Atsineštas įspūdis iš man vieno itin svarbaus vasario vakaro - betvarkė!

Po ramios apžvalgos, šaltakraujiško situacijos įvertinimo - įmanoma apsitvarkyti!

Po pabendravimo su kolege Rimucka - mes galim!!!

Jei nepabėgai gavusi "Bravaria" administratorės aprangos, vadinasi, išgyvensi O jei rimčiau, jei nori problemų ir bemiegių naktų, prisijunk Tvarkyti yra ką... Bet juk kam įdomu eiti lengviausiu keliu Tikrai ne man

Po pirmosios dienos, užrakinus "Bravaria", išsiveržus į gaiviai vėsią, nakties skraiste apgaubtą "Akropolio" automobilių stovėjimo aikštelę, pirmiausiai giliai giliai įkvėpi, o tuomet pradedi darbą su savimi - bandai sutramdyti save, kad nepradėtum bėgti Bet tokia būsena praeina Tereikia laiko (mes jo turime šiek tiek...), užsispyrimo (su kaupu ) ir tikėjimo (hope so, kad neišseks, nes pamaldumu nepasižymiu ).

To Be Continued



P.S.
[ Publikuota: 2008-09-05 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 223 d. ]
[ Peržiūrėta: 65 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/kaip_as_isgyvenau_pirma_diena_naujoje_vietoje ]

Jau 2010 metais turėtų atsirasti tokių kompiuterių, kuriais bus galima dirbti ir šnekantis. Jie, pasak prof. habil. dr. Laimučio Telksnio, bus tarsi nauji mūsų bendradarbiai ir jei nešnekės lietuviškai, gali atsitikti taip, kaip yra pasakęs vienas „Microsoft“ strategų prof. Davidas Brooksas: „Kalba, kuri nepasklis elektroninėje terpėje, pamažu išnyks.“

„Čia turėtų būti valstybės politika, – LŽ sakė akademikas L.Telksnys. – Atsakyti Mikalojui Daukšai, kaip bus, ar mes pasirūpinsime savo šneka, kuri palaiko ir vienybę, ir valstybę, ir visą tautą. Man atrodo, tokio klausimo negalima net kelti – turi būti pasirūpinta, ir kuo greičiau.“

Tyloje ir aiškiai

Tokioms pasaulyje plačiai paplitusioms kalboms kaip anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ar italų jau dabar yra sukurta programinė įranga, kai mašina gali spausdinti jai diktuojamus tekstus. Kol kas atpažįstama tik tam tikros srities kalba, pavyzdžiui, medicinos, verslo ar teisės. Jei yra labai daug žodžių, mašinai sunkoka susigaudyti.

Gydytojams pritaikyta tokia įranga jau pardavinėjama ir kainuoja apie tūkstantį dolerių. Ji gerokai palengvina medikų darbą. Gydytojai mašinai gali diktuoti ligos istorijas ir daugiau laiko skirti paciento apžiūrai, tiesiog pasakydami kompiuteriui, ką užrašyti.

„Vis dėlto tai nereiškia, kad bus tokie kompiuteriai, su kuriais galėsime bendrauti kaip tarpusavyje, – sakė Matematikos ir informatikos instituto Atpažinimo procesų skyriaus vadovas prof. habil. dr. L.Telksnys. – Apribojimų šnekant su kompiuteriu, kad šis atpažintų, yra nemažai. Aplink turi būti gana tylu, nes triukšmas kompiuteriui trukdo. Be to, reikia gana aiškiai kalbėti. Ir žmonėms tarpusavyje kalbantis kartais tenka perklausti, ką kitas pasakė, – gal per greitai ar truputį neaiškiai, suveltu sakiniu, tačiau mums tie dalykai paprastai netrukdo.“

Per daug sudėtinga

Lietuvių, kaip ir latvių ar kitos mažų tautų kalbos, verslo požiūriu yra nepatrauklios, todėl, pasak informatikos profesoriaus, reikia patiems kurti programinę įrangą lietuvių kalbai. Neįmanoma tiesiogiai pritaikyti ir kitoms kalboms sukurtos atpažinimo įrangos, nes lietuvių kalba dar yra ir labai sudėtinga.

Prof. L.Telksnys prisiminė tokią istoriją. Jo mokiniui, dabar jau apgynusiam daktaro laipsnį, per seminarą Vokietijoje vienas vokiečių profesorius pasiūlė lietuvių kalbai naudoti vokiečių kalbos atpažinimo įrangą. Kai lietuvis pradėjo aiškinti, kodėl ta programinė įranga netinka, vokiečių profesorius paragino rašyti mokslinį straipsnį, nes lietuvių kalba yra daug sudėtingesnė mašinai atpažinti. Pavyzdžiui, dėl priegaidžių: šAuk – šaUk, lAuk – laUk, kAltas – kaLtas. Ir mašinoms neužtenka turėti akustinį signalą. Norint, kad mašina gerai atpažintų žodžius, reikia ir gramatikos žinių.

50 kartų daugiau

„Kai rašome, naudojame rašto ženklus – abėcėlę. Garsams ji netinka. Juos aprašo garsų abėcėlė – fonemos. Lietuvių kalba turi 32 rašto ženklus, o fonemų būna ir pusantro šimto, – pasakojo pašnekovas. – Vis dėlto, kad būtų galima patiems sukurti mašinas, kurios atpažintų dideliu patikimumu, neužtenka vien teorinių žinių, negana vien matematiškai aprašyti kalbos procesą, neužtenka ir tokios programinės įrangos, kuri būtų padaryta remiantis tokia teorija. Reikia dar ir kalbos pavyzdžių.“

Į specialias duomenų bazes, vadinamuosius garsynus, turi būti įrašyta įvairių šnekos pavyzdžių, nes mašinai, pasak prof. L.Telksnio, ne tas pats, kai kalba aukštaitis, žemaitis ar dzūkas. Netgi svarbu, ar šneka moteris, ar vyras, nes skiriasi signalas: vienas – aukštas, o kitas – žemas.

Informatikams talkina Lietuvos radijas. Bendradarbiauti pradėta beveik prieš porą metų. Radijo diktorių dukart per dieną skaitomos žinios automatiškai įrašomos į kompiuterį. Diktoriai taip pat leidžia informatikams pasinaudoti jų tekstais. Atpažintuvams tekstas netinka – reikia turėti garsą ir jį fonemizuoti, t. y. užrašyti ne rašto ženklais, o fonemomis. Jos reikalingos kompiuteriui, kad jis galėtų pradėti atpažinti.

Duomenų saugykla turi būti gana didelė. Pavyzdžiui, anglai turi įrašę 500 valandų ir tą šneką jau fonemizavę. Kai kompiuteriai mokomi atpažinti, ta medžiaga naudojamasi. Nepaisant visų pastangų, lietuvių mokslininkai kol kas turi tik 10 valandų, tad dar trūksta 50 kartų tiek.

Reikia proto

Reikia mokslininkų branduolio numatytam darbui atlikti, tačiau jauni žmonės apsigina daktaro laipsnį ir susiranda pelningesnį darbą. Matematikos ir informatikos instituto Atpažinimo procesų skyriaus vadovas ir jo kolegos skaitydami paskaitas mėgina prisikalbinti jaunimo.

„Čia ne šiaip sau programinė įranga. Reikia įvairių žinių sintezės. Turi būti kietas informatikas, pakaustytas teoriškai iš procesų analizės ir akustinės fonetikos srities. Pavyzdžiui, dabar mano doktorantai laiko fonetikos egzaminą pas prof. Antaną Pakerį. Kitaip nieko nepadarysi, – sakė informatikos profesorius. – Dėl įrangos nesiskundžiame, jos mums užtenka. Reikia proto. Ir matote – kokio. Reikia kūrybingų ir mokslui smalsių žmonių. Yra jaunimo, bet kai žmogus toks kvalifikuotas, iškart pagriebia.“

Lietuva nuo kitų pasaulio šalių, užsibrėžusių jau 2010 metais pradėti gaminti kompiuterius, turinčius šnekos atpažintuvus, atsiliks, pasak prof. L.Telksnio, keleriais metais. Jeigu gautume didesnę paramą, darbus būtų galima atlikti greičiau. Vilčių suteikia jau parengta programa „Lietuvių kalba informacinėje visuomenėje“. Jei ji bus šiemet patvirtinta, joje numatytos lėšos leistų gerokai suintensyvinti darbus.

Kompiuteriniai imigrantai?

„Čia iš esmės strateginis klausimas, ar išlaikysime lietuvių kalbą, ar ne, ir mūsų kaip lietuvių atsakomybė, – kalbėjo akademikas. – Kompiuteriai vis gudrėja. Jų bus vis daugiau, ir mes turėsime vis daugiau pagalbininkų, tačiau kaip su jais šnekėsime? Kai atvažiuoja imigrantai, rūpinamės, kad jie išmoktų lietuviškai. Kai atkeliaus kompiuteriniai imigrantai, privalome turėti priemonių juos išmokyti kalbėti lietuviškai.“

Pasaulyje jau atliekami tokie laboratoriniai eksperimentai, kai atpažįstama, tarkim, anglų kalba ir užrašoma rašto ženklais, tada išverčiama, tarkim, į japonų kalbą, o japoniški rašto ženklai sintezuojami – mašina tekstą paverčia garsu. Pavyzdžiui, kalbi telefonu angliškai, o kitas žmogus girdi japoniškai, nes iš karto verčiama. Tačiau kad būtų galima vieną šneką išversti į kitą, pirmiausia reikia atpažinti.

„Dabar įsivaizduokite, kaip mūsų mokinukai mokysis naudotis šitomis galimybėmis? – retoriškai klausė mokslininkas. – Reikia, kad jie bent jau mokykloje su kompiuteriais galėtų šnekėtis lietuviškai. Mes, lietuviai, turime pasirūpinti, kad mūsų kalba būtų vartojama ir elektroninėje terpėje. Informacinių technologijų pasaulyje neturėdami kompiuterių, su kuriais galėtume šnekėtis ir lietuviškai, sulauksime naujų imigrantų – kompiuterių, su kuriais teks šnekėtis kitomis kalbomis.“

Pirmosios kregždės

Problemos problemomis, tačiau kad nebūtų labai liūdna, prof. L.Telksnys pasakė ir gerų naujienų. Jau sukurta tokia programinė įranga, kuri leidžia kompiuteriui atpažinti sakomas komandas. Kai kurie Matematikos ir informatikos instituto darbuotojai tokiomis komandomis jau atsidaro interneto svetaines. Kompiuteris atpažįsta frazes ir jomis naudojantis galima ieškoti informacijos. Arba ištarus kokį nors žodį lietuviškai, mašina pasakys jį, pavyzdžiui, angliškai ar prancūziškai. Vadinasi, atpažįsta, kas pasakyta, ir atsako kita kalba.

Viena prof. L.Telksnio studentė savo seseriai, dėl ligos negalinčiai aiškiai kalbėti, sukūrė tokią programą, kuri padeda susikalbėti. Mašina tarsi vertėja – merginos savaip ištartus žodžius pasako suprantamai.

Mokslininkai dabar planuoja bendradarbiauti su gastroenterologais, kad būtų galima sukurti šios srities lietuvių kalbos atpažintuvus, leisiančius kompiuteriui diktuoti ligos istorijas. Pirmieji pavyzdžiai turėtų pasirodyti po dvejų trejų metų.

Mokykloms žadama jau gana greitai pateikti tokių pavyzdžių, kad moksleiviai galėtų žodžiu sakomomis komandomis žaisti. Pavyzdžiui, atsidaryti interneto svetaines. Arba mokytis kalbų: pasako lietuviškai, o kompiuteris atsako kita kalba.

Nuo Ali Babos

Kompiuteris gerai atpažįsta vieno kalbėtojo šneką ir jam gali būti ne tas pats, kas kalba. Jis gali neatpažinti. Kartais gerai, kai kompiuteris neatpažįsta kito žmogaus, tai veikia tarsi balso raktas, tačiau jau yra sukurta programinė įranga, kuri padeda kompiuteriui atpažinti kelis kalbėtojus.

„Mes dabar kalbame lyg ir apie didelę naujieną, bet juk „1000 ir vienos nakties“ pasakoje „Ali Baba ir 40 plėšikų“ jau seniai atidarinėjo duris sakydami: „Sezamai, atsiverk.“ Atpažinimas buvo!“ – juokėsi pašnekovas.

Akademikas L.Telksnys yra šešių išradimų autorius. Jis sukūrė originalią teoriją ir konstruktyvius metodus atsitiktinių procesų savybių staigių ir lėtų pasikeitimų atpažinimui. Būtent ta teorija ir buvo vienas iš teorinių pagrindų, naudojamų atpažinimui.

„Tada mašinos netraukė, – prisiminė mokslininkas. – Atpažinimo darbams reikia galingų mašinų. Šiais klausimais pradėjau domėtis nuo neatmenamų laikų. Esame sukonstravę rašto ženklų atpažinimo mašiną. Ir ji buvo ne tik sukurta, bet ir išleista visa serija tokių mašinų. Tais laikais technologijos buvo labai silpnos, tad ta mašina buvo maždaug kaip trys spintos. Nepaisant to, tai buvo pirmas gaminys Europoje. 1964 metais Leipcigo mugėje gavome aukso medalį. Vokiečiai pasiūlė kartu su jais pradėti gaminti atpažinimo automatus. Buvo sukurtas naujas atpažintuvo modelis ir sutarta taip – vokiečiai gamins mechaniką, o Lietuvoje bus „daromas protas“, bet staiga Maskva viską nutraukė. Vokiečiai net buvo spėję gamyklą pastatyti, įvykdyti tarptautiniai bandymai, viskas buvo patikrinta ir veikė. Vėliau vokiečių mokslininkai klausė: „Kas jūs per valstybė?!“ (anais laikais – Sovietų Sąjunga), jie net nesuprato, kaip šitaip galima daryti. O dabar tie rašto atpažintuvai jau yra programinė įranga, telpanti į kompiuterį.“

Iš garso – apie laivus

Prof. L.Telksnio išradimai yra susiję ir su kitomis sritimis. Sovietiniais metais mokslininkai atpažindavo povandeninius laivus pagal garsą. Radiolokatoriai jų nefiksuoja, nes po vandeniu nesklinda elektromagnetinės bangos, todėl, pasak pašnekovo, tik pagal garsą galima nustatyti, kur yra povandeninis laivas. Dar reikia žinoti, kieno jis. Laivui plaukiant jo sraigtai sukelia vandenyje sūkurius, o jų daromi burbuliukai – garsą. Įrašius tą garsą galima nustatyti net laivo tipą.

„Sudėtinga, tačiau truputį paprasčiau nei šneka, – pripažino mokslininkas. – Kai kalbame, tiek pasikeitimų būna! Pavyzdžiui, vien tariant „laba diena“: l, a, b, a... – vis nauji dalykai. O kai laivas plaukia, mažai kas kinta. Tokie procesai, kurie laikui bėgant teoriškai visai nekinta, praktiškai – mažai, vadinami stacionarūs. Tuo požiūriu truputį lengviau. Kitas dalykas – surinkti medžiagą. Primėto į jūrą bujų – tokių rutulių, kuriuose sumontuota labai gudri elektronika. Ji tuos garsus, kuriuos skleidžia povandeninis laivas, priima ir užrašo. Gaudavome tik garso įrašą, jokios papildomos informacijos. Tokius darbus pasaulyje darė rimčiausi centrai, ir mes nebuvome iš žiopliųjų.“

Apie rimtą informatikų ir kardiologų darbą liudija mokslinis leidinys „Širdies ritmo autonominis reguliavimas“, bendradarbiavimą su Vilniaus Gedimino technikos universiteto pastatų akustikos tyrėjų grupe – Vytauto Jono Stauskio knyga „Muzikos salių akustika“.

