“Įkvėpk! Nusiramink ir giliai įkvėpk!” Akimirkai užsimerkiau ir įkvėpiau pilna krūtine. Jaučiau, kaip plaučiai prisipildė oro, vaizduotė regėjo jau gerai pažįstamą reginį – tolygiai kylančias krūtis, girdėjau ošimą, kurį sukėlė oro gūsis. Kai po sekundės, trukusios gal amžinybę, atvėriau akis, pirmąkart išvydau tave...

Tąkart nenužvelgiau tavęs. Tiesą sakant, dabar net nebežinau ar iškylantis paveikslas tėra susikurta iliuzija, ar iš tiesų tu vilkėjai tai, ką aš regiu. Bet atminty įstrigo akys. Akys, kurias sutikau pirmiausia. Žydrynės, į kurias drąsiai nėriau lyg į maloniai vėsią ežero gelmę.

Pasistiebiau ant pačių pirštų galiukų. Girdėjau, kaip basos pėdos atlipo nuo šiek tiek sudrėkusių grindų. Apsivijau kaklą rankomis ir visu kūnu prisišliejau prie tavęs. Apkabinai stipriai, išsiilgusiai. Gal kiek per daug spustelėdamas, lyg trokšdamas sugerti visą mano skleidžiamą šilumą, visą mane. Jaučiau tavo iš lauko atsineštą vėsą: šalta odinė striukė, ledinėmis adatėlėmis badomi skruostai, vėsūs džinsai...

Rožė... Raudona rožė...

<...>

Šalti sienos akmenys gėrė mano kūno šilumą. Bet juk aš nė nesistengiau jos sulaikyti. Negaila! Tegul. Aš juk nė nejutau. Aš klausiausi. Tavęs klausiausi.

Lyg iš sapno išplėšta, staiga pajutau nutirpusias kojas. Nugara nubėgo šiurpuliukai. Kūną supurtė išdavikas drebulys. Bateliai kaukštelėjo į akmenimis grįstą takelį, kai stryktelėjau nuo sienos.

Negalėjau nustovėti vietoje. Lyg prisukta lėlytė nepaliaujamai judėjau. Atrodo, privalėjau bent mažąjį pirštelį judinti. Apkabinai. Norėjai, kad sustočiau? O gal tiesiog troškai pajusti mane.

Kalbėjai, o aš klausiau. Nepajutau, kaip palengva prisitraukei artyn. Du kūnai prisišliejo vienas prie kito. Tavo rankos tvirčiau apkabino mano liemenį, manosios – apsivijo apie tavo kaklą. Pro sijono skeltuką įsisuko išdykėlis vėjelis, paglostė kelio įlinkį, nuslydo blauzda ir valiūkiškai besijuokdamas nušuoliavo tolyn. Pravėriau burną žodžiams. Siaurutė seilių gija akimirkai drykstelėjo tarp lūpų. Žodžiai užstrigo galugerklyje... Pajutau švelnų aksomą, svaiginantį raudoną vyną ir deginantį kraują, kuris pulsavo kiekvienoje tavo kūno dalelėje...

Bučinys... Pirmasis bučinys... Svaiginantis. Atidengiantis nekaltybės skraistę. Saldus. Galbūt netobulas, tačiau būtent tuo netobulumu kerintis ir nebepakartojamas. Nedrąsus, bet begalo iškalbingas...

Kai pirmą kartą susilietė įtemptos lūpos, nedrąsūs liežuviukai, vos pajutę vienas kitą, susigūžė ir pasislėpė savo tvirtovėse, mes žengėme žingsnį keliu, kuriame kartu atrasime begalę posūkių, paženklintų nuorodomis...

<...>

Stebėjau besislepiantį saulės burbulą. Liepsnos liežuviai nenoriai gulė po tamsia dangaus skraiste.
- Rytoj.
Žinojau, kad tai padarysime rytoj, bet visgi sielą tvilkė apmaudas, jog praleidom galimybę pažvelgti į saulėlydį iš ten, iš viršaus. Norėjau apgauti gamtą ir paskutinė pamojuoti tam degančiam rutuliui.
- Eime?
- ... – pritarimas užstrigo gerklėje, lyg tas skęstančios saulės rutulys danguje. Visgi energingai linktelėjau.

Kambarys toli gražu nebuvo tobulas ir nepriminė pasakų pilies, tačiau, mums įžengus, jame pajutau jaukią šilumą, ramybę ir sklandančią idilę...

Nuslydo džinsai, apnuogindami šiek tiek rustelėjusias kojas. Tu nedvejodamas nusiplėšei drabužius, geidulingai nužvelgei mane ir... nėrei į nakties šaltų bučinių atvėsintą tvenkinuko vandenį. Tuo metu nusimečiau megztuką. Spragtelėjo atsegama liemenėlė ir jai vos spėjus pasiekti tamsią žemę aš taip pat atