) neišeina vertinti kaip nors kitaip, kaip agresijos minėto 1974 metų Agresijos apibrėžimo prasme. Iš tiesų Rusijai galima priskirti kone visus Agresijos apibrėžime išvardintus agresijos aktus.
Pirma, Rusijos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Gruzijos teritoriją, okupavo atskiras jos dalis siekdamos pratęsti Rusijos iki tol vykdytą Abchazijos ir Pietų Osetijos de facto aneksiją. Iki tol Rusija turėjo teisę su Gruzijos sutikimu laikyti Pietų Osetijoje 500 savo taikdarių ir dar 500 vadinamosios Pietų Osetijos taikdarių, o Abchazijoje iki 2500 taikdarių. Rusija papildomai įvedė į Gruzijos teritoriją dešimtūkstantines pajėgas, šimtus vienetų šarvuotos technikos ir tankų, pasiuntė dešimtis karo lėktuvų. Šių pajėgų operacijos, beje, neapsiribojo tik Pietų Osetija ir Abchazija, o išplito po visą Gruzijos teritoriją. Aišku, kad papildomas pajėgas į kitos valstybės Gruzijos teritoriją Rusija galėjo įvesti tik dviem atvejais su Gruzijos vyriausybės sutikimu arba su JT Saugumo Tarybos sankcija.
Nė vieno iš šių pagrindų nebuvo, tad papildomų pajėgų įvedimas į svetimos valstybės teritoriją ir jų panaudojimas joje be šios valstybės sutikimo yra neabejotinas agresijos aktas. Įdomu, kad net jei pripažintume Rusijos teiginį, jog tam tikra prasme jos pajėgų panaudojimą galima laikyti savigyna atsakant į Gruzijos įvykdytą tariamą Rusijos taikdarių užpuolimą, nuo to Rusijos veiksmų kvalifikacija nesikeistų. Savigyna turi būti proporcingas aktas. Aišku, kad nieko bendro su proporcingumu Rusijos vykdytos operacijos neturi, nes jos neapsiribojo tik Pietų Osetijos teritorija, o išplito į Abchaziją ir kitas Gruzijos dalis, jų metu okupuota ir reokupuota didelė Gruzijos teritorijos dalis.
Taikdariams apsaugoti šios priemonės nebuvo būtinos, kaip jos nebuvo būtinos ir tariamiems savo piliečiams apsaugoti. Tarptautinės teisės doktrinoje nesutariama dėl to, ar apskritai galima remtis savigyna ginant savo piliečius kitos valstybės teritorijoje, bet net jeigu laikytume, kad tokia priemonė galima, valstybių praktikoje tokios savigynos operacijos yra labai ribotos būtent dėl siekio išlaikyti proporcingumo reikalavimą. Paprastai tokiais atvejais vykdoma trumpalaikė intervencija siekiant evakuoti savo piliečius iš kitos valstybės teritorijos ar išvaduoti juos iš nelaisvės, jei jie buvo paimti įkaitais. Aptariamu atveju Rusijos pajėgos ne vadavo iš nelaisvės ir ne evakavo taikdarius ir savo piliečius, o okupavo ir reokupavo kitos valstybės teritoriją, kurioje tie piliečiai gyvena, ir tokia okupacija yra ilgalaikio pobūdžio, t. y. iš esmės besitęsianti de facto aneksija. Maža to, okupuotos ir nusiaubtos buvo ir kitos Gruzijos teritorijos, kuriose Rusijos piliečių nebuvo nė kvapo.
Antra, Rusijos pajėgos smarkiai bombardavo visą Gruzijos teritoriją, įskaitant tą, kurios neokupavo. Trečia, Rusijos pajėgos blokavo ir nusiaubė Gruzijos uostus bei pakrantes. Beje, šiuo požiūriu, Rusija netiesiogiai įtraukė į agresiją ir Ukrainą, nes operacijas prieš Gruziją vykdė Ukrainoje dislokuotas Rusijos Juodosios jūros laivynas. Pagal tą patį 1974 metų Agresijos apibrėžimą agresijos aktu gali būti laikomas vienos valstybės teritorijos suteikimas kitos valstybės ginkluotosioms pajėgoms agresijai prieš trečią valstybę vykdyti.
Štai kodėl Ukraina pareiškė, kad jei žinios apie Sevastopolyje dislokuotų Rusijos karo laivų panaudojimą prieš Gruziją pasitvirtins, šiems laivams gali būti neleista grįžti į Ukrainos teritoriją. Ir pagaliau, ketvirta, organizuodama ir remdama Pietų Osetijos ginkluotąsias pajėgas, leisdama siųsti į Pietų Osetiją savanorius iš Šiaurės Osetijos ir rusų kazokų būrius, marionetinės Čečėnijos administracijos specialiąsias milicijos pajėgas, Rusija vykdo dar vieną agresijos prieš Gruziją aktą ginkluotų gaujų ir grupių siuntimą į kitos valstybės teritoriją.
Taigi jeigu kalbėsime tarptautinės teisės, o ne Rusijos primestomis sąvokomis, agresorius yra aiškus. Jis bus dar aiškesnis, jeigu Gruzija iš tiesų, kaip žadėjo jos prezidentas, išstos iš NVS ir atšauks savo sutikimą ribotiems Rusijos taikdarių kontingentams Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Tada bet koks bet kokių Rusijos ir jos marionetinių pajėgų buvimas visoje Gruzijos teritorijoje bus neteisėtas.
Tai, kad Rusija stengiasi apversti viską aukštyn kojomis ir savo agresijos aukas vadinti agresorėmis, yra sena Rusijos politikos tradicija. Ir Suomija 1939 metų pabaigoje, ir Baltijos valstybės 1940 metų birželį buvo apkaltintos rengimusi pulti Sovietų Sąjungą. Panašiomis grėsmėmis motyvuoti ir vėlesni SSRS įsiveržimai į Vengriją 1956 metais bei Čekoslovakiją 1968 metais.
Priminsiu ir 1990-1991 metų įvykius Lietuvoje: tada taip pat sovietų propaganda pasakojo apie lietuvių smogikus, rusakalbių persekiojimus ir panašius pretekstus sovietinei agresijai pateisinti. Tad ir teiginiai apie Gruzijos agresiją paimti iš to paties propagandinio arsenalo. Iš to paties propagandinio arsenalo, kuris buvo ypač naudotas pirmojo Rusijos karo Čečėnijoje metu, yra ir teiginiai apie gruzinams talkininkaujančius ukrainiečių bei pribaltų samdinius, kurių pilna vadinamosios Pietų Osetijos administracijos propaganda.
Teisinių priemonių situacijai spręsti nėra daug. Valstybių tarptautiniai teisiniai ginčai gali būti nagrinėjami tarptautiniuose teismuose tik esant abiejų šalių sutikimui. Tiesiogiai dėl vykdomos agresijos paduoti Rusijos į JT Tarptautinį Teisingumo Teismą Gruzija negali, nes Rusija nėra pripažinusi privalomos Teismo jurisdikcijos tokiam klausimus nagrinėti ir labai abejotina, kad ji sutiktų tokią bylą spręsti Teisme. Tačiau Gruzija tai daro bent jau netiesiogiai: ji kreipėsi į Teismą dėl Rusijos ir jos agentūros (marionetinių Pietų Osetijos bei Abchazijos administracijų) įvykdytų etninių valymų žudant ir išvarant iš gimtųjų vietų gruzinų tautybės gyventojus. Atrodo, kad Teismas turės jurisdikciją šiam ginčui spręsti, nes Gruzija kreipiasi dėl 1965 metų Rasinės diskriminacijos panaikinimo konvencijos (Konvencija draudžia persekioti asmenis ir etninės kilmės bei tautybės pagrindu) pažeidimų.
Abi šalys, ir Gruzija, ir Rusija yra konvencijos dalyvės, o Konvencija numato, kad jos šalys bet kuriai iš jų kreipusis sutinka nagrinėti ginčus dėl Konvencijos aiškinimo ir taikymo Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Gali būti, kad Gruzija kreipsis į Teismą ir dėl 1948 metų Genocido konvencijos pažeidimo kaltindama Rusiją siekiu išnaikinti gruzinus Pietų Osetijoje bei Abchazijoje. Nors nagrinėdamas tokias bylas Teismas nespręs agresijos klausimo, jis turės atsakyti, tai kas vykdė etninius valymus Gruzijoje ir kuri valstybė už tai atsako. Beje, Rusija taip pat galėtų Teisme pateikti panašias pretenzijas Gruzijai, jei norėtų patikrinti jų pagrįstumą.
Dar viena teisinė galimybė įtraukti į Rusijos padarytų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Gruzijoje tyrimą Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą. Gruzija yra Teismo statuto dalyvė, todėl Teismas turėtų jurisdikciją jos teritorijoje padarytiems nusikaltimams, net jei jų vykdytojai yra Rusijos piliečiai. Teismas, beje, turėtų jurisdikciją ir Gruzijos pajėgų įvykdytiems nusikaltimams, jeigu tokius nustatytų. Paskutinė teisinė galimybė Gruzijai ar jos piliečiams kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, bet tam turėtų būti prieš tai išnaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės Rusijoje arba įrodytas jų neveiksmingumas.