Teorija – sausa šaka

„Mano teoriniai darbai ir buvo susiję su tuo, kaip atskirti, kai koks nors procesas vyksta, kada jo savybės buvo vienokios, kada – kitokios. Bet teorija, kaip sakė mūsų mylimas Mefistas „Fauste“, yra sausa šaka, – juokėsi prof. L.Telksnys. – Šnekai atpažinti vien teorijos neužtenka, reikia turėti, kaip sakiau, šnekos pavyzdžių. Jie, fonemizuoti, sudėti į kompiuterio atmintį, jau ir yra pažinimo medžio elementai.“

Atpažinimo procesų skyrių, kaip pripažino pašnekovas, domina būtent tokios teorijos, kurias galima „įdėti į kompiuterį“, nes tik taip gali gauti kokios nors praktinės naudos. Kadangi visi virpesiai, ar jie yra povandeninio laivo, ar širdies ritmo, ar pastatų akustikos, ar mūsų šnekos, teoriniu požiūriu vis tiek yra virpesiai, tai kai kurie principai gali būti panaudoti ir vienoje, ir kitoje srityje. Svarbiausia – visada reikia įsigilinti į reiškinį, kurį analizuoji, antraip ir teorija, ir programos bus perniek.


P.S.
[ Publikuota: 2008-09-03 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 222 d. ]
[ Peržiūrėta: 131 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/kada_kompiuteriai_snekes_lietuviskai ]

Jau labai seniai norėjau patirti plaukimo baidarėmis smagumus Progų būdavo, bet aplinkybių, sutrukdančių pasinaudoti jomis, taip pat... Visgi paskutinis vasaros savaitgalis pasirodė smagiai simbolinis - vasaros sezono uždarymui pasirinkome plaukimą baidarėmis!

Ankstyvas rytas nustebino lepinančia saulute, kurios pastarąją savaitei visiškai nematėme. Apie 10val Prienuose susirinko nedidelė, net smagi kompanija - KFOR-19 pašėlę kariai Galų gale susiruošę ir sulaukę visų apie 13val sukėlėme baidares į vandenį ir... pirmyn



Tiesa, mes pasiėmėme į pasiplaukiojimą ir naminį gyvūnėlį - orką Kuri itin patiko visiems pakeliui sutinkamiems

Įspūdžiai? Na, pirmiausia, vanduo ryškiai nebelepino vidurvasario šiluma... Dar pradžioje plaukimo išsivertus, abu supratome, kad pakartoti to... nenorėsime Buvau tokia dėkinga saulutei, kuri iš paskutiniųjų stengėsi mus šildyti, nes maždaug penktą valandą šlapio plaukimo jau nebegalėjau nekalenti dantimis ir nedrebėti Be to manau, kad pirmam plaukimui galėjome pasirinkti kiek trumpesnę trasą... Toji, įvardintoji 10 km trasa, atrodė kur kas ilgesnė... O gal tai tik dėl to, kad buvo šalta Bet šiaip įspūdžių kalnas Nukritusių medžių barikados, slenksčiai, akmenys, žaluma ir gaivus oras - I just love it! O koks skanus maistas buvo sugrįžus! Kokia miela laužo šiluma Ir kokia crazy kompanija...


Ai, tiesa, pasiūlymas - plaukdami baidarėmis neimkite su savimi pripučiamų orkų... Suma sumarum ji mums tapo inkaru, nes prakiuro ir prisisiurbė beveik pilnutėlė vandens!
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-31 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 219 d. ]
[ Peržiūrėta: 293 ] • [ Komentarai: 2 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/kaip_mes_plaukeme_baidaremis ]

Lina iš lėto apglėbė delnais rytinės kavos puodelį. Pirštų galiukais šoko lengvutėmis porceliano sienelėmis pagal tik jai girdimos muzikos garsus. Pilna krūtine kvėpdama tokį pažįstamą rytinį aromatą, juto kaip palengva kyla lūpų kampučiai, o akys šiek tiek prisimerkia. Ji žinojo, kad yra priklausoma ne nuo kofeino, o nuo šios malonios rytinės procedūros – už lango besiraivančio saulės burbulo, minkštučio chalatėlio, kuris tarsi mylimas vyras priglunda prie jos kūno išlinkimų, lyg tvirtomis, bet kartu itin švelniomis rankomis dirželiu apsiveja jos liauną liemenį, bei staiga užpildančio kiekvieną kampelį užplikomo geidulingo rytinio gėrimo aromato. Ji mėgo rytus. Mėgo pabusti anksčiau už kitus ir bent kelioliką akimirkų pabūti tik su savimi, savo svajonėmis, lėtai dairydamasi pasidžiaugti tuo, ką turi. Dažniausiai nesusilaikydavo basomis kojomis tylutėliai nunutipenusi koridoriumi iki kambario ir sustojusi tarpduryje stebėdavo jį miegantį. Akimis sekdavo ritmingai besikilnojančią krūtinę. Klausydavosi tolygaus kvėpavimo. Stebėdavo ramų, vyriškai kampuotą ir jai tokį gražų jo veidą. Tokiais rytais jai norėdavosi šokti, grakščiais valso žingsneliais nubanguoti svajonėmis, kurios, ji žinojo, dėka abiejų pastangų vieną dieną virs realybe: atsargiai gurkštelėjusi kvapnios kavos ji užsimerkdavo ir vėl iš naujo imdavo mintyse piešti nedidelį rąstinuką, pasitinkantį atvykstančiuosius jaukia veranda pirmame aukšte, pro praviras stiklines duris tarsi mojančiomis užeiti baltomis lengvutėmis užuolaidomis, pritariamai žiedais linguojančiomis ryškiaspalvėmis gėlėmis kabančiuose vazonėliuose...
Atvėso rankose gniaužomos kavos puodelis. Garsesnis laikrodžio ciktelėjimas ties kiekvienos valandos trečia minute Liną išplėšė iš jos svajų, sugrąžino į rytą penktame aukšte esančio butuko virtuvėlėje. Šyptelėjusi, tarsi katytė pasirąžiusi, ji lengvai, dviem pirštukais suėmusi atpalaidavo nepaklusnius plaukus tramdžiusią sagę, pakedenusi sruogas, nustragsėjo į vonią. „Šiandien laukia ilga diena, kurią vainikuos nuostabus vakaras!“ – šmaikščiai mirktelėjusi savo atvaizdui veidrodyje ji smuko po vėsia, gaivinančia vandens srove.
Šįvakar namo grįžta Dainius. Kartu jie jau dešimtmetį, bet kaip ir pirmaisiais metais, kaip ir prieš pirmąjį pasimatymą, kai jis atvyko į jos tėvų namus Vilniuje, lygiai taip pat Lina tebesijaudina prieš kiekvieną jo sugrįžimą, jų susitikimą. Nuo pat ryto ją užplūsta laukimo jauduliukas. Nors jau gerokai anksčiau būna suplanavusi, kuo vilksis, kaip šukuosis ar kokį makiažą darysis jo sugrįžimo proga, paskutinę minutę ji vis tiek apverčia spintą aukštyn kojomis, iš naujo išsimatuoja pusę turimo garderobo ir galiausiai šmurkšteli į kuklią, pačią nustebinančią tuo, kaip puikiai jai tinka, suknutę. Net spirgėdama viduje, negalėdama nubraukti nuo veido šypsenos, nurimti ir prisėsti bent akimirkai, Lina tą laukimo dieną padaro daugiau darbų nei per normalią savaitę!
Dar ir dar kartelį akimis perbėga paruoštus sutiktuvių siurpriziukus, stabteli prieš veidrodį ir itin kritišku žvilgsniu nužvelgusi save, pataisiusi kokią išdykėlę sruogą, nejučia linkteli savo atvaizdui, nesuskaičiuojamą kartą kilsteli mobilųjį telefoną, žvilgteli į minutes ritmingai skaičiuojantį laikrodį. Nebesuvaldomi jaudulio virpuliukai įspėja, kad artėja susitikimo akimirka. Nors ir laukia, tikisi, žino apie sugrįžimą, bet išganingasis rakto krebžtelėjimas ją visada labai nustebina. Tarsi įgelta pašoka ir nuskrieja link durų, išvydusi tą tokį mylimą, pažįstamą, artimą ir mielą žmogų akimirkai sustingsta, tarsi sudvejoja, ar derėtų apsivyti rankomis kaklą, priglusti, kiekvieną kartą tarsi truputį nusigąsta, jog jai sujudėjus jis išnyks, išsisklaidys lyg miražas. Ir tik galiausiai pajutusi jo tvirtą ranką apglėbiant jos liemenį, ji nurimsta, pajunta visu kūnu nuvilnijančią saldaus pasitenkinimo bangelę...

