Yra pasaulyje rankos, į kurių glėbį pasineri drąsiai, besąlygiškai, pasitikinčiai.
Yra pasaulyje akys, kuriomis tiki, kurios suteikia jėgų peršokti bauginančią ertmę, einant į pasaulio kraštą – molo pabaigą.
Yra pasaulyje šypsnys, kurio pakanka, kad surastum drąsos nusileisti nuo tilto ar iššokti su parašiutu iš lėktuvo.
Yra pasaulyje balsas, kurio žemi, raminantys tonai tave atgaivina ir tuomet gali įveikti dar ne vieną šimtą kilometrų.
Yra pasaulyje lūpos, kurių drėgnas, švelnus bučinys lyg vienu pirštų spragtelėjimu pašalina visos dienos nuovargį.
Yra pasaulyje pirštai, kurie, bėginėdami tavo kūnu, iškelia į svaiginančias ekstazės aukštumas, panardina į malonumo vandenyno gilį, suteikia sparnus, kurie neištirpsta priartėjus per arti saulės, nes tarp Mūsų įsiplieskusi aistra priverčia saulę susigėsti ir nebesididžiuoti savo keliama kaitra.
Yra pasaulyje Žmogus, kurį apkabinusi, prie kurio prisiglaudusi, į kurio glėbį pasinėrusi tampi Jo dalimi, o Jis tampa tavimi – Mes tampame vieniu, Mes papildome vienas kitą, Mes susiliejame į neišskiriamą būtį.

-----

Dieve, jei esi, neleisk man niekada pamiršti tų jausmų, užplūdusių vasario 27 dieną! To visą kūną krečiančio drebulio, kai pamačiau Tave, stovintį nuo manęs per 20 metrų, kai artėjau žingsnelis po žingsnelio link Žmogaus, kuris vienintelis priverčia mano širdelę taip stipriai stuksėti, o gal priešingai – sustingti... To lėto pakštelėjimo į žandą, kai akys pačios užsimerkė, o pasąmonė tą susilietimo akimirką sulėtino iki begalybės, leido užuosti Tavo kvepalus, pajusti odos švelnumą, drabužių vėsą (tokią pat, kaip tąkart, kai pirmąkart Tave išvydau Vilniuje, pasistiebusi ant piršto galiukų apkabinau tarpduryje...). To deginančio Tavo artumo pajautimo, sėdint greta kino teatro salėje... To apkabinimo atsisveikinant, išėjus iš „Akropolio“... Ir to draskančio skausmo, noro bėgti paskui, pykinimo, deginančių ašarų nueinant nieko nereginčiomis akimis beprotiškai šalta ir spengiančiai tylia gatve...

Buda, jei esi, neleisk man niekada nuskandinti praeities dulkėse to vasario 28 dienos vakaro! Lėto ėjimo Laisvės alėja, nežinant kur ir nežinant kodėl, tiesiog einant, tiesiog būnant šalia. Mažos jaukios „Kauno aristokratų“ (tas apibūdinimas jai tiesiog prilipo) kavinukės, kurioje sėdėjau tiesiai priešais Tave, nematant daugiau nieko kito, tik Tavo akis, Tavo nedrąsų šypsnį, Tavo tiriantį žvilgsnį. Neleisk pamiršti ir tądien kankinusių skrandžio skausmų – tai gyvenimo realybė, nereikia jos ištrinti, nereikia iki tobulai nepriekaištingo veidrodžio atspindžio nublizginti atsiminimų, tegul išlieka viskas. Ne, tai nesugadins nuostabių jausmų, priešingai – tai sustiprins malonius išgyvenimus! Neleisk pamiršti to milžiniško nenoro Tave paleisti, to beprotiško troškimo išlaikyti dar bent vienai minutei, sekundėlei šalia. Tą vakarą atrodė, kad jei dar akimirką nepabūsime kartu, pasaulis sugrius, nes Tu laiku neparemsi mano pasakų namelio kampo, kurį laikančius riestainius kažkas pavogė ir suvalgė...