Suprantama, teisinės priemonės nėra greitos ir veiksmingos tebevykstančiai Rusijos agresijai nutraukti. Kur kas veiksmingesnis šiuo metu būtų tarptautinių pajėgų dislokavimas Gruzijoje jos vyriausybei prašant ir sutinkant. Tai būtų ženklas, kad Rusijos agresijos tąsa nebus toleruojama, juo labiau nebus toleruojamas Rusijos agresijos plitimas į kitas kaimynines valstybes. Tam tikra prasme tai būtų ir NATO bei ES patikimumo patikrinimas. Ilgainiui tokios daugianacionalinės pajėgos galėtų pakeisti ir Rusijos taikdarius. Ar tai taps realybe, šiandien atsakyti turbūt nesiryžtų niekas."
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-23 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 211 d. ]
[ Peržiūrėta: 285 ] • [ Komentarai: 4 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/kas_yra_tikrasis_agresorius_-_rusija_ar_gruzija ]
Žygis "Radvilų keliais" 2008
Aštuntasis žygis "Radvilų keliais"... Man - penktasis, sidabrinis 
Kaip ir viskas, kas gyvenime puiku, žygis irgi praskrido, rodos, vos spėjus mirktelėti
Pirmąją dieną kartu su kitais beveik 500 žygeiviu startavus, galutinis, ketvirtosios dienos finišas atrodė taip toli, bet netruko atskrieti ketvirtadienis ir... tą patyrę, žinos, o nepraėjusiam, nepaaiškinsi, koks jausmas žengti finišo tiesiąja, skęstant maršo garsų bangose ir jausti, kad "garbė verta kiekvieno žingsnio!"
Bene įsimintiniausia šio žygio akimirka buvo kolegos Aurimo gelbėjimas Trečią dieną finišavę negalėjome nustygti mokyklos stadione ir ramiai sau plempti alų, kai kolega sunkiai tebepėdino trasoje... Sušokome į mašinas, nugriebėmė išganingojo energetinio gėrimo ir paskutinius kelis kilometrus paržygiavome kartu su Aurimu! Komadinė dvasia, palaikymas, ištiesta pagalbos ranka draugui - vadinkite, kaip norite, bet kokiu atveju tai buvo super idėja!
Įsimintinai gavosi ir su Pulčio trasos pasirinkimu Pasirodo, po gero bernvakario ne tik jūra iki kelių tampa, bet ir išgirdus verdiktą, kad žmogaus, einančio aštuntąjį žygį, nenori registruoti už pavėlavimą į jokią klasikinę trasą, pasirinkti eXtreme tampa vieni juokai 
Kalbant apie patį žygį, lenkiu žemai galvą organizaciniam komitetui, kuris, irdamasis prieš nemenką srovę, nenuleido rankų! Pamalonino KPAT'as, apipildamas atributika Bet užtat kai kurių žygio dalyvių bukumu ir nepagarba viskam, kas svetima pasišlykštėjau! Buvau nuoširdžiai šokiruota, kaip žmonės gali pridergti, sulaužyti, suniokoti ir visiškai netausoti svetimo turto - užsukti į tualetus, dušus su kiekviena diena prireikdavo vis didesnės drąsos, nes nebežinojai, kokioje būsenoje šias patalpas rasi... Niekada nesugebėjau rasti jokio paaiškinimo vaikigalių norui nuvartyti, nusukioti trasos markiravimo rodykles, nuplėšyti juostas... Šiukšlinimas trasoje irgi pakraupino...
Pagarba visiems, išreiškusiems savo pilietiškumą ir solidarumą, parodžiusiems savo poziciją Gruzijos paramos klausimu.
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-22 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 210 d. ]
[ Peržiūrėta: 356 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/ygis_radvilu_keliais_2008 ]
Kaip ir viskas, kas gyvenime puiku, žygis irgi praskrido, rodos, vos spėjus mirktelėti
Pirmąją dieną kartu su kitais beveik 500 žygeiviu startavus, galutinis, ketvirtosios dienos finišas atrodė taip toli, bet netruko atskrieti ketvirtadienis ir... tą patyrę, žinos, o nepraėjusiam, nepaaiškinsi, koks jausmas žengti finišo tiesiąja, skęstant maršo garsų bangose ir jausti, kad "garbė verta kiekvieno žingsnio!"
Bene įsimintiniausia šio žygio akimirka buvo kolegos Aurimo gelbėjimas
Trečią dieną finišavę negalėjome nustygti mokyklos stadione ir ramiai sau plempti alų, kai kolega sunkiai tebepėdino trasoje... Sušokome į mašinas, nugriebėmė išganingojo energetinio gėrimo ir paskutinius kelis kilometrus paržygiavome kartu su Aurimu! Komadinė dvasia, palaikymas, ištiesta pagalbos ranka draugui - vadinkite, kaip norite, bet kokiu atveju tai buvo super idėja! Įsimintinai gavosi ir su Pulčio trasos pasirinkimu
Pasirodo, po gero bernvakario ne tik jūra iki kelių tampa, bet ir išgirdus verdiktą, kad žmogaus, einančio aštuntąjį žygį, nenori registruoti už pavėlavimą į jokią klasikinę trasą, pasirinkti eXtreme tampa vieni juokai Kalbant apie patį žygį, lenkiu žemai galvą organizaciniam komitetui, kuris, irdamasis prieš nemenką srovę, nenuleido rankų! Pamalonino KPAT'as, apipildamas atributika
Bet užtat kai kurių žygio dalyvių bukumu ir nepagarba viskam, kas svetima pasišlykštėjau! Buvau nuoširdžiai šokiruota, kaip žmonės gali pridergti, sulaužyti, suniokoti ir visiškai netausoti svetimo turto - užsukti į tualetus, dušus su kiekviena diena prireikdavo vis didesnės drąsos, nes nebežinojai, kokioje būsenoje šias patalpas rasi... Niekada nesugebėjau rasti jokio paaiškinimo vaikigalių norui nuvartyti, nusukioti trasos markiravimo rodykles, nuplėšyti juostas... Šiukšlinimas trasoje irgi pakraupino... Pagarba visiems, išreiškusiems savo pilietiškumą ir solidarumą, parodžiusiems savo poziciją Gruzijos paramos klausimu.
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-22 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 210 d. ]
[ Peržiūrėta: 356 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/ygis_radvilu_keliais_2008 ]
Mėnesio nuotrauka!
2008-08-15 MES už Lietuvos Rinktinę!
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-16 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 204 d. ]
[ Peržiūrėta: 573 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/menesio_nuotrauka-20 ]
Tu nesi tiktai pilkas pakelės akmuo
Kartą į mėnesį meistras važiuodavo į miestą įsigyti drobių, papildyti paletę spalvomis. Tomis dienomis vos saulei nedrąsiai kyštelėjus pakaušį iš po horizonto juostos, jis jau tapnodavo basomis kojomis rasotą žolę, kvėpdavo pilna krūtine gaivaus ryto oro, rodos, nedrąsiai žvalgydavosi po neišsenkamus įkvėpimo lobynus jį supančią laukinę gamtą, kuri, tarsi valiūkiškas miško šaltinis taip staiga kriokliu persilieja į kur kas šėlsmingesnę upę, taip ir ji, vos žmogui ranką pridėjus, pavirsta visai kitokia, šeimą maitinančia žeme, ariamomis dirvomis, sėjamais laukais... Meistras regėjo tai, ko kas dieną laukuose dirbančio nuvargusio ūkininko akys nebematė pasėtą grūdą, dygstantį ūgliuką, bręstantį daigą, sunokusį rugį... Ir visame tame procese nenuilstamai plušančią, savo syvais maitinančią, motiniškai nuo audrų priglaudžiančią gležnutį augalėlį dirvą.
Priėjęs miško pakraštį, meistras visada sustodavo. Nužvelgdavo kiek amžiaus nublankintomis, bet išsaugojusiomis gebėjimą džiaugtis akimis samanotą pievutę, kol užkliūdavo už akmens ir, tarsi, akimirkai sustingdavo.
Toks nesikeičiantis, niekuo nesiskundžiantis, tikriausiai per amžius gulintis čia ir tik stebintis aplinkinį virsmą iš nukritusios sėklos išaugusį medelį, vėliau sukerojusį į galingą ąžuolą, rodos, iš nieko užaugusį mišką, vilnijančią pievą... Tu, pilkasis drauge, esi čia visada, kada beateičiau, kada besustočiau, tu visada būsi čia ir nesibodydamas, nesididžiuodamas pasiūlysi didžiausią savo turtą pakviesi prisėsti, pailsinti kojas, atsikvėpti. Tu kukliai pasitinki praeivius, priglaudi juos savo svetingame glėbyje ir išlydi. Nieko niekada neprašai. Niekuo nesiskundi. Nesididžiuoji ir nesiaikštini. Bet iš tiesų, juk esi toks svarbus! Esi kur kas daugiau nei tik pilkas šalikelės akmuo! taip, žvelgdamas į savo ilgaamžį kelio draugą, kas kartą mąstydavo meistras.