Po tiek metų, praleistų kartu, po tiek saulėtų dienų ir audringų, tamsių naktų, po tiek šilto ir šalto, Lina žino, kad niekuomet negalės Dainiaus laukti abejingai kiurksodama su knyga ar bėgiodama televizoriaus pulteliais, tiesiog sukdamasi kasdienės veiklos rutinoje ar tvarkydama darbo reikalus. Tas neišblėsęs ir nė kiek nesumažėjęs laukimo sukeliamas jaudulio virpuliukas negali būti nugesintas!

P.S.
[ Publikuota: 2008-08-24 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 211 d. ]
[ Peržiūrėta: 628 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/neisnaikinamas_saldus_jaudulio_virpuliukas ]

Mėtytis nepagrįstais kaltinimais ir demonstruoti savo lakią fantaziją kaltindamos viena kitą gali tiek Rusija, tiek Gruzija. O pasiduoti propagandai, iš fantastikos zonos ištrauktais teiginiais ar atsižvelgti į argumentus, step by step paanalizuoti situaciją jau spręsti mums, informacijos vartotojams

Rekomenduoju atrasti laiko ir paskaityti D. Žalimo straipsnį "Rusijos ir Gruzijos karas: kas yra kas tarptautinės teisės požiūriu", publikuotą Delfi.lt


"Karas Gruzijoje verčia prisiminti tarptautinės teisės abėcėlę, kuri padeda nustatyti, kas yra kas Rusijos ir Gruzijos kare, t. y. kas šiame kare yra agresorius, o kas auka. Toks suvokimas yra svarbus ne tik vertinant patį karą, bet ir prognozuojant galimas jo pasekmes regioniniam bei globaliniam saugumui, tuo pačiu ir Lietuvai. Žinoma, tokiam suvokimui svarbios ne Rusijos primesto turinio sąvokos, o tos sąvokos, kurias įprasta naudoti tarptautinėje teisėje.

Rusija ir Gruzija kaltina viena kitą pradėjus agresiją. Siekiant nustatyti, kuri iš šalių yra teisi, visų pirma reikėtų žinoti, o kas gi yra agresija tarptautinėje teisėje. Agresijos sąvoka pirmą kartą buvo apibrėžta 1933 metų specialiose agresijos apibrėžimo sutartyse, kurios siekė konkretizuoti 1928 metų Briando-Kelloggo paktu įtvirtintą agresyvaus karo uždraudimo principą. Plačiausiai iš jų žinoma 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (vadinamoji Londono konvencija), kurią sudarė SSRS ir dar 8 jos kaimynės – 5 Europos bei 3 Azijos valstybės.

Lietuva su SSRS sudarė analogiško turinio dvišalę konvenciją 1933 m. liepos 5 d. Iš esmės to paties turinio agresijos sąvoka vėliau išdėstyta 1974 m. gruodžio 14 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 3314(XXIX) patvirtintame Agresijos apibrėžime. Jis yra visuotinai pripažintas, jo nuostatomis, kaip paprotinės tarptautinės teisės normomis, remiasi Tarptautinio Teisingumo Teismas.

Pagal šį apibrėžimą agresija yra vienos valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Agresijos aktais inter alia laikomas valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją, bet kokia, net laikina, kitos valstybės teritorijos karinė okupacija, kitos valstybės teritorijos ar jos dalies aneksija, kitos valstybės teritorijos bombardavimas, ginkluotosiomis pajėgomis vykdoma kitos valstybės uostų ar pakrančių blokada, ginkluotų gaujų siuntimas į kitą valstybę ir pan. Taigi iš mums žinomų faktų turbūt nėra sunku nustatyti, kas įvykdė tokius aktus.

Rusija teigia, kad agresiją įvykdė Gruzija. Galima būtų sutikti su šiuo teiginiu, jeigu Gruzija iš tikrųjų būtų puolusi kitos valstybės – Rusijos – teritoriją, pavyzdžiui, nušlavusi nuo žemės paviršiaus Vladikaukazą, vadavusi nuo rusų kariuomenės Šiaurės Osetiją siekdama ją prijungti prie Pietų Osetijos, blokavusi savo laivais Sočį, bombardavusi Mozdoko ir kitas Rusijos karines bazes, nuskandinusi Rusijos Juodosios jūros laivyną. Tačiau apie tokius Gruzijos veiksmus niekas negirdėjo, jokie fantastai, dirbantys Rusijos struktūrose, tokių veiksmų neaprašė. Tai ką gi tokio padarė Gruzija?

Pasirodo, Rusijos teigimu, Gruzija vykdo agresiją prieš Pietų Osetiją. Tačiau niekas apie tokią valstybę nėra girdėjęs, net pati Rusija iki šiol laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi. Taip pat žinoma, kad Gruzijos teritorijos dalyje, užimančioje du trečdalius Pietų Osetijos autonomijos (vieną trečdalį, kurį sudaro gruzinų kaimai, kontroliavo Gruzijos pajėgos), veikė „nepriklausomybę“ (tiksliau, priklausomybę Rusijai ir siekį prie jos prisijungti) paskelbęs režimas, egzistuojantis Rusijos ginkluotųjų pajėgų dėka. Kaip ir Abchazijoje, „nepriklausomybė“ (priklausomybė nuo Rusijos) paskelbta prieš 16-17 metų išvarius etninius gruzinus, o likusiems gyventojams masiškai išdalinus Rusijos pasus.

Taigi „nepriklausomybę“ (priklausomybę Rusijai) skelbė ne šiaip Pietų Osetijos gyventojai ar osetinai, o Rusijos pajėgų kontroliuojamoje Pietų Osetijos dalyje gyvenantys Rusijos piliečiai. Nenuostabu, kad tokios „nepriklausomybės“ net pati Rusija iki šiol nedrįso pripažinti, nors nuosekliai ir palaipsniui vis labiau integravo jos kontroliuojamas Pietų Osetijos ir Abchazijos dalis, kuriose veikia „nepriklausomybininkai“, su kaimyniniais Rusijos regionais. Kokie tie „nepriklausomybininkai“, bene geriausiai rodo vadinamosios Pietų Osetijos vadovybės sudėtis. Beveik visi Pietų Osetijos „ministrai“ ir „ginkluotųjų pajėgų“ vadai yra neseniai išėję į atsargą (o kai kurie – dar oficialiai tebetarnaujantys) Rusijos ginkluotųjų pajėgų ir saugumo tarnybų pareigūnai.

