Galų gale namo laiptinė. Mano namo. Ne biuro, ne dėstytojo, ne universiteto koridorius. MANO namo laiptinejė, kurioje yra ir mūsų butas. Na, sąlyginai mūsų. Bet ne tai svarbiausia...
Durys. Raktai. Spyna. Atrakinau...
Susmukau prie durų. Atsirėmiau į vėsią medieną, užmerkiau pavargusias akis, suriečiau šiek tiek virpančias kojas po savimi ir sustingau...
Nežinau, kiek laiko praėjo. Neskaičiavau. Nežiūrėjau į laikrodį. Man nerūpėjo.
Spynoje grėsmingai girgžtelėjo raktas. Atsišliejau nuo atsiveriančių durų, bet nepakilau.
- Mergyte, ką tu čia darai?
- Labas, fainulka. Ilsiuosi...
Nusišypsojau, nes usokiau, kaip juokingai ši situacija atrodytų iš šalies žvelgiant.
Pakėlei ant rankų ir nunešei į kambarį, į jaukią Mūsų erdvę, minkštą lovą...
- Ne, negaliu ilsėtis. Ir taip jau nežinia kiek laiko sugaišau susirietusi prie durų. Ne, turiu dar labai daug darbo. Ne, ne, ne! Kylu, lendu po dušu ir sėdu dirbti.
- Mergyte, pasižiūrėk į save, juk tu į žmogų nebepanaši, tau reikia MIEGO!!!
Taip!!! Genialu!!!
- Tu šįvakar nelabai užsiėmęs? Galėsi man padėti? – skruostus išmušė jaunatviškas raudonis, žybčiojo valiūkiška šypsenėlė, akys degė kažkuo viliojančiu, o galvoje aiškiai sukosi kažkokia maloni idėja. – Sėsk prie kompo ir surink šituos darbus, o aš tuo tarpu pabaigsiu kursinį, o vėliau... Vėliau... Atsilyginsiu su kaupu...

„Baigiau! Gerai, aš pirma, jis dar turi šiek tiek darbo“ – distelėjusi per petį ir užmetusi akį į savo užrašus, nusprendžiau, kad užteks laiko sulakstyti iki parduotuvės.
„Taip, saldumynų skyrius. Truputis saldaus ir labai skanaus torto.. Būtinai saldaus desetinio vyno. Oi, žvakės! Nepamiršti žvakių! Ko dar? Smilkalai, muzika ir visa kita yra namie. Čiki, lekiu.“

Lyg stirna parbėgau namo, pakštelėjau į skruostą, išstūmiau iš kambario ir paprašiau padirbėti virtuvėje bei nekišti nosytės į šį rojų...

- Dar nebaigei?
- Liko viena pastraipa.
- Baik darbus ir ateik pasiimti užtarnauto atlygio... – valiūkiškai šypstelėjau, išsisegiau sagę, leisdama nepaklsunioms plaukų sruogoms uždengti apnuogintus petukus ir dingau vandens šniokštimo ir šilumos simfonijoje...

Šilto vandens srovė drąsiai nuslydo mano oda, nesikuklindama glamonėjo, gėrė kūno šilumą, odos kvapą, mylavo visą, nenuskriausdama nė vieno lopinėlio. Leidau sau mėgautis ramiais muzikos garsais, šilto vandens vonia. Patalpoje pleveno švelnus rožių žiedlapių aromatas, o vandens paviršių nuklojo raqusvi žiedlapiai...

Atėjai...

Neatsimerkiau. Klausiausi krintančių rūbų čežėjimo, mėgavausi vandens bangavimu, jutau tavo kūną...
[ Publikuota: 2003-09-18 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 234 d. ]
[ Peržiūrėta: 479 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/ideja ]