Vieną rudeniškai vėjuotą dieną meistras, priėjęs pamiškės laukymę, stabtelėjęs ir besidairydamas aiktelėjo iš nuostabos žmogui plačiai mostelėjus viskas aplinkui tapo kitaip... Vasaromis žaliavusi, rudeniop pabjurusiai gliurksėjusi, žiemą neaprėpiamu baltumu pasitikdama, o pavasarį mažyčiais žaliais daigeliai besipuikuodama, šypsnį žadinusi pieva buvo sumaitota, išarta, kreivai išvagota. Švelniai banguojančio miško pakrašty tarsi bjaurios karpos staiga išdygo didėliausi technikos agregatai, po kurių ratais ir vikšrais žuvo šimtai gležnų medelių, krūmelių. Meistro akys išgąstingai ieškojo mielojo kelionės draugo didžiojo pakelės akmens. Iš susijaudinimo ėmė virpėti senolio rankos, kaktą išmušė šalto prakaito lašeliai. Kai jau buvo beprarandąs viltį, akies kampučiu užkabino pilkojo draugo nugaros keterą, vos styrančią iš po krūvos žemių, ir tarsi besišaukiančią pagalbos.
Suklupo meistras šalia šalto pilkojo draugo. Prisilietė taip atsargiai, tarsi prie žmogaus, kurio kūnas būtų siaubingai sužalotas didžiulėje avarijoje. Galbūt tu esi tik akmuo, bet tiek metų tave čia regėjęs, taip įpratęs prie tavo gaivinančio vėsumo karštą vasaros dieną, aš nebenoriu įsivaizduoti ko nors... kitaip taip mąstė parimęs prie akmens meistras.
Staiga sutvisko apsiblaususios akys galvoje gimė mintis, kuri panešėjo į abipusį išsigelbėjimą! Aš nenoriu su tavimi išsiskirti... Esu vienišas, kaip ir tu. Aš nemoku būti visuomenės dalimi, aš tesugebu ją stebėti ir vertinti. Tu, nebylusis mano drauge, taip pat tik stebi save supančią aplinką. Aš gyvenu tam, kad perteikčiau savo kūriniuose tai, ko savo gyvenimiškoje rutinoje paskendę žmonės nebemato, kad pirštu durčiau jiems į tai, kas aplink mus yra gražaus, kad išplėščiau iš visumos vieną vienintelę detalę ir ją pliką nuogą patiekčiau ant auksinės lėkštelės, kad iš šiukšlių kalno ištraukčiau tą žėruojantį deimantuką ir padovanočiau ją žmonėms, kurie apsimeta suprantantys grožį, o iš tiesų tik puikuojasi tuo, ką jiems, tarsi šunims, numetame mes, pasaulio stebėtojai. Aš tave pasiimsiu kartu su savimi! pasilenkęs meistras šnibždėjo akmeniui, dalinosi staiga užplūdusiu džiaugsmu.
Tą dieną jis nenuvyko į miestelį drobių, neužsuko įsigyti trūkstamų dangaus mėlynumo, žemės tamsaus rudumo ir trykštančio gyvybe žalumo dažų. Tą savaitę senos gyslotos, bet vis dar tvirtybę išsaugojusios rankos nepalietė jo besiilginčios įtemptos drobės. Tada sodybos virpančią tylą suskaldė trumpi, bet tokie ryžtingi plaktuko dūžiai...
Prakaito upeliai lenktyniavo jo raukšlėtoje kaktoje, tvenkėsi ties tankiais žilais antakiais, kol galiausiai kaip iš perpildytos taurės išsiliedavo, atitrūkdavo ir pasipildavo tarsi lietaus lašais. Vos persiritusi per vidurdienį saulė įkyriai kepino amžiaus sudžiovintą, po drobiniais marškiniais paslėptą nugarą, bet senolis nekreipė į nieką dėmesio jis turėjo tikslą, jį užvaldžiusią idėją, akyse ugnelę užžiebusią mintį. Šiandien senolio delne nugulė ne lengvutė margaspalvė paletė, o šaltas ir sunkus kaltas, jo pirštai tramdė ne vieną iš tuzino teptukų, o pašėlusiai šokčiojantį plaktuką. Ir taip rytas po ryto dar tebesimarkstantį mišką negailestingai iš snaudulio išplėšdavo pirmasis ritmingas tuk-tuk. Diena po dienos meistras vis labiau susižavėjęs žvelgdavo į pamažu nokstančius darbo vaisius, poilsio minutėmis nejučia pritariamai linkčiodavo, tarsi ragindavo save nesustoti, tęsti ir iki smulkiausių detalių išbaigti tai, ką pradėjo. Kiekvieną vakarą senolis jautė vis stiprėjantį maudulį nuvargusiame kūne, bet tarsi užsispyręs laukinis žvėris nė nesuinkštė, nesudejavo.
Sodybą supantis miškas nuščiuvo, paukščiai nurimę iš lėto siūbavosi plonyčių medžių šakų tankumyne, net vikruolės voverės, rodos, kur kas tingiau šokčiojo link savų urvelių, o kelios stirnos atviroje miško aikštelėje rąžėsi, mankštino savo grakščius kūnus, ramiai raivėsi, nesąmoningai, bet užtikrintai jausdamosios saugios. Buvo tas paslaptingas laikas kai iki saulėlydžio lieka jau tiek nebe daug, bet diena vis dar tarsi šiek tiek spyriojasi, nenori pasitraukti ir leisti nakčiai išskleisti savo tamsos skraistę. Banguojant šiam aistringam dienos ir nakties tango visa kita nuščiūva, tampa nebesvarbu. Nurimo ne tik miškas, bet ir sodyba. Nebeaidėjo ritmingi plaktuko dūžiai. Besileidžiančios saulės spinduliai švelniai slydo romaus, šypsančio senolio veidu, pasekęs jo apsiblaususių, bet tokių laimingų akių kryptimi saulėlydžio raudonis užkliuvo už skulptūros. Tyrinėjančiai, tarsi jautriais pirštų galiukais lietė kiekvieną jos iškilimą, užliejo net menkiausią įlinkį. Didžiulis saulės burbulas akimirkai pakibo vakarėjančiame danguje, sustingo tarsi norėdamas pažvelgti į senolio nukaldintą paminklą...
Tą dieną grįžęs ir susmukęs ant sukrypusio suolelio prie namo, netolygiai alsuodamas ir žvelgdamas į virvėmis supančiotą, ištikimojo bėrojo arklio pagalba partemptą į kiemą akmenį, senolis šyptelėjo, linktelėjo galva ir garsiai ištarė Tu nesi tiktai paprastas pakelės akmuo... Tu esi paminklas Draugystei tvirtai, iš pagrindų nekintančiai, bet poreikiui esasnt prisitaikančiai prie permainų, nedejuojančiai, nieko nereikalaujančiai, atsiduodančiai visa savo esybe, saugančiai, ištiesiančiai pagalbos ranką ir ištikimai! Tą dieną jis ėmėsi darbo, kurio vaisius vakarėjančios saulės spinduliai užliejo po savaitės akmuo pavirto skulptūra, vaizduojančia du tvirtai vienas kitą apglėbusius delnus, ranką, traukiančią į viršų nelaimės ištiktą draugą, dešimt pirštų, tvirtai susipynusių ir kiekviena savo gysla pulsuojančių nesvarstomą, nekvestionuojamą pasitikėjimą.
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-15 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 203 d. ]
[ Peržiūrėta: 593 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tu_nesi_tiktai_pilkas_pakeles_akmuo ]
Priėjęs miško pakraštį, meistras visada sustodavo. Nužvelgdavo kiek amžiaus nublankintomis, bet išsaugojusiomis gebėjimą džiaugtis akimis samanotą pievutę, kol užkliūdavo už akmens ir, tarsi, akimirkai sustingdavo.
Toks nesikeičiantis, niekuo nesiskundžiantis, tikriausiai per amžius gulintis čia ir tik stebintis aplinkinį virsmą iš nukritusios sėklos išaugusį medelį, vėliau sukerojusį į galingą ąžuolą, rodos, iš nieko užaugusį mišką, vilnijančią pievą... Tu, pilkasis drauge, esi čia visada, kada beateičiau, kada besustočiau, tu visada būsi čia ir nesibodydamas, nesididžiuodamas pasiūlysi didžiausią savo turtą pakviesi prisėsti, pailsinti kojas, atsikvėpti. Tu kukliai pasitinki praeivius, priglaudi juos savo svetingame glėbyje ir išlydi. Nieko niekada neprašai. Niekuo nesiskundi. Nesididžiuoji ir nesiaikštini. Bet iš tiesų, juk esi toks svarbus! Esi kur kas daugiau nei tik pilkas šalikelės akmuo! taip, žvelgdamas į savo ilgaamžį kelio draugą, kas kartą mąstydavo meistras.
