Pasaulyje gyveno klajoklė moteris. Ji turėjo mažytę raudonskruostę dukrytę, kurią visada nešiodavosi krepšyje ant nugaros. Taigi, taip jos ir keliaudavo po pasaulį – moteris su kūdikiu ant nugaros ir daina lūpose.
Metai bėgo. Dukrelė augo. Džiaugėsi motinos širdis matant savo atžalėlę, myluojant ją, pinant jos rusvus plaukeliuus. Gera joms buvo kartu! Kur tik jos praeidavo, sužydėdavo pievos, nušvisdavo trobos, net visi kaimai, saulė skaisčiau sužėrėdavo.
Deja, tokia idilė negali trukti amžinai – ji visada staiga sugriūna, o sunkiausia, jog tai įvyksta pačiu netikėčiausiu metu – lyg klastingas priešo dūris į nugarą, į širdį susminga griūvančio pasakų pasaulio šukės...
Mergaitė – moteris, dukra – motina – du skirtingi poliai, skirtingos barikadų pusės, skirtingos kartos... Vienas... Antras... Trečias... Taip po truputį vis dažniau kildavo iš pradžių menki barniai, o kuo toliau, tuo didesni konfliktai... Staiga ėmė ir išsprūdo tvirtas santarvės pagrindas iš po kojų...
Vieną dieną mergaitė sėdėjo šalia mamos ir kūkčiodama vebleno: „Geriausia draugė... Aš tik nenoriu prarasti geriausios draugės... Tik nenoriu prarasti... draugės...“ O mama neiškentusi riktelėjo, esą nesąmones veblenanti ir jau nebežinanti pati, ką išdarinėjanti. „Apie motiną pagalvotum! Juk su ja eilinį kartą susipykai! Juk jai į grabą vinis kali! O tu... draugė...“
Nesuprato... Nenorėjo suprasti... Nenorėjo norėti suprasti... Skauda... Sudužo... Šukės... Ai...
Tądien išaugo aukšta ir labai ilga jų Kinų siena. Ir ją pastatė tik jos dviese. Nė viena nestabdė tų baisių statybų...
Jos ėjo pievomis, bet tos nesužydėdavo. Jos sutikdavo žmones, bet jie nesišypsodavo. Jos lankėsi kaimuose, trobose, bet tos nesušvisdavo. Nes jos ėjo skirtingose sienos pusėse. Sudeginti tiltai, kurie jungė jų sielas...
Daugiau nė karto nepažvelgė viena kitai į akis ir nepasinėrė į tą pačią margaspalvę svajonę, neužsidėjo iliuzijos sparnų ir, susikibusios už rankučių, nepabėgo iš realybės. Jos vis dar gyveno. Jos vis dar klajojo, bet skirtingų kelių dulkės gulė ant jų saulės įrudintų kojų, skirtingos pievos patiesdavo joms savo žalius patalus, ne tie patys paukščiai suokė lopšines ir žadino rytais. Bet ta pati saulė glostė jų kūnus, tas pats mėnuo saugojo jas naktimis ir toks pats skausmas gėlė, plėtojosi širdy...
Skauda...
Skauda...
Ašara...
Ašara...
Sugrįšk...
Sugrįšk...
Atleisk...
Atleisk...
Negrįšiu...
...Neatleisiu...
[ Publikuota: 2003-05-27 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 121 d. ]
[ Peržiūrėta: 815 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/eik_per_pasauli ]