Tai neleidžia laikyti vadinamosios Pietų Osetijos vadovybės kuo nors daugiau, nei Rusijos valstybės agentūra, neteisėtai veikiančia Gruzijos teritorijoje. Beje, prieš keletą metų Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas kelias bylas dėl panašaus „nepriklausomo“ (priklausančio Rusijai) režimo – Padniestrės – pareigūnų veiksmų, atsakinga už šiuos veiksmus pripažino Rusiją, taip iš esmės pripažindamas, kad toks „nepriklausomas“ režimas yra visiškai Rusijos kontroliuojamas.

Taigi Gruzija vykdė karinę operaciją savo teritorijoje, o ne užpuldama kitą valstybę. Tad kokiu būdu šitaip galima įvykdyti agresiją, paaiškinti, ko gero, negalėtų ir pati Rusija, kuri oficialiai laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi, nebent išrastų naują valstybės agresijos prieš pačią save apibrėžimą. Greičiau jau atvirkščiai, tai Rusijos veiksmus nuo pat 1991 metų organizuojant ir išlaikant Gruzijos teritorijoje marionetinius Pietų Osetijos ir Abchazijos režimus galima laikyti agresija, nes iš esmės tai buvo kitos valstybės teritorijos dalių okupacija ir de facto aneksija (tokie veiksmai, priminsiu, yra laikomi agresijos aktais).

Priminsiu taip pat, kad Rusijos pajėgos kartu su savo marionetėmis iš tų Gruzijos regionų išvarė kelis šimtus tūkstančių ten gyvenusių gruzinų taip įvykdydamos etninį valymą, dėl kurio Gruzija vakar padavė Rusiją į Tarptautinį Teisingumo Teismą.

Turint omenyje tokią 1991-2008 metų situaciją Gruzijos veiksmai Pietų Osetijoje, net jei Gruzija iš tikrųjų pirma pradėjo puolimą, vertintini kaip savigyna siekiant išlaisvinti savo teritoriją nuo ją okupuojančių svetimos valstybės pajėgų bei jų talkininkų. Tokia tad yra teisinė situacija, ir jai yra visiškai nesvarbu, ar Gruzija ėmėsi operacijos Pietų Osetijoje išprovokuota ar iš anksto suplanavusi ir savo iniciatyva. O ar buvo protinga Gruzijai imtis tokių ir būtent tokių veiksmų Pietų Osetijoje, tai nėra teisininkams skirtas klausimas. Aišku tik, kad teisę įvykdyti tokią operaciją Gruzija turėjo.

Šiame kontekste tik priminsiu, kad karo situacija „brendo“ seniai: Rusija atvirai mėgino išprovokuoti Gruziją karo veiksmams atvirai išlaikydama Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomus“ režimus, darydama tose teritorijose, ką nori, be jokio suderinimo su tos teritorijos suverenu Gruzija, visaip blokuodama šimtų tūkstančių gruzinų pabėgėlių grįžimo į gimtąsias vietas klausimą. Visa tai tik dar kartą patvirtina, kad Rusija buvo okupavusi ir de facto aneksavusi Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų dalis.

Taip pat vargu ar kas nors turėjo iliuzijų, kad Rusija pasitrauks iš šių teritorijų, pati likviduos marionetinius režimus ir grąžins visos Pietų Osetijos bei Abchazijos teritorijos kontrolę Gruzijai. Beje, tai, kaip operatyviai ir didelėmis pajėgomis Rusija reagavo į Gruzijos operaciją, taip pat rodo, kad ji seniai rengėsi operacijoms Gruzijoje, kad vieną dieną bent jau galutinai perimtų visos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos kontrolę, o pasisekus galbūt nuverstų teisėtą Gruzijos valdžią pasodindama Tbilisyje savo marionetes.

Vadinasi, Rusijos veiksmų atsakant į Gruzijos sėkmingą operaciją Pietų Osetijoje (iš tikrųjų vadinamoji Pietų Osetijos vadovybė ir „ginkluotosios pajėgos“ buvo išvaikytos per vieną naktį) neišeina vertinti kaip nors kitaip, kaip agresijos minėto 1974 metų Agresijos apibrėžimo prasme. Iš tiesų Rusijai galima priskirti kone visus Agresijos apibrėžime išvardintus agresijos aktus.

Pirma, Rusijos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Gruzijos teritoriją, okupavo atskiras jos dalis siekdamos pratęsti Rusijos iki tol vykdytą Abchazijos ir Pietų Osetijos de facto aneksiją. Iki tol Rusija turėjo teisę su Gruzijos sutikimu laikyti Pietų Osetijoje 500 savo „taikdarių“ ir dar 500 vadinamosios Pietų Osetijos „taikdarių“, o Abchazijoje – iki 2500 „taikdarių“. Rusija papildomai įvedė į Gruzijos teritoriją dešimtūkstantines pajėgas, šimtus vienetų šarvuotos technikos ir tankų, pasiuntė dešimtis karo lėktuvų. Šių pajėgų operacijos, beje, neapsiribojo tik Pietų Osetija ir Abchazija, o išplito po visą Gruzijos teritoriją. Aišku, kad papildomas pajėgas į kitos valstybės – Gruzijos – teritoriją Rusija galėjo įvesti tik dviem atvejais – su Gruzijos vyriausybės sutikimu arba su JT Saugumo Tarybos sankcija.

Nė vieno iš šių pagrindų nebuvo, tad papildomų pajėgų įvedimas į svetimos valstybės teritoriją ir jų panaudojimas joje be šios valstybės sutikimo yra neabejotinas agresijos aktas. Įdomu, kad net jei pripažintume Rusijos teiginį, jog tam tikra prasme jos pajėgų panaudojimą galima laikyti savigyna atsakant į Gruzijos įvykdytą tariamą Rusijos „taikdarių“ užpuolimą, nuo to Rusijos veiksmų kvalifikacija nesikeistų. Savigyna turi būti proporcingas aktas. Aišku, kad nieko bendro su proporcingumu Rusijos vykdytos operacijos neturi, nes jos neapsiribojo tik Pietų Osetijos teritorija, o išplito į Abchaziją ir kitas Gruzijos dalis, jų metu okupuota ir reokupuota didelė Gruzijos teritorijos dalis.

„Taikdariams“ apsaugoti šios priemonės nebuvo būtinos, kaip jos nebuvo būtinos ir tariamiems savo „piliečiams“ apsaugoti. Tarptautinės teisės doktrinoje nesutariama dėl to, ar apskritai galima remtis savigyna ginant savo piliečius kitos valstybės teritorijoje, bet net jeigu laikytume, kad tokia priemonė galima, valstybių praktikoje tokios savigynos operacijos yra labai ribotos būtent dėl siekio išlaikyti proporcingumo reikalavimą. Paprastai tokiais atvejais vykdoma trumpalaikė intervencija siekiant evakuoti savo piliečius iš kitos valstybės teritorijos ar išvaduoti juos iš nelaisvės, jei jie buvo paimti įkaitais. Aptariamu atveju Rusijos pajėgos ne vadavo iš nelaisvės ir ne evakavo „taikdarius“ ir savo „piliečius“, o okupavo ir reokupavo kitos valstybės teritoriją, kurioje tie „piliečiai“ gyvena, ir tokia okupacija yra ilgalaikio pobūdžio, t. y. iš esmės besitęsianti de facto aneksija. Maža to, okupuotos ir nusiaubtos buvo ir kitos Gruzijos teritorijos, kuriose Rusijos „piliečių“ nebuvo nė kvapo.