Vieną rudeniškai vėjuotą dieną meistras, priėjęs pamiškės laukymę, stabtelėjęs ir besidairydamas aiktelėjo iš nuostabos žmogui plačiai mostelėjus viskas aplinkui tapo kitaip... Vasaromis žaliavusi, rudeniop pabjurusiai gliurksėjusi, žiemą neaprėpiamu baltumu pasitikdama, o pavasarį mažyčiais žaliais daigeliai besipuikuodama, šypsnį žadinusi pieva buvo sumaitota, išarta, kreivai išvagota. Švelniai banguojančio miško pakrašty tarsi bjaurios karpos staiga išdygo didėliausi technikos agregatai, po kurių ratais ir vikšrais žuvo šimtai gležnų medelių, krūmelių. Meistro akys išgąstingai ieškojo mielojo kelionės draugo didžiojo pakelės akmens. Iš susijaudinimo ėmė virpėti senolio rankos, kaktą išmušė šalto prakaito lašeliai. Kai jau buvo beprarandąs viltį, akies kampučiu užkabino pilkojo draugo nugaros keterą, vos styrančią iš po krūvos žemių, ir tarsi besišaukiančią pagalbos.
Suklupo meistras šalia šalto pilkojo draugo. Prisilietė taip atsargiai, tarsi prie žmogaus, kurio kūnas būtų siaubingai sužalotas didžiulėje avarijoje. Galbūt tu esi tik akmuo, bet tiek metų tave čia regėjęs, taip įpratęs prie tavo gaivinančio vėsumo karštą vasaros dieną, aš nebenoriu įsivaizduoti ko nors... kitaip taip mąstė parimęs prie akmens meistras.
Staiga sutvisko apsiblaususios akys galvoje gimė mintis, kuri panešėjo į abipusį išsigelbėjimą! Aš nenoriu su tavimi išsiskirti... Esu vienišas, kaip ir tu. Aš nemoku būti visuomenės dalimi, aš tesugebu ją stebėti ir vertinti. Tu, nebylusis mano drauge, taip pat tik stebi save supančią aplinką. Aš gyvenu tam, kad perteikčiau savo kūriniuose tai, ko savo gyvenimiškoje rutinoje paskendę žmonės nebemato, kad pirštu durčiau jiems į tai, kas aplink mus yra gražaus, kad išplėščiau iš visumos vieną vienintelę detalę ir ją pliką nuogą patiekčiau ant auksinės lėkštelės, kad iš šiukšlių kalno ištraukčiau tą žėruojantį deimantuką ir padovanočiau ją žmonėms, kurie apsimeta suprantantys grožį, o iš tiesų tik puikuojasi tuo, ką jiems, tarsi šunims, numetame mes, pasaulio stebėtojai. Aš tave pasiimsiu kartu su savimi! pasilenkęs meistras šnibždėjo akmeniui, dalinosi staiga užplūdusiu džiaugsmu.
Tą dieną jis nenuvyko į miestelį drobių, neužsuko įsigyti trūkstamų dangaus mėlynumo, žemės tamsaus rudumo ir trykštančio gyvybe žalumo dažų. Tą savaitę senos gyslotos, bet vis dar tvirtybę išsaugojusios rankos nepalietė jo besiilginčios įtemptos drobės. Tada sodybos virpančią tylą suskaldė trumpi, bet tokie ryžtingi plaktuko dūžiai...
Prakaito upeliai lenktyniavo jo raukšlėtoje kaktoje, tvenkėsi ties tankiais žilais antakiais, kol galiausiai kaip iš perpildytos taurės išsiliedavo, atitrūkdavo ir pasipildavo tarsi lietaus lašais. Vos persiritusi per vidurdienį saulė įkyriai kepino amžiaus sudžiovintą, po drobiniais marškiniais paslėptą nugarą, bet senolis nekreipė į nieką dėmesio jis turėjo tikslą, jį užvaldžiusią idėją, akyse ugnelę užžiebusią mintį. Šiandien senolio delne nugulė ne lengvutė margaspalvė paletė, o šaltas ir sunkus kaltas, jo pirštai tramdė ne vieną iš tuzino teptukų, o pašėlusiai šokčiojantį plaktuką. Ir taip rytas po ryto dar tebesimarkstantį mišką negailestingai iš snaudulio išplėšdavo pirmasis ritmingas tuk-tuk. Diena po dienos meistras vis labiau susižavėjęs žvelgdavo į pamažu nokstančius darbo vaisius, poilsio minutėmis nejučia pritariamai linkčiodavo, tarsi ragindavo save nesustoti, tęsti ir iki smulkiausių detalių išbaigti tai, ką pradėjo. Kiekvieną vakarą senolis jautė vis stiprėjantį maudulį nuvargusiame kūne, bet tarsi užsispyręs laukinis žvėris nė nesuinkštė, nesudejavo.
Sodybą supantis miškas nuščiuvo, paukščiai nurimę iš lėto siūbavosi plonyčių medžių šakų tankumyne, net vikruolės voverės, rodos, kur kas tingiau šokčiojo link savų urvelių, o kelios stirnos atviroje miško aikštelėje rąžėsi, mankštino savo grakščius kūnus, ramiai raivėsi, nesąmoningai, bet užtikrintai jausdamosios saugios. Buvo tas paslaptingas laikas kai iki saulėlydžio lieka jau tiek nebe daug, bet diena vis dar tarsi šiek tiek spyriojasi, nenori pasitraukti ir leisti nakčiai išskleisti savo tamsos skraistę. Banguojant šiam aistringam dienos ir nakties tango visa kita nuščiūva, tampa nebesvarbu. Nurimo ne tik miškas, bet ir sodyba. Nebeaidėjo ritmingi plaktuko dūžiai. Besileidžiančios saulės spinduliai švelniai slydo romaus, šypsančio senolio veidu, pasekęs jo apsiblaususių, bet tokių laimingų akių kryptimi saulėlydžio raudonis užkliuvo už skulptūros. Tyrinėjančiai, tarsi jautriais pirštų galiukais lietė kiekvieną jos iškilimą, užliejo net menkiausią įlinkį. Didžiulis saulės burbulas akimirkai pakibo vakarėjančiame danguje, sustingo tarsi norėdamas pažvelgti į senolio nukaldintą paminklą...
Tą dieną grįžęs ir susmukęs ant sukrypusio suolelio prie namo, netolygiai alsuodamas ir žvelgdamas į virvėmis supančiotą, ištikimojo bėrojo arklio pagalba partemptą į kiemą akmenį, senolis šyptelėjo, linktelėjo galva ir garsiai ištarė Tu nesi tiktai paprastas pakelės akmuo... Tu esi paminklas Draugystei tvirtai, iš pagrindų nekintančiai, bet poreikiui esasnt prisitaikančiai prie permainų, nedejuojančiai, nieko nereikalaujančiai, atsiduodančiai visa savo esybe, saugančiai, ištiesiančiai pagalbos ranką ir ištikimai! Tą dieną jis ėmėsi darbo, kurio vaisius vakarėjančios saulės spinduliai užliejo po savaitės akmuo pavirto skulptūra, vaizduojančia du tvirtai vienas kitą apglėbusius delnus, ranką, traukiančią į viršų nelaimės ištiktą draugą, dešimt pirštų, tvirtai susipynusių ir kiekviena savo gysla pulsuojančių nesvarstomą, nekvestionuojamą pasitikėjimą.
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-15 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 203 d. ]
[ Peržiūrėta: 593 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tu_nesi_tiktai_pilkas_pakeles_akmuo ]
Pamąstymas #2 - Apie laimę...
Kiek nedaug žmogui reikia, kad būtų laimingas... Skamba banaliai? Bet juk taip teisingai
Šiandien nuvykau paskęsti žalioje gamtos oazėje... Bridau pieva, jutau jau rudenėjančių nuotaikų pasigavusią, kiek besibraižančią ir kur kas standesnę, kietesnę žolę... Šiurpuliukus pažadino iš kažkur staiga pakilęs vėjas... Nejučia veidą pažadino šypsena, o pasąmonė kuždėjo "Čia juk taip gera..."
Žvelgdama į plaukiančius debesis, mąsčiau, kaip visai, rodos, neseniai, vos prieš kelerius metus negalėjau patikėti, kad žmonės gali norėti persikelti gyventi į kaimą... Bet tada mąsčiau apie kitokį kaimą - tą senąjį ūkiškąjį reliktą. O ši mūsų svajonė nuolat užklysta į sapnus, pasibeldžia ruošiant vakarienę ar atšuoliuoja visai netikėtai, nelauktai
Rastinukas... Veranda su sėdimu hamaku, kur susirangyčiau paskaityti knygos... Tavo darbo kambarys... Erdvi svetainė... Patogi virtuvė... Intymus miegamasis... Murrr... Ir ta mano tyli svajonė, apie kurią baigiu Tau ,tikriausiai, ausis išzyzti
Ir kiemas su mažyčiu gėlinėliu, krepšinio mini-aikštele... Pavasarį žydintys medžiais, po kuriais susirangiusi rašyčiau... Tau...
Šiandien viską viską mačiau! Šiandien skendau toje ramybės oazėje, sėdėjau toje verandoje su karšto šokolado puoduku, laukiau Tavęs grįžtančio
Kiek Žmogui nedaug reikia, kad būtų laimingas - svajonių, sparnų, tikėjimo ir Mylimo Žmogaus, su kuriuo tų svajonių būtų taip begalo gera siekti!
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-12 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 200 d. ]
[ Peržiūrėta: 729 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/pamastymas_2_-_apie_laime ]
Šiandien nuvykau paskęsti žalioje gamtos oazėje... Bridau pieva, jutau jau rudenėjančių nuotaikų pasigavusią, kiek besibraižančią ir kur kas standesnę, kietesnę žolę... Šiurpuliukus pažadino iš kažkur staiga pakilęs vėjas... Nejučia veidą pažadino šypsena, o pasąmonė kuždėjo "Čia juk taip gera..."
Žvelgdama į plaukiančius debesis, mąsčiau, kaip visai, rodos, neseniai, vos prieš kelerius metus negalėjau patikėti, kad žmonės gali norėti persikelti gyventi į kaimą... Bet tada mąsčiau apie kitokį kaimą - tą senąjį ūkiškąjį reliktą. O ši mūsų svajonė nuolat užklysta į sapnus, pasibeldžia ruošiant vakarienę ar atšuoliuoja visai netikėtai, nelauktai
Rastinukas... Veranda su sėdimu hamaku, kur susirangyčiau paskaityti knygos... Tavo darbo kambarys... Erdvi svetainė... Patogi virtuvė... Intymus miegamasis... Murrr... Ir ta mano tyli svajonė, apie kurią baigiu Tau ,tikriausiai, ausis išzyzti
Ir kiemas su mažyčiu gėlinėliu, krepšinio mini-aikštele... Pavasarį žydintys medžiais, po kuriais susirangiusi rašyčiau... Tau...Šiandien viską viską mačiau! Šiandien skendau toje ramybės oazėje, sėdėjau toje verandoje su karšto šokolado puoduku, laukiau Tavęs grįžtančio
Kiek Žmogui nedaug reikia, kad būtų laimingas - svajonių, sparnų, tikėjimo ir Mylimo Žmogaus, su kuriuo tų svajonių būtų taip begalo gera siekti!
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-12 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 200 d. ]
[ Peržiūrėta: 729 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/pamastymas_2_-_apie_laime ]
Optinis kamufliažas ranka pasiekiama realybė
"Berklio universiteto mokslininkai teigia, kad žengė dar vieną žingsnį link medžiagos, kuri leistų žmonėms tapti nematomais, sukūrimo ir sukūrė medžiagą, kuri, apgobusi trimatį objektą, laužia šviesą taip, kad objektas išnyksta.
Ši medžiaga nėra natūrali ją sukūrė iš nanopluošto.
Reklama
Mokslininkų komanda teigia, kad jų naudoti principai ateityje gali būti panaudoti didelių nematomumo gobtuvų gamyboje.
Xiang Zhang vadovaujamos komandos tyrimų rezultatai buvo išspausdinti Nature ir Science žurnaluose.
Naujoji sistema, anot mokslininkų, veikia kaip vanduo, aptekantis akmenį ir, kadangi šviesa, krentanti į objektą, nėra nei sugeriama, nei atspindima, objektas tampa nematomas.
Naujoji medžiaga pasižymi neigiamu refrakcijos indeksu ir susideda iš daugiasluoksnio tinklo, kuris yra permatomas matomos šviesos bangų ilgių ruože.
Šios srities tyrimų, finansuojamų JAV vyriausybės, rezultatai gali būti panaudoti karinėse operacijose optinio kamufliažo pagalba būtų galima sėkmingai paslėpti netgi tankus."
Informuoja Alfa.lt
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-11 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 199 d. ]
[ Peržiūrėta: 792 ] • [ Komentarai: 1 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/optinis_kamufliazas_ranka_pasiekiama_realybe ]
Apie karo psichologiją ir Pietų Osetiją
2008 m. liepos-rugpjūčio mėnesio "Psichologija Tau" numeryje išspausdintame Olego Lapino straipsnis "Apie karo psichologiją" išdėstyti elementariausi, bet kartu ir patys teisingiausi faktai apie tai, kaip bei kodėl prasideda kariniai konfliktai, kaip sulipdomas blogiuko įvaizdis žmogaus pasąmonėje, kaip pagimdoma neapykanta ir kaip žmogus paruošiamas tam, kas, rodos, mums, esantiems gyvasties piramidės viršūnėje, turėtų būti svetima - savosios rūšies žudymui.
"Žmonijos istorijoje žinomi vos keli šimtmečiai, kai visos planetos žmonės gyveno taikiai." Tuo tarpu visą likusį laikotarpį tai vienoje, tai kitoje Žemės rutulio vietoje plūdo kraujas... Buvo kovojama su priešais, žudomi tie kiti, nekenčiama tų svetimų. Tačiau kaip atsirinkti, kuris yra savas, o kuris svetimas? O. Lapinas aiškina: "Savas - tai lyg mano tęsinys. Jis turi turėti kažką man artimo ir pažįstamo. Pavyzdžiui, turi priminti mane patį - mano išvaizdą, garsą ar kvapą." Bet juk sutikę gatvėje fiziškai į mus nepanašų žmogų mes nepuolame jo, nesikėsiname nužudyti ar sužeisti, neskelbiame jam karo.
Kaip prasideda karai? Anot O. Lapino:
1. valstybę būna ištikusi krizė - ekonominė ar idėjinė;
2. reikalingas priešas, kuris sumobilizuotų tautą ir nukreiptų pagrindinį žvilgsnį nuo betvarkės pačioje valstybėje, valdančiajame sluoksnyje ar pan.
3. vietinių riaušių nebeužtenka, todėl, pasinaudojus propaganda, sukuriamas išorinis didžiulis priešas.
Kaip veikia propaganda? Pirmiausia pabrėžiami priešo skirtumai, iškeliamas jų įžūlumas ir "provokuojamasis" elgesys, galiausiai individai nuasmeninami, teigiant, kad "visi jie tokie"... Taigi atsiranda pyktis, kuris nukreipiamas priešo link, o kadangi pasirinktoji grupė, tauta ar rasė yra nuasmeninta, tai pakanka keletos bruožų atitikimo, kad žmogus būtų priskirtas priešo kategorijai.
"Paprastai karui įprasminti reikia kelių sąlygų:
- sukurti ideologiją;
- iki minimumo sumažinti asmeninę atsakomybę;
- pateisinti galimą žūtį pasiaukojimu dėl aukštesnio tikslo.
Penktadienį žinios apie užsimezgantį karinį konfliktą Pietų Osetijoje prikaustė prie žinisklaidos priemonių. Ryte rijau atplaukiančios informacijos nuotrupas ir mėginau suvokti, kodėl vos 5 mln. gyventojų turinti Gruzija ryžosi, kaip skelbė Rusijos poziciją išreiškiančios visuomenės informavimo priemonės, pradėti karą su bene 30 kartų didesne šalimi? Tuo tarpu kitą pusę palaikantys žurnalistai skelbė, jog Gruzija nekalta, ji karo nenorėjo ir nesirinko, tai Rusija pradėjo karinį konfliktą. Tačiau kodėl Gruzija nusprendė karinėmis priemonėmis tvarkyti rėžimą Pietų Osetijoje? Kas privertė valstybę, rodos, naudojusią minkštąją galią (akcentavusią savo klestėjimą, ekonominį kilimą etc. ir pabrėždama pūvantį P. Osetijos režimą, klibančiai besilaikantį ant korupcijos, kontrabandos ir Rusijos paramos šaknų...) imtis karinių veiksmų?
Edwardo Lucaso teigimu, "Gruzija atakavo po pastarosiomis savaitėmis dažnėjusių provokacijų (tarp jų buvo ir kietas šaudymas iš Rusijos remiamos atskilėlės provincijos bei ženklai, kad Rusija planuoja smarkiai sustiprinti Pietų Osetijos sukilėlius)." Gruzijai pabodo Rusijos provokacijos ir propaganda, valstybė nusprendė parodyti ambicijas ir tikėjosi gausios paramos iš Vakarų... O kas gavosi?
"Trumpai tariant, vis labiau atrodo, kad Gruzija pakliuvo į savo priešo spąstus. Scenarijus rutuliojosi taip: iš pradžių buvo nepakeliamos provokacijos, tuomet laukta reakcijos, o galiausiai pateiktas paskutinis atsakymas su milžiniška karine jėga ir diplomatiniu pažeminimu. Mintis, kad Guzija siekė šio karo, yra visiška nesąmonė. Pietų Osetijos kontrolės iš jos Rusijos remiamų vadukų susigrąžinimas daugelį metų buvo aukščiausias Gruzijos lyderių prioritetas. Tačiau niekas nemanė, kad tai bus daroma karinėmis priemonėmis. Gruzijos strategija buvo naudoti minkštąją galią pabrėžiant jos klestėjimą ir puikią kovą su korupcija po M. Saakašvilio atėjimo į valdžią. Tai smarkiai kontrastavo su Pietų Osetijos izoliacija ir supuvusiu režimu, kuris išgyvena vien tik iš kontrabandos ir Rusijos subsidijų.