Dalai Lama, pasaulinio grožio vardan, neleisk išblėsti vasario 29 nakties prisiminimams! Lyg pirmą kartą Pociūnuose buvo taip nedrąsu nusirengti, vėl pasijutau ta maža naivia mergaite... To drebulio, kuris bėgiojo kūnu, kai šmurkštelėjau po antklode. To ramumo, užplūdusio, kai Tu mane apkabinai, kai pajutau Tavo mane apglėbusią ranką, kai padėjau galvą Tau ant peties, kai šaltomis, net ledinėmis kojomis apsivijau Tavąsias, labai iš lėto prigludau visu kūnu... Neleisk pamiršti to pasitenkinimo jausmo, kai išgirdau taip iki širdies gelmių pažįstamą alsavimą, kai pajutau raumenų sutrūkčiojimus... O ta akimirka, kai susiliejo lūpos... Kai nebežinai, ar tai sapnas, ar realybė. Tesuvoki vieną, kad, jei tai sapnas, nenori iš jo pabusti! O kai supranti, kad tai realybė, tuomet kiekvienas judesys sulėtėja, kiekvienas pojūtis paaštrėja - regi pirštų galiukais, užuodi kiekviena odos ląstele, jauti akimis... Lavina prasiveržę jausmai, kai mano apvalios krūtys paskendo tavo delnuose, turėjo sukelti Žemės drebėjimus kur nors Australijoje. Ekstazės išplėštas aiktelėjimas, kai viena ranka apglėbei mano liemenį, o kitos karštu prisilietimu nudeginai žandą, vos vos prisiliesdamas pabučiavai drėgnas lūpas, turėjo priversti suplasnoti sparnais Amazonės džiunglių paukščius. Tą naktį buvau besvorė, o Tu buvai taip arti, kad nė menkiausias oro tarpelis negalėjo mūsų išskirti. Prisimink tą išgyventą ilgesio jausmų potvynį tada, kai bus sunku!

Alachai, neleisk pamiršti tos kovo 8-sios ryto! Pabudusi ilgokai neatmerkiau akių, tiesiog jutau Tavo artumą, labai iš lėto perbraukiau delnu Tavo kūnu – tik norėjau įsitikinti, kad nesapnuoju, kad tai tikra. Žvelgiau į Tave, kaip tūkstančius kitų naktų, kai miegodavai šalia toks ramus, alsuodavai taip tolygiai, stebėjau šiek tiek trukčiojančias blakstienas, šyptelėjau, kai po mano švelnaus bučinuko sutrūkčiojai lūpomis ir lyg meškiukas pasiraivei. Neleisk pamiršti tos baimės uždarant buto duris, tos plūstelėjusios karščio bangos, kai vos suvaldžiau automobilį, lėkdama į darbą. Neleisk pamiršti to klykiančio skausmo, skaitant laišką, gautą tą vakarą. To užpuolusio silpnumo, kai susmukau darbe prie šaldytuvo... Priversk iš naujo ir iš naujo išgyventi tai...

Žinau, kad visą gyvenimą Tavęs pasiilgsiu taip, kaip pasiilgdavau iki šiol.
Žinau, kad visada lėksiu pas Tave taip, kaip lėkiau kovo 10 dienos vakarą po darbo, negaišdama nei vienos akimirkos veltui, nukeldama viską viską kitą į „vėliau“.
Žinau, kad kiekvieną kartą virpėsiu, artėjant akimirkai, kai tuoj tuoj pamatysiu Tave, pajusiu Tavo žvilgsnį, pamatysiu akis, išgirsiu balsą, būsiu apkabinta, rankomis apsivysiu kaklą.
Žinau, kad kiekvieną kartą, kai išvažinėsi, norėsiu verkti. Bet nebijok! Nereikia bijoti jokių jausmų – nei baimės, nei liūdesio, nei pykčio, nei laimės, nei džiaugsmo, nei meilės... Reikia juos pripažinti, reikia su jais susigyventi ir juos suprasti. Juk jei Tavęs nepasiilgčiau, nebūčiau tokia laiminga vėl išvydusi Tave. Jei Tavęs negeisčiau, nejausčiau malonumo, kai bučiuotum mano kūną, kai drėgnomis lūpomis bėgiočiau Tavuoju... Jei neliūdėčiau Tau nesant šalia, nesidžiaugčiau pabudusi greta. Jei nebūčiau tokia emocionali, nebūčiau... Aš!




[ Publikuota: 2008-04-25 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 90 d. ]
[ Peržiūrėta: 1530 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/as_neleisiu_sau_to_pamirsti ]