„Ei, tu! Taip, taip, tu! Žvilgtelėk čia! Nagi, prašau!“ Negirdi... Nemato... Nenori to matyti...
Žvelgiu į tolį – tik horizonto linija. Sugrįžtu čia, arčiau, matau rėmus – lango rėmus. Vien kliūtys, vien ribos, vien bajeriai... Ir viskas?! Kur prasmė? Kur... laisvė?
Išdaužykime langus! Neleiskime mūsų suvaržyti! Klykime... Kam? Nes norime būti išgirsti! Nes trokštame būti... suprasti...
...Vis sukasi, sukasi, sukasi... Bėga... Teka... Krinta vienas po kito kalendoriaus lapelis ir galiausiai... Sulaukaime lūžio, tuomet paliekame žemiškąjį būstą ir kylame į aukštesnę pakopą, o čia, deja, taip ir liekame neišgirsti...
NEEE!!! STOP! Dabar pat sustok ir klausyk MANĘS! Aš pasakosiu, o tu klausykis, nes NORIU būti išgirsta ir suprasta.
Viskas prasidėjo nuo...
Gimiau ir iš karto pradėjau šaukti, o Tu negirdėjai. Bet nepraradau vilties – diena po dienos, naktis po nakties mėginau Tave prisišaukti, stengiausi atkreipti Tavo dėmesį. Deja, kuo garsiau šaukiau, tuo labiau Tu tolai.
„Bėgo metai, upėmis tekėjo...“ Aš augau ir... tylėjau. Kupinomis ilgesio ir vilties akimis stebėjau Tave ir laukiau, kol prabilsi. Tačiau Tu jautei esąs stebimas ir tik dar labiau gūžeisi savyje, slėpeisi nuo manęs, nenorėjai įsileisti... Kentėjau, brangusis, vien dėl mūsų kentėjau! Juk pats žinai, kokia stipri galiu būti...
Bet visgi esu tik žmogus! Kai siela prisipildė kančios nuodų, susmukau. O tada mes pasikeitėme vietomis – puolimą perėmei Tu...
Nebegalėdama kentėti įsijungiau „apsaugos sitemą“ – ne tik neįsileidau Tavęs, bet net ir mintis apie tave skandinau užmaršties vandenyne. Pavyko, deja, neilgam...
Matyt esu per daug išsiblaškiusi, nes pamiršau įjungti „apsaugos sistemą“ prie atsarginių durų. Ir vieną saulėtą (o gal ir ne!) dieną Tu tiesiog ėmei ir užsukai į svečius, šiaip, be jokio tikslo, kavos išgerti... Tada aš atsimerkiau, apsidairiau ir... Išgirdau nuostabiausią paukščių giesmių, mašinų birbimo, žmonių klegesio, lapų šnaresio ir visų kitų garsų chaoso simfoniją! Nusišypsojau, nes supratau, kad dabar Tu Mane išklausysi!
Vienu akimirksniu skilo visi stiklai, dingo visos ribos, visi suvaržymai! Aš šnekėjau, o Tu, Pasauli, manęs klauseisi... Klauseisi ir mėginai... suprasti...

O ant stalo paliktas puodelis garuojančios kavos iš lėto vėso...
[ Publikuota: 2003-05-23 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 117 d. ]
[ Peržiūrėta: 706 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/atsalusi_kava ]