Dabar šiai strategijai galas. Situacijai nesikeičiant Gruzijai teks kovoti ne dėl Pietų Osetijos susigrąžinimo ar agresijos nutraukimo, o dėl savo išlikimo. Vargu ar apskritai bus gerų rezultatų. Gruzija nesugebėjo laimėti greitos pergalės: ji neišlaikė po Kaukazo kalnais esančio Roki tunelio (paprastai naudojamo kontrabandai, o dabar kaip kelias Rusijos sunkiajai karinei technikai, prieš kurią Gruzija ilgai neatsilaikys) kontrolės. Dar blogiau kito Gruzijos atskilėlio regiono Abchazijos režimas planuoja surengti puolimą arba savo jėgomis, arba su Rusijos pagalba."
O Vakarai dar kartą įrodė, kad yra suskaldę, nesugebantys priimti vieningo sprendimo, be to, gyvybiškai priklausomi nuo Kremliaus turimo energetikos eksporto monopolio...
JAV piktinasi Rusijos veiksmais, grūmoja pirštuku, bet pačių amerikiečių nekenčiamas prezidentas savo kadencijos saulėlydyje tikrai nesiryš pradėti karo su stiprėjančia ekonomiškai Rusija. O Rusija tuo naudosis, dar kartą kreivai lūpų kampučiu šyptelės, nes įrodys sau ir pasauliui, jog kad ir kokius stiprius sąjungose vaidintume, esame priklausomi nuo Eurazijos galiūnės energetinių išteklių ir, norime ar nenorime to pripažinti, bet vis dar šokame pagal Rusijos rankose laikomos dirigento lazdelės mostus...
Gruzija skelbia paliaubas. O Rusijai, rodos, vienodai šviečia - didysis lokys sunkiai įsijudino, bet kartą pakilęs nesugrįš į savo guolį be rimto štricho... Ar jau derėtų pradėti kalbas apie galimą Gruzijos nepriklausomybės žlugimą? O gal Rusija pasitenkins savo galios pademonstravimu pasauliui ir tik pakurstys atskilusius regionus jokiais būdais ir toliau nepasiduoti bei išlikti po didžiosios matuškos Rosijos sparneliu?
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-10 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 198 d. ]
[ Peržiūrėta: 812 ] • [ Komentarai: 3 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/apie_karo_psichologija_ir_pietu_osetija ]
"Žmonijos istorijoje žinomi vos keli šimtmečiai, kai visos planetos žmonės gyveno taikiai." Tuo tarpu visą likusį laikotarpį tai vienoje, tai kitoje Žemės rutulio vietoje plūdo kraujas... Buvo kovojama su priešais, žudomi tie kiti, nekenčiama tų svetimų. Tačiau kaip atsirinkti, kuris yra savas, o kuris svetimas? O. Lapinas aiškina: "Savas - tai lyg mano tęsinys. Jis turi turėti kažką man artimo ir pažįstamo. Pavyzdžiui, turi priminti mane patį - mano išvaizdą, garsą ar kvapą." Bet juk sutikę gatvėje fiziškai į mus nepanašų žmogų mes nepuolame jo, nesikėsiname nužudyti ar sužeisti, neskelbiame jam karo.
Kaip prasideda karai? Anot O. Lapino:
1. valstybę būna ištikusi krizė - ekonominė ar idėjinė;
2. reikalingas priešas, kuris sumobilizuotų tautą ir nukreiptų pagrindinį žvilgsnį nuo betvarkės pačioje valstybėje, valdančiajame sluoksnyje ar pan.
3. vietinių riaušių nebeužtenka, todėl, pasinaudojus propaganda, sukuriamas išorinis didžiulis priešas.
Kaip veikia propaganda? Pirmiausia pabrėžiami priešo skirtumai, iškeliamas jų įžūlumas ir "provokuojamasis" elgesys, galiausiai individai nuasmeninami, teigiant, kad "visi jie tokie"... Taigi atsiranda pyktis, kuris nukreipiamas priešo link, o kadangi pasirinktoji grupė, tauta ar rasė yra nuasmeninta, tai pakanka keletos bruožų atitikimo, kad žmogus būtų priskirtas priešo kategorijai.
"Paprastai karui įprasminti reikia kelių sąlygų:
- sukurti ideologiją;
- iki minimumo sumažinti asmeninę atsakomybę;
- pateisinti galimą žūtį pasiaukojimu dėl aukštesnio tikslo.
Penktadienį žinios apie užsimezgantį karinį konfliktą Pietų Osetijoje prikaustė prie žinisklaidos priemonių. Ryte rijau atplaukiančios informacijos nuotrupas ir mėginau suvokti, kodėl vos 5 mln. gyventojų turinti Gruzija ryžosi, kaip skelbė Rusijos poziciją išreiškiančios visuomenės informavimo priemonės, pradėti karą su bene 30 kartų didesne šalimi? Tuo tarpu kitą pusę palaikantys žurnalistai skelbė, jog Gruzija nekalta, ji karo nenorėjo ir nesirinko, tai Rusija pradėjo karinį konfliktą. Tačiau kodėl Gruzija nusprendė karinėmis priemonėmis tvarkyti rėžimą Pietų Osetijoje? Kas privertė valstybę, rodos, naudojusią minkštąją galią (akcentavusią savo klestėjimą, ekonominį kilimą etc. ir pabrėždama pūvantį P. Osetijos režimą, klibančiai besilaikantį ant korupcijos, kontrabandos ir Rusijos paramos šaknų...) imtis karinių veiksmų?
Edwardo Lucaso teigimu, "Gruzija atakavo po pastarosiomis savaitėmis dažnėjusių provokacijų (tarp jų buvo ir kietas šaudymas iš Rusijos remiamos atskilėlės provincijos bei ženklai, kad Rusija planuoja smarkiai sustiprinti Pietų Osetijos sukilėlius)." Gruzijai pabodo Rusijos provokacijos ir propaganda, valstybė nusprendė parodyti ambicijas ir tikėjosi gausios paramos iš Vakarų... O kas gavosi?
"Trumpai tariant, vis labiau atrodo, kad Gruzija pakliuvo į savo priešo spąstus. Scenarijus rutuliojosi taip: iš pradžių buvo nepakeliamos provokacijos, tuomet laukta reakcijos, o galiausiai pateiktas paskutinis atsakymas su milžiniška karine jėga ir diplomatiniu pažeminimu. Mintis, kad Guzija siekė šio karo, yra visiška nesąmonė. Pietų Osetijos kontrolės iš jos Rusijos remiamų vadukų susigrąžinimas daugelį metų buvo aukščiausias Gruzijos lyderių prioritetas. Tačiau niekas nemanė, kad tai bus daroma karinėmis priemonėmis. Gruzijos strategija buvo naudoti minkštąją galią pabrėžiant jos klestėjimą ir puikią kovą su korupcija po M. Saakašvilio atėjimo į valdžią. Tai smarkiai kontrastavo su Pietų Osetijos izoliacija ir supuvusiu režimu, kuris išgyvena vien tik iš kontrabandos ir Rusijos subsidijų.
Dabar šiai strategijai galas. Situacijai nesikeičiant Gruzijai teks kovoti ne dėl Pietų Osetijos susigrąžinimo ar agresijos nutraukimo, o dėl savo išlikimo. Vargu ar apskritai bus gerų rezultatų. Gruzija nesugebėjo laimėti greitos pergalės: ji neišlaikė po Kaukazo kalnais esančio Roki tunelio (paprastai naudojamo kontrabandai, o dabar kaip kelias Rusijos sunkiajai karinei technikai, prieš kurią Gruzija ilgai neatsilaikys) kontrolės. Dar blogiau kito Gruzijos atskilėlio regiono Abchazijos režimas planuoja surengti puolimą arba savo jėgomis, arba su Rusijos pagalba."
O Vakarai dar kartą įrodė, kad yra suskaldę, nesugebantys priimti vieningo sprendimo, be to, gyvybiškai priklausomi nuo Kremliaus turimo energetikos eksporto monopolio...
JAV piktinasi Rusijos veiksmais, grūmoja pirštuku, bet pačių amerikiečių nekenčiamas prezidentas savo kadencijos saulėlydyje tikrai nesiryš pradėti karo su stiprėjančia ekonomiškai Rusija. O Rusija tuo naudosis, dar kartą kreivai lūpų kampučiu šyptelės, nes įrodys sau ir pasauliui, jog kad ir kokius stiprius sąjungose vaidintume, esame priklausomi nuo Eurazijos galiūnės energetinių išteklių ir, norime ar nenorime to pripažinti, bet vis dar šokame pagal Rusijos rankose laikomos dirigento lazdelės mostus...
Gruzija skelbia paliaubas. O Rusijai, rodos, vienodai šviečia - didysis lokys sunkiai įsijudino, bet kartą pakilęs nesugrįš į savo guolį be rimto štricho... Ar jau derėtų pradėti kalbas apie galimą Gruzijos nepriklausomybės žlugimą? O gal Rusija pasitenkins savo galios pademonstravimu pasauliui ir tik pakurstys atskilusius regionus jokiais būdais ir toliau nepasiduoti bei išlikti po didžiosios matuškos Rosijos sparneliu?
Karą (kaip meilę ir revoliuciją) lengva pradėti ir sunku baigti...
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-10 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 198 d. ]
[ Peržiūrėta: 812 ] • [ Komentarai: 3 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/apie_karo_psichologija_ir_pietu_osetija ]
Pamąstymas #1 - Modifikuokime moterį...