Antra, Rusijos pajėgos smarkiai bombardavo visą Gruzijos teritoriją, įskaitant tą, kurios neokupavo. Trečia, Rusijos pajėgos blokavo ir nusiaubė Gruzijos uostus bei pakrantes. Beje, šiuo požiūriu, Rusija netiesiogiai įtraukė į agresiją ir Ukrainą, nes operacijas prieš Gruziją vykdė Ukrainoje dislokuotas Rusijos Juodosios jūros laivynas. Pagal tą patį 1974 metų Agresijos apibrėžimą agresijos aktu gali būti laikomas vienos valstybės teritorijos suteikimas kitos valstybės ginkluotosioms pajėgoms agresijai prieš trečią valstybę vykdyti.

Štai kodėl Ukraina pareiškė, kad jei žinios apie Sevastopolyje dislokuotų Rusijos karo laivų panaudojimą prieš Gruziją pasitvirtins, šiems laivams gali būti neleista grįžti į Ukrainos teritoriją. Ir pagaliau, ketvirta, organizuodama ir remdama Pietų Osetijos „ginkluotąsias pajėgas“, leisdama siųsti į Pietų Osetiją savanorius iš Šiaurės Osetijos ir rusų kazokų būrius, marionetinės Čečėnijos administracijos „specialiąsias milicijos“ pajėgas, Rusija vykdo dar vieną agresijos prieš Gruziją aktą – ginkluotų gaujų ir grupių siuntimą į kitos valstybės teritoriją.

Taigi jeigu kalbėsime tarptautinės teisės, o ne Rusijos primestomis sąvokomis, agresorius yra aiškus. Jis bus dar aiškesnis, jeigu Gruzija iš tiesų, kaip žadėjo jos prezidentas, išstos iš NVS ir atšauks savo sutikimą ribotiems Rusijos „taikdarių“ kontingentams Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Tada bet koks bet kokių Rusijos ir jos marionetinių pajėgų buvimas visoje Gruzijos teritorijoje bus neteisėtas.

Tai, kad Rusija stengiasi apversti viską aukštyn kojomis ir savo agresijos aukas vadinti agresorėmis, yra sena Rusijos politikos tradicija. Ir Suomija 1939 metų pabaigoje, ir Baltijos valstybės 1940 metų birželį buvo apkaltintos rengimusi pulti Sovietų Sąjungą. Panašiomis grėsmėmis motyvuoti ir vėlesni SSRS įsiveržimai į Vengriją 1956 metais bei Čekoslovakiją 1968 metais.

Priminsiu ir 1990-1991 metų įvykius Lietuvoje: tada taip pat sovietų propaganda pasakojo apie „lietuvių smogikus“, „rusakalbių persekiojimus“ ir panašius pretekstus sovietinei agresijai pateisinti. Tad ir teiginiai apie Gruzijos agresiją paimti iš to paties propagandinio arsenalo. Iš to paties propagandinio arsenalo, kuris buvo ypač naudotas pirmojo Rusijos karo Čečėnijoje metu, yra ir teiginiai apie gruzinams talkininkaujančius ukrainiečių bei „pribaltų“ samdinius, kurių pilna vadinamosios Pietų Osetijos administracijos propaganda.

Teisinių priemonių situacijai spręsti nėra daug. Valstybių tarptautiniai teisiniai ginčai gali būti nagrinėjami tarptautiniuose teismuose tik esant abiejų šalių sutikimui. Tiesiogiai dėl vykdomos agresijos paduoti Rusijos į JT Tarptautinį Teisingumo Teismą Gruzija negali, nes Rusija nėra pripažinusi privalomos Teismo jurisdikcijos tokiam klausimus nagrinėti ir labai abejotina, kad ji sutiktų tokią bylą spręsti Teisme. Tačiau Gruzija tai daro bent jau netiesiogiai: ji kreipėsi į Teismą dėl Rusijos ir jos agentūros (marionetinių Pietų Osetijos bei Abchazijos administracijų) įvykdytų etninių valymų žudant ir išvarant iš gimtųjų vietų gruzinų tautybės gyventojus. Atrodo, kad Teismas turės jurisdikciją šiam ginčui spręsti, nes Gruzija kreipiasi dėl 1965 metų Rasinės diskriminacijos panaikinimo konvencijos (Konvencija draudžia persekioti asmenis ir etninės kilmės bei tautybės pagrindu) pažeidimų.

Abi šalys, ir Gruzija, ir Rusija yra konvencijos dalyvės, o Konvencija numato, kad jos šalys bet kuriai iš jų kreipusis sutinka nagrinėti ginčus dėl Konvencijos aiškinimo ir taikymo Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Gali būti, kad Gruzija kreipsis į Teismą ir dėl 1948 metų Genocido konvencijos pažeidimo kaltindama Rusiją siekiu išnaikinti gruzinus Pietų Osetijoje bei Abchazijoje. Nors nagrinėdamas tokias bylas Teismas nespręs agresijos klausimo, jis turės atsakyti, tai kas vykdė etninius valymus Gruzijoje ir kuri valstybė už tai atsako. Beje, Rusija taip pat galėtų Teisme pateikti panašias pretenzijas Gruzijai, jei norėtų patikrinti jų pagrįstumą.

Dar viena teisinė galimybė – įtraukti į Rusijos padarytų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Gruzijoje tyrimą Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą. Gruzija yra Teismo statuto dalyvė, todėl Teismas turėtų jurisdikciją jos teritorijoje padarytiems nusikaltimams, net jei jų vykdytojai yra Rusijos piliečiai. Teismas, beje, turėtų jurisdikciją ir Gruzijos pajėgų įvykdytiems nusikaltimams, jeigu tokius nustatytų. Paskutinė teisinė galimybė – Gruzijai ar jos piliečiams kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, bet tam turėtų būti prieš tai išnaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės Rusijoje arba įrodytas jų neveiksmingumas.

Suprantama, teisinės priemonės nėra greitos ir veiksmingos tebevykstančiai Rusijos agresijai nutraukti. Kur kas veiksmingesnis šiuo metu būtų tarptautinių pajėgų dislokavimas Gruzijoje jos vyriausybei prašant ir sutinkant. Tai būtų ženklas, kad Rusijos agresijos tąsa nebus toleruojama, juo labiau nebus toleruojamas Rusijos agresijos plitimas į kitas kaimynines valstybes. Tam tikra prasme tai būtų ir NATO bei ES patikimumo patikrinimas. Ilgainiui tokios daugianacionalinės pajėgos galėtų pakeisti ir Rusijos „taikdarius“. Ar tai taps realybe, šiandien atsakyti turbūt nesiryžtų niekas."
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-23 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 211 d. ]
[ Peržiūrėta: 624 ] • [ Komentarai: 4 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/kas_yra_tikrasis_agresorius_-_rusija_ar_gruzija ]

Aštuntasis žygis "Radvilų keliais"... Man - penktasis, sidabrinis


Kaip ir viskas, kas gyvenime puiku, žygis irgi praskrido, rodos, vos spėjus mirktelėti


Pirmąją dieną kartu su kitais beveik 500 žygeiviu startavus, galutinis, ketvirtosios dienos finišas atrodė taip toli, bet netruko atskrieti ketvirtadienis ir... tą patyrę, žinos, o nepraėjusiam, nepaaiškinsi, koks jausmas žengti finišo tiesiąja, skęstant maršo garsų bangose ir jausti, kad "garbė verta kiekvieno žingsnio!"


Bene įsimintiniausia šio žygio akimirka buvo kolegos Aurimo gelbėjimas Trečią dieną finišavę negalėjome nustygti mokyklos stadione ir ramiai sau plempti alų, kai kolega sunkiai tebepėdino trasoje... Sušokome į mašinas, nugriebėmė išganingojo energetinio gėrimo ir paskutinius kelis kilometrus paržygiavome kartu su Aurimu! Komadinė dvasia, palaikymas, ištiesta pagalbos ranka draugui - vadinkite, kaip norite, bet kokiu atveju tai buvo super idėja!

