Kai išsiveržęs ugnikalnis, sugriuvęs dangoraižis ar tiesiog nukritęs paskutinysis kriaušės lapas tave priverčia sustoti ir susimąstyti, pajunti, jog esi neviena...

Ėmė ir pradėjo griūti pasakų namelis. Jo kairysis pastolis smuktelėjo drėgna velėna ir namelis sukrypo. Išsigandai? Veltui, juk tu neviena! Vos spėjai suvokti, o, žiūrėk, princas jau renčia naująjį pastolį, prilaiko griūvančią sieną, neleidžia nubyrėti nė vienam riestainiui...

Gera pabusti vidury nakties ir suvokti, jog turi žmogų, kuris išties ranką tau suklupus, leis išsiverkti ant jo draugiško peties, subars, kai imsi kvailioti, nusijuoks, kai tau bus linksma, o gal tiesiog pabus šalia, ne toliau, kaip per du metrus... Gera žinoti, jog turi Draugą, Mylimąjį, Meilužį, Partnerį ir begalę kitų viename asmenyje. Taip, nė nemėginkite neigti, vis tiek tikėsiu, jog meilė – tai gyvenimo varikliukas! Juk tik pamilusi tave suvokiau tikrąjį pagalbos ir paramos skonį, tikrąjį džiaugsmo, kurį nori dalintis, kvapą ir tikrąjį skausmą, kurio tau nereikia pakelti vienai.

Teisingai yra pasakęs Antuanas de Sent – Egziuperi: „Kaip puiku gauti telegramą, kuri pritrenkia tave, verčia atsikelti vidurnaktį, lėkti į stotį: „Skubėk! Tu man reikalingas!“ Mes labai greitai surandame bičiulių, padedančių mums, ir tik labai pamažu įgyjame draugų, reikalaujančių mūsų pagalbos. Reikia ilgai ilgai draugauti su žmogumi, kol jis pareikalaus apmokėti savo draugystės sąskaitą.“ Ilgai? Ilgai ilgai? Kokia abstrakti frazė! Kur ta riba? Kaip žinoti, kuomet Jau? Aš žinau. Mums... Jau... Mes jau pateikėme šias sąskaitas ir nė kiek neabejodami jas mokame, todėl neveltui tave vadinu Draugu ir tą patį pieno baltumo žodį girdžiu iš tavo švelnių lūpų: „Gyvenimo drauge ir mylimoji...“

Neužtektų padėkos žodžių, kuriais galėčiau išreikšti tai, ką jaučiu, nupasakoti bent dalelę to, už ką dėkoju. Žengdami koja kojon mūšio lauku, kuris vadinamas Gyvenimu, išmokysime vienas kitą ne tik kovos meno bei psichologijos, atskleisime taisykles, kurias šis žvėriškas žaidimas priverčia susirasti patiems, padėsime vienas kitam išvengti granatų, neužlipti ant minų, pasislėpti nuo klastingos priešo kulkos... O tame kelyje galėsime ryškiai raudonais dažais ant kvailai besišypsančių sienų tapyti brangiausius žodžius: „Suprantu, kokia man teko laimė tame pačiame asmenyje rasti žmogų, kurio patarimais ir nuomone, humoro jausmu ir drąsia vizija taip žaviuosi, bei viso gyvenimo meilę.“...





[ Publikuota: 2003-11-30 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 307 d. ]
[ Peržiūrėta: 465 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: Zhucka.net/http://Zhucka.net/irasas/gyvenimo_drauge ]