Vieną gražią rugpjūčio dieną nusprendusi skirti šiek tiek laiko sau, buvau priversta susimąstyti, kiek laiko moteris praranda, siekdama išlikti graži?.. Toli gražu nesu grožio procedūrų kalinė, todėl mano skaičiavimai, mano grožio imperijai ir susiformavusiems grožio standartams aukojamas laikas gal ir neatrodys gąsdinantis. Visgi man ir jo dažnai būna gaila...
Taigi, broliai kurmiai, paskaičiuokime
Antakiai - papešiokime kas antrą dieną - tarkime, kas kartą apie 10 minučių;
Epiliacijos/depiliacijos - geriausiu atveju, kartą į savaitę, bet realiai būna kur kas dažniau... - grubiai paskaičiavus, į savaitę bent porą valandų prarandama...
Manikiūras - mano paveldėti gana tvarkingi nagai nereikalauja daug priežiūros. Kartas į mėnesį - viena valanda. Bet pamėginau įsivaizduoti tų merginų "džiaugsmus", kurios yra prisiauginusios kaplius... Juk kas savaitę-dvi turi eiti koreguoti, nulūžus "nagui" (atleiskite, bet to nenatūralaus daikto ant piršto negaliu vadinti nagu...), lėkti akis išdegus tvarkytis, nes vaikščioti įvairaus ilgio nagais yra labai labai labai negražu ir netvarkinga. Nagų dailei dar padovanokime bent po valandėlę...
Pedikiūras - čia man pakanka kartą per mėnesį įsitaisius patogiai pačiai susitvarkyti - pusvalandukas.
Plaukai - kaukės, kasdieniai šukavimai, vizitai pas kirpėją bent kartelį į mėnesį... - grubiai viską sudėję, paskaičiavę, dar pridėję tuos kartus, kai pasitaiko kokia ypatinga proga ir reikia daryti šukuoseną kirpykloje, gautume, kad per mėnesį plaukams skiriame apie... hmz... 6 valandas... O čia kažkodėl man negaila nė akimirkos
Odos lepinimo procedūros - čia aš prasta žinovė, nes, dėkui genams, anot savo Mylimojo, turiu angelišką odą Neturiu poreikio ir tikslo mirkti pieno voniose, maudytis kremo ar aliejukų upėse, tiesiog užtenka retsykiais pasitepti losjonu. Tačiau, keik žinau tokių merginų, kurios kasdien mozojasi tonomis kremo, mirksta valandų valandas kažkokiose užburto skysčio voniose... Na, į savaitę bent po 1-2 valandas tam prarasti man būtų gaila...
Kūno building'as - kai intensyviai sportuodavau, kiekvieną dieną eidavau išsilieti į sporto salę - kas dieną po dvi valandas. Čia laiko man irgi negaila, nes sportas ne tik dovanoja gražų kūną, bet ir sveikatą!
Kažką juk tikrai pamiršau... Begalės procedūrų tikrai nesidarau ir net neįsivaizduoju jas egzistuojant... Bet suma sumarum per mėnesį grožio imperijai paaukojame bent vieną parą... O tai septintadalis savaitės... Tai neperskaityta knyga... Neišvysta vietovė... Neparašytas straipsnis... Tai daug kitų, kur kas reikšmingesnių, mano asmeniniu požiūriu, neatliktų dalykų... Gal galima sukurti kokia ampulę, kurią susileistume kartą į mėnesį ir būtume gražios? Arba dar būnant kūdikėliams suleiskime mergaitėms kokių vaistukų, kad neaugtų plaukeliai nepageidaujamose vietose ir bus kur kas ramiau
Vokietės ilgai ignoravo epiliacijas/depiliacijos, nes, anot jų, tai sveiko kūno niokojimas, šalinimas to, kas priklauso būti, kas sukurta neveltui, aks turi savo paskirtį... Gal taip ir yra... Tačiau mums, pripratusiems prie neplaukuotos moters grožio idealo, apžėlusios kojos, pažastys ir t.t. kelia pasišlykštėjimą... Tačiau visa tai juk tik kintantis grožio etalonas, kuris vieną amžių gali pakisti radikaliai
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-09 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 196 d. ]
[ Peržiūrėta: 910 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/pamastymas_1_-_modifikuokime_moteri ]
Taigi, broliai kurmiai, paskaičiuokime
Antakiai - papešiokime kas antrą dieną - tarkime, kas kartą apie 10 minučių;
Epiliacijos/depiliacijos - geriausiu atveju, kartą į savaitę, bet realiai būna kur kas dažniau... - grubiai paskaičiavus, į savaitę bent porą valandų prarandama...
Manikiūras - mano paveldėti gana tvarkingi nagai nereikalauja daug priežiūros. Kartas į mėnesį - viena valanda. Bet pamėginau įsivaizduoti tų merginų "džiaugsmus", kurios yra prisiauginusios kaplius... Juk kas savaitę-dvi turi eiti koreguoti, nulūžus "nagui" (atleiskite, bet to nenatūralaus daikto ant piršto negaliu vadinti nagu...), lėkti akis išdegus tvarkytis, nes vaikščioti įvairaus ilgio nagais yra labai labai labai negražu ir netvarkinga. Nagų dailei dar padovanokime bent po valandėlę...
Pedikiūras - čia man pakanka kartą per mėnesį įsitaisius patogiai pačiai susitvarkyti - pusvalandukas.
Plaukai - kaukės, kasdieniai šukavimai, vizitai pas kirpėją bent kartelį į mėnesį... - grubiai viską sudėję, paskaičiavę, dar pridėję tuos kartus, kai pasitaiko kokia ypatinga proga ir reikia daryti šukuoseną kirpykloje, gautume, kad per mėnesį plaukams skiriame apie... hmz... 6 valandas... O čia kažkodėl man negaila nė akimirkos
Odos lepinimo procedūros - čia aš prasta žinovė, nes, dėkui genams, anot savo Mylimojo, turiu angelišką odą
Neturiu poreikio ir tikslo mirkti pieno voniose, maudytis kremo ar aliejukų upėse, tiesiog užtenka retsykiais pasitepti losjonu. Tačiau, keik žinau tokių merginų, kurios kasdien mozojasi tonomis kremo, mirksta valandų valandas kažkokiose užburto skysčio voniose... Na, į savaitę bent po 1-2 valandas tam prarasti man būtų gaila...Kūno building'as - kai intensyviai sportuodavau, kiekvieną dieną eidavau išsilieti į sporto salę - kas dieną po dvi valandas. Čia laiko man irgi negaila, nes sportas ne tik dovanoja gražų kūną, bet ir sveikatą!
Kažką juk tikrai pamiršau... Begalės procedūrų tikrai nesidarau ir net neįsivaizduoju jas egzistuojant... Bet suma sumarum per mėnesį grožio imperijai paaukojame bent vieną parą... O tai septintadalis savaitės... Tai neperskaityta knyga... Neišvysta vietovė... Neparašytas straipsnis... Tai daug kitų, kur kas reikšmingesnių, mano asmeniniu požiūriu, neatliktų dalykų... Gal galima sukurti kokia ampulę, kurią susileistume kartą į mėnesį ir būtume gražios?
Arba dar būnant kūdikėliams suleiskime mergaitėms kokių vaistukų, kad neaugtų plaukeliai nepageidaujamose vietose ir bus kur kas ramiau Vokietės ilgai ignoravo epiliacijas/depiliacijos, nes, anot jų, tai sveiko kūno niokojimas, šalinimas to, kas priklauso būti, kas sukurta neveltui, aks turi savo paskirtį... Gal taip ir yra... Tačiau mums, pripratusiems prie neplaukuotos moters grožio idealo, apžėlusios kojos, pažastys ir t.t. kelia pasišlykštėjimą... Tačiau visa tai juk tik kintantis grožio etalonas, kuris vieną amžių gali pakisti radikaliai
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-09 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 196 d. ]
[ Peržiūrėta: 910 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/pamastymas_1_-_modifikuokime_moteri ]
Numerologija
Prieš keletą metų atlikau numerologijos testą. Šįvakar panorau pakartoti ir iš naujo pasiskaityti skaičiukų išduodamas reikšmes
Asmenybės skaičius - 11
Vienuoliktukai ieško harmonijos, įveikdami neharmoningas aplinkybes.
Daugelis vienuoliktukų sukiojasi tarp terapeutų ir mokytojų. Asmeniškai jie atviri daugeliui iššūkių, ypač emociškai. Todėl jie būna idealūs pagalbininkai kitiems, atsidūrusiems kritinėje situacijoje. Kartais vienuoliktukai daro įtaką kitų pasirinkimams, ir veikia kaip katalizatoriai, kurie gali keisti nuostatas ar požiūrius, visišką neišmanymą paversti supratimu.
Vienuoliktukai ieško prasmingų santykių ir yra altruistai partnerių atžvilgiu. Jų prigimties savybė - įžvelgti kiekviename slypintį potencialą ir skatinti jo vystymąsi visose situacijose. Vienuoliktukams patariama šią savybę patausoti savo pačių profesiniam gyvenimui dėl to, kad jų partneriai galėtų savarankiškai priimti sprendimus.