Įsimintinai gavosi ir su Pulčio trasos pasirinkimu Pasirodo, po gero bernvakario ne tik jūra iki kelių tampa, bet ir išgirdus verdiktą, kad žmogaus, einančio aštuntąjį žygį, nenori registruoti už pavėlavimą į jokią klasikinę trasą, pasirinkti eXtreme tampa vieni juokai


Kalbant apie patį žygį, lenkiu žemai galvą organizaciniam komitetui, kuris, irdamasis prieš nemenką srovę, nenuleido rankų! Pamalonino KPAT'as, apipildamas atributika Bet užtat kai kurių žygio dalyvių bukumu ir nepagarba viskam, kas svetima pasišlykštėjau! Buvau nuoširdžiai šokiruota, kaip žmonės gali pridergti, sulaužyti, suniokoti ir visiškai netausoti svetimo turto - užsukti į tualetus, dušus su kiekviena diena prireikdavo vis didesnės drąsos, nes nebežinojai, kokioje būsenoje šias patalpas rasi... Niekada nesugebėjau rasti jokio paaiškinimo vaikigalių norui nuvartyti, nusukioti trasos markiravimo rodykles, nuplėšyti juostas... Šiukšlinimas trasoje irgi pakraupino...

Pagarba visiems, išreiškusiems savo pilietiškumą ir solidarumą, parodžiusiems savo poziciją Gruzijos paramos klausimu.


P.S.
[ Publikuota: 2008-08-22 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 210 d. ]
[ Peržiūrėta: 697 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/ygis_radvilu_keliais_2008 ]

P.S.
[ Publikuota: 2008-08-16 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 204 d. ]
[ Peržiūrėta: 919 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/menesio_nuotrauka-20 ]

Kartą į mėnesį meistras važiuodavo į miestą įsigyti drobių, papildyti paletę spalvomis. Tomis dienomis vos saulei nedrąsiai kyštelėjus pakaušį iš po horizonto juostos, jis jau tapnodavo basomis kojomis rasotą žolę, kvėpdavo pilna krūtine gaivaus ryto oro, rodos, nedrąsiai žvalgydavosi po neišsenkamus įkvėpimo lobynus – jį supančią laukinę gamtą, kuri, tarsi valiūkiškas miško šaltinis taip staiga kriokliu persilieja į kur kas šėlsmingesnę upę, taip ir ji, vos žmogui ranką pridėjus, pavirsta visai kitokia, šeimą maitinančia žeme, ariamomis dirvomis, sėjamais laukais... Meistras regėjo tai, ko kas dieną laukuose dirbančio nuvargusio ūkininko akys nebematė – pasėtą grūdą, dygstantį ūgliuką, bręstantį daigą, sunokusį rugį... Ir visame tame procese nenuilstamai plušančią, savo syvais maitinančią, motiniškai nuo audrų priglaudžiančią gležnutį augalėlį dirvą.
Priėjęs miško pakraštį, meistras visada sustodavo. Nužvelgdavo kiek amžiaus nublankintomis, bet išsaugojusiomis gebėjimą džiaugtis akimis samanotą pievutę, kol užkliūdavo už akmens ir, tarsi, akimirkai sustingdavo.
„Toks nesikeičiantis, niekuo nesiskundžiantis, tikriausiai per amžius gulintis čia ir tik stebintis aplinkinį virsmą – iš nukritusios sėklos išaugusį medelį, vėliau sukerojusį į galingą ąžuolą, rodos, iš nieko užaugusį mišką, vilnijančią pievą... Tu, pilkasis drauge, esi čia visada, kada beateičiau, kada besustočiau, tu visada būsi čia ir nesibodydamas, nesididžiuodamas pasiūlysi didžiausią savo turtą – pakviesi prisėsti, pailsinti kojas, atsikvėpti. Tu kukliai pasitinki praeivius, priglaudi juos savo svetingame glėbyje ir išlydi. Nieko niekada neprašai. Niekuo nesiskundi. Nesididžiuoji ir nesiaikštini. Bet iš tiesų, juk esi toks svarbus! Esi kur kas daugiau nei tik pilkas šalikelės akmuo!“ – taip, žvelgdamas į savo ilgaamžį kelio draugą, kas kartą mąstydavo meistras.
Vieną rudeniškai vėjuotą dieną meistras, priėjęs pamiškės laukymę, stabtelėjęs ir besidairydamas aiktelėjo iš nuostabos – žmogui plačiai mostelėjus viskas aplinkui tapo kitaip... Vasaromis žaliavusi, rudeniop pabjurusiai gliurksėjusi, žiemą neaprėpiamu baltumu pasitikdama, o pavasarį mažyčiais žaliais daigeliai besipuikuodama, šypsnį žadinusi pieva buvo sumaitota, išarta, kreivai išvagota. Švelniai banguojančio miško pakrašty tarsi bjaurios karpos staiga išdygo didėliausi technikos agregatai, po kurių ratais ir vikšrais žuvo šimtai gležnų medelių, krūmelių. Meistro akys išgąstingai ieškojo mielojo kelionės draugo – didžiojo pakelės akmens. Iš susijaudinimo ėmė virpėti senolio rankos, kaktą išmušė šalto prakaito lašeliai. Kai jau buvo beprarandąs viltį, akies kampučiu užkabino pilkojo draugo nugaros keterą, vos styrančią iš po krūvos žemių, ir tarsi besišaukiančią pagalbos.
Suklupo meistras šalia šalto pilkojo draugo. Prisilietė taip atsargiai, tarsi prie žmogaus, kurio kūnas būtų siaubingai sužalotas didžiulėje avarijoje. „Galbūt tu esi tik akmuo, bet tiek metų tave čia regėjęs, taip įpratęs prie tavo gaivinančio vėsumo karštą vasaros dieną, aš nebenoriu įsivaizduoti ko nors... kitaip“ – taip mąstė parimęs prie akmens meistras.
Staiga sutvisko apsiblaususios akys – galvoje gimė mintis, kuri panešėjo į abipusį išsigelbėjimą! „Aš nenoriu su tavimi išsiskirti... Esu vienišas, kaip ir tu. Aš nemoku būti visuomenės dalimi, aš tesugebu ją stebėti ir vertinti. Tu, nebylusis mano drauge, taip pat tik stebi save supančią aplinką. Aš gyvenu tam, kad perteikčiau savo kūriniuose tai, ko savo gyvenimiškoje rutinoje paskendę žmonės nebemato, kad pirštu durčiau jiems į tai, kas aplink mus yra gražaus, kad išplėščiau iš visumos vieną vienintelę detalę ir ją pliką nuogą patiekčiau ant auksinės lėkštelės, kad iš šiukšlių kalno ištraukčiau tą žėruojantį deimantuką ir padovanočiau ją žmonėms, kurie apsimeta suprantantys grožį, o iš tiesų tik puikuojasi tuo, ką jiems, tarsi šunims, numetame mes, pasaulio stebėtojai. Aš tave pasiimsiu kartu su savimi!“ – pasilenkęs meistras šnibždėjo akmeniui, dalinosi staiga užplūdusiu džiaugsmu.
Tą dieną jis nenuvyko į miestelį drobių, neužsuko įsigyti trūkstamų dangaus mėlynumo, žemės tamsaus rudumo ir trykštančio gyvybe žalumo dažų. Tą savaitę senos gyslotos, bet vis dar tvirtybę išsaugojusios rankos nepalietė jo besiilginčios įtemptos drobės. Tada sodybos virpančią tylą suskaldė trumpi, bet tokie ryžtingi plaktuko dūžiai...
Prakaito upeliai lenktyniavo jo raukšlėtoje kaktoje, tvenkėsi ties tankiais žilais antakiais, kol galiausiai kaip iš perpildytos taurės išsiliedavo, atitrūkdavo ir pasipildavo tarsi lietaus lašais. Vos persiritusi per vidurdienį saulė įkyriai kepino amžiaus sudžiovintą, po drobiniais marškiniais paslėptą nugarą, bet senolis nekreipė į nieką dėmesio – jis turėjo tikslą, jį užvaldžiusią idėją, akyse ugnelę užžiebusią mintį. Šiandien senolio delne nugulė ne lengvutė margaspalvė paletė, o šaltas ir sunkus kaltas, jo pirštai tramdė ne vieną iš tuzino teptukų, o pašėlusiai šokčiojantį plaktuką. Ir taip rytas po ryto dar tebesimarkstantį mišką negailestingai iš snaudulio išplėšdavo pirmasis ritmingas tuk-tuk. Diena po dienos meistras vis labiau susižavėjęs žvelgdavo į pamažu nokstančius darbo vaisius, poilsio minutėmis nejučia pritariamai linkčiodavo, tarsi ragindavo save nesustoti, tęsti ir iki smulkiausių detalių išbaigti tai, ką pradėjo. Kiekvieną vakarą senolis jautė vis stiprėjantį maudulį nuvargusiame kūne, bet tarsi užsispyręs laukinis žvėris nė nesuinkštė, nesudejavo.
Sodybą supantis miškas nuščiuvo, paukščiai nurimę iš lėto siūbavosi plonyčių medžių šakų tankumyne, net vikruolės voverės, rodos, kur kas tingiau šokčiojo link savų urvelių, o kelios stirnos atviroje miško aikštelėje rąžėsi, mankštino savo grakščius kūnus, ramiai raivėsi, nesąmoningai, bet užtikrintai jausdamosios saugios. Buvo tas paslaptingas laikas kai iki saulėlydžio lieka jau tiek nebe daug, bet diena vis dar tarsi šiek tiek spyriojasi, nenori pasitraukti ir leisti nakčiai išskleisti savo tamsos skraistę. Banguojant šiam aistringam dienos ir nakties tango visa kita nuščiūva, tampa nebesvarbu. Nurimo ne tik miškas, bet ir sodyba. Nebeaidėjo ritmingi plaktuko dūžiai. Besileidžiančios saulės spinduliai švelniai slydo romaus, šypsančio senolio veidu, pasekęs jo apsiblaususių, bet tokių laimingų akių kryptimi saulėlydžio raudonis užkliuvo už skulptūros. Tyrinėjančiai, tarsi jautriais pirštų galiukais lietė kiekvieną jos iškilimą, užliejo net menkiausią įlinkį. Didžiulis saulės burbulas akimirkai pakibo vakarėjančiame danguje, sustingo tarsi norėdamas pažvelgti į senolio nukaldintą paminklą...
Tą dieną grįžęs ir susmukęs ant sukrypusio suolelio prie namo, netolygiai alsuodamas ir žvelgdamas į virvėmis supančiotą, ištikimojo bėrojo arklio pagalba partemptą į kiemą akmenį, senolis šyptelėjo, linktelėjo galva ir garsiai ištarė – „Tu nesi tiktai paprastas pakelės akmuo... Tu esi paminklas Draugystei – tvirtai, iš pagrindų nekintančiai, bet poreikiui esasnt prisitaikančiai prie permainų, nedejuojančiai, nieko nereikalaujančiai, atsiduodančiai visa savo esybe, saugančiai, ištiesiančiai pagalbos ranką ir ištikimai!” Tą dieną jis ėmėsi darbo, kurio vaisius vakarėjančios saulės spinduliai užliejo po savaitės – akmuo pavirto skulptūra, vaizduojančia du tvirtai vienas kitą apglėbusius delnus, ranką, traukiančią į viršų nelaimės ištiktą draugą, dešimt pirštų, tvirtai susipynusių ir kiekviena savo gysla pulsuojančių nesvarstomą, nekvestionuojamą pasitikėjimą.