Nesvarbu, dailininkas, rašytojas ar filmų kūrėjas gyvenime būtų vienuoliktukas, jis geba kurti tokius vaizdinius, kurie daug giliau nei įprasta perteikia prasmę. Šie vaizdiniai nebūtinai atskleidžia mistinę dalykų prasmę, tačiau informacija, užkoduota juose, yra būtent tokia. Kūrybiški vienuoliktukai iš tiesų yra įkvėpti ir jų meno darbai tęsia gyvenimą ir po jų mirties, žavėdami ir teikdami džiaugsmą ateinantiems po jų.
Kaip aukščiausia dvejeto oktava, vienuoliktukas taip pat ieško pusiausvyros tarp paprastumo ir nepaprastumo. Vienuoliktukai labai įsitempę, o jų nervų sistema labai rafinuota. Jie dažnai būna labai intuityvūs bei imlūs. Jie perpranta gyvenimo prasmę, nes žvelgia į įvykius, suvokdami juos tik abstrakčiai.
Reikšmingas vienuoliktukų žodis - šviesa. Jie noriai dalijasi šviesa, sklindančia iš jų, su aplinkiniais. Štai kodėl daugelis vienuoliktukų yra psichologinio ir dvasinio mąstymo ašmenys. Jie turi objektyvumo ir susidomėjimo derinį, kuris teikia jiems unikalų gebėjimą patarti ir mokyti kitus.
Vienuolika yra šviesos nešėjo skaičius, kuris apšviečia tamsą taip, kad kiti gali išvysti saugų kelią per nemokšiškumo ir prietarų duobes.
Vienuoliktukų ir dvidešimt antrųjų iššūkis - gyventi pranokstant savo galimybes. Daugelis mūsų susiduria su šia problema, tačiau ji gali tapti tikru mūšio lauku tiems, kurių asmenybės turi "Mokytojo" skaičių. Jie dažnai stengiasi skristi žemiau debesų, norėdami išvengti radaro, nes viduje jaučiasi eiliniai ir nenori atkreipti į save dėmesį.
Vienuoliktukai gali tapti dvejetukais, nurimusiai ir siekiančiais kitus padaryti laimingus. Daugelis "Mokytojo" skaičių praleidžia savo gyvenimus nuelidę galvas, nors turi drąsiai pasitikti krizę.
"Mokytojo" skaičiai - tai ypatingai reti asmenybių tipai, kurie ankstyvajame amžiuje linkę būtų dvejetukais arba ketvertukais, kol pasieks pasaulio žaidėjų brandą.
Likimo skaičius - 11
Vienuoliktukai ir dvidešimt antrieji imasi atsakomybės už savo gyvenimo kelio kelionę.
"Mokytojo" skaičius liepsnoja troškimu skleisti pasauliui humaniškus idealus ir nušviesti tamsiuosius neišmanymo užkaborius. Tokia aukšta vibracija gali daryti įtaką kasdieniam vienuoliktukų likimo gyvenimui. Šiame kelyje daug spąstų, jame mokoma gebėjimo skirti bei teisingų santykių. Jis išryškina paslėptas gyvenimo sritis. Kad ir kokį dalyką pasirenka studijuoti vienuoliktukas, vos tik išmoksta, turi viską perleisti kitiems.
Sielos skaičius - 5
Jūsų širdis trokšta išsilaisvinti iš bet kokių sprendimų ir sąlygotos meilės. Skatina jus atvirai ir garbingai save išreikšti. Ji bus išgirsta tų, kurie jums svarbūs.
Savojo "aš" skaičius - 5
Jūsų valios jėga nukreipia į asmenines laisvės siekimą, kartais ignoruojant atsakomybę. Jūsų savasis "aš" kreipia jus į tai, ką turite išmokti.
Brandumo skaičius - 22
Mistikos meistras - gyvenimas jums siūlo pastatyti ką nors tokio, kas pergyvens jus. Tai nepaprastas gėrio potencialas pasauliui. Jūsų iššūkis - priimti iššūkį ir patikėti juo.
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-05 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 193 d. ]
[ Peržiūrėta: 1091 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/numerologija ]
Asmenybės skaičius - 11
Vienuoliktukai ieško harmonijos, įveikdami neharmoningas aplinkybes.
Daugelis vienuoliktukų sukiojasi tarp terapeutų ir mokytojų. Asmeniškai jie atviri daugeliui iššūkių, ypač emociškai. Todėl jie būna idealūs pagalbininkai kitiems, atsidūrusiems kritinėje situacijoje. Kartais vienuoliktukai daro įtaką kitų pasirinkimams, ir veikia kaip katalizatoriai, kurie gali keisti nuostatas ar požiūrius, visišką neišmanymą paversti supratimu.
Vienuoliktukai ieško prasmingų santykių ir yra altruistai partnerių atžvilgiu. Jų prigimties savybė - įžvelgti kiekviename slypintį potencialą ir skatinti jo vystymąsi visose situacijose. Vienuoliktukams patariama šią savybę patausoti savo pačių profesiniam gyvenimui dėl to, kad jų partneriai galėtų savarankiškai priimti sprendimus.
Nesvarbu, dailininkas, rašytojas ar filmų kūrėjas gyvenime būtų vienuoliktukas, jis geba kurti tokius vaizdinius, kurie daug giliau nei įprasta perteikia prasmę. Šie vaizdiniai nebūtinai atskleidžia mistinę dalykų prasmę, tačiau informacija, užkoduota juose, yra būtent tokia. Kūrybiški vienuoliktukai iš tiesų yra įkvėpti ir jų meno darbai tęsia gyvenimą ir po jų mirties, žavėdami ir teikdami džiaugsmą ateinantiems po jų.
Kaip aukščiausia dvejeto oktava, vienuoliktukas taip pat ieško pusiausvyros tarp paprastumo ir nepaprastumo. Vienuoliktukai labai įsitempę, o jų nervų sistema labai rafinuota. Jie dažnai būna labai intuityvūs bei imlūs. Jie perpranta gyvenimo prasmę, nes žvelgia į įvykius, suvokdami juos tik abstrakčiai.
Reikšmingas vienuoliktukų žodis - šviesa. Jie noriai dalijasi šviesa, sklindančia iš jų, su aplinkiniais. Štai kodėl daugelis vienuoliktukų yra psichologinio ir dvasinio mąstymo ašmenys. Jie turi objektyvumo ir susidomėjimo derinį, kuris teikia jiems unikalų gebėjimą patarti ir mokyti kitus.
Vienuolika yra šviesos nešėjo skaičius, kuris apšviečia tamsą taip, kad kiti gali išvysti saugų kelią per nemokšiškumo ir prietarų duobes.
Vienuoliktukų ir dvidešimt antrųjų iššūkis - gyventi pranokstant savo galimybes. Daugelis mūsų susiduria su šia problema, tačiau ji gali tapti tikru mūšio lauku tiems, kurių asmenybės turi "Mokytojo" skaičių. Jie dažnai stengiasi skristi žemiau debesų, norėdami išvengti radaro, nes viduje jaučiasi eiliniai ir nenori atkreipti į save dėmesį.
Vienuoliktukai gali tapti dvejetukais, nurimusiai ir siekiančiais kitus padaryti laimingus. Daugelis "Mokytojo" skaičių praleidžia savo gyvenimus nuelidę galvas, nors turi drąsiai pasitikti krizę.
"Mokytojo" skaičiai - tai ypatingai reti asmenybių tipai, kurie ankstyvajame amžiuje linkę būtų dvejetukais arba ketvertukais, kol pasieks pasaulio žaidėjų brandą.
Likimo skaičius - 11
Vienuoliktukai ir dvidešimt antrieji imasi atsakomybės už savo gyvenimo kelio kelionę.
"Mokytojo" skaičius liepsnoja troškimu skleisti pasauliui humaniškus idealus ir nušviesti tamsiuosius neišmanymo užkaborius. Tokia aukšta vibracija gali daryti įtaką kasdieniam vienuoliktukų likimo gyvenimui. Šiame kelyje daug spąstų, jame mokoma gebėjimo skirti bei teisingų santykių. Jis išryškina paslėptas gyvenimo sritis. Kad ir kokį dalyką pasirenka studijuoti vienuoliktukas, vos tik išmoksta, turi viską perleisti kitiems.
Sielos skaičius - 5
Jūsų širdis trokšta išsilaisvinti iš bet kokių sprendimų ir sąlygotos meilės. Skatina jus atvirai ir garbingai save išreikšti. Ji bus išgirsta tų, kurie jums svarbūs.
Savojo "aš" skaičius - 5
Jūsų valios jėga nukreipia į asmenines laisvės siekimą, kartais ignoruojant atsakomybę. Jūsų savasis "aš" kreipia jus į tai, ką turite išmokti.
Brandumo skaičius - 22
Mistikos meistras - gyvenimas jums siūlo pastatyti ką nors tokio, kas pergyvens jus. Tai nepaprastas gėrio potencialas pasauliui. Jūsų iššūkis - priimti iššūkį ir patikėti juo.
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-05 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 193 d. ]
[ Peržiūrėta: 1091 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/numerologija ]