P.S.
[ Publikuota: 2008-08-15 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 203 d. ]
[ Peržiūrėta: 938 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tu_nesi_tiktai_pilkas_pakeles_akmuo ]

Kiek nedaug žmogui reikia, kad būtų laimingas... Skamba banaliai? Bet juk taip teisingai

Šiandien nuvykau paskęsti žalioje gamtos oazėje... Bridau pieva, jutau jau rudenėjančių nuotaikų pasigavusią, kiek besibraižančią ir kur kas standesnę, kietesnę žolę... Šiurpuliukus pažadino iš kažkur staiga pakilęs vėjas... Nejučia veidą pažadino šypsena, o pasąmonė kuždėjo "Čia juk taip gera..."

Žvelgdama į plaukiančius debesis, mąsčiau, kaip visai, rodos, neseniai, vos prieš kelerius metus negalėjau patikėti, kad žmonės gali norėti persikelti gyventi į kaimą... Bet tada mąsčiau apie kitokį kaimą - tą senąjį ūkiškąjį reliktą. O ši mūsų svajonė nuolat užklysta į sapnus, pasibeldžia ruošiant vakarienę ar atšuoliuoja visai netikėtai, nelauktai


Rastinukas... Veranda su sėdimu hamaku, kur susirangyčiau paskaityti knygos... Tavo darbo kambarys... Erdvi svetainė... Patogi virtuvė... Intymus miegamasis... Murrr... Ir ta mano tyli svajonė, apie kurią baigiu Tau ,tikriausiai, ausis išzyzti Ir kiemas su mažyčiu gėlinėliu, krepšinio mini-aikštele... Pavasarį žydintys medžiais, po kuriais susirangiusi rašyčiau... Tau...

Šiandien viską viską mačiau! Šiandien skendau toje ramybės oazėje, sėdėjau toje verandoje su karšto šokolado puoduku, laukiau Tavęs grįžtančio


Kiek Žmogui nedaug reikia, kad būtų laimingas - svajonių, sparnų, tikėjimo ir Mylimo Žmogaus, su kuriuo tų svajonių būtų taip begalo gera siekti!
P.S.
[ Publikuota: 2008-08-12 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 200 d. ]
[ Peržiūrėta: 1062 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/pamastymas_2_-_apie_laime ]

"Berklio universiteto mokslininkai teigia, kad žengė dar vieną žingsnį link medžiagos, kuri leistų žmonėms tapti nematomais, sukūrimo ir sukūrė medžiagą, kuri, apgobusi trimatį objektą, laužia šviesą taip, kad objektas „išnyksta“.

Ši medžiaga nėra natūrali – ją sukūrė iš nanopluošto.
Reklama

Mokslininkų komanda teigia, kad jų naudoti principai ateityje gali būti panaudoti didelių „nematomumo gobtuvų“ gamyboje.

Xiang Zhang vadovaujamos komandos tyrimų rezultatai buvo išspausdinti „Nature“ ir „Science“ žurnaluose.

Naujoji sistema, anot mokslininkų, veikia kaip vanduo, aptekantis akmenį – ir, kadangi šviesa, krentanti į objektą, nėra nei sugeriama, nei atspindima, objektas tampa nematomas.

Naujoji medžiaga pasižymi neigiamu refrakcijos indeksu ir susideda iš daugiasluoksnio tinklo, kuris yra permatomas matomos šviesos bangų ilgių ruože.

Šios srities tyrimų, finansuojamų JAV vyriausybės, rezultatai gali būti panaudoti karinėse operacijose – optinio kamufliažo pagalba būtų galima sėkmingai paslėpti netgi tankus."


P.S.
[ Publikuota: 2008-08-11 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 199 d. ]
[ Peržiūrėta: 1124 ] • [ Komentarai: 1 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/optinis_kamufliazas_ranka_pasiekiama_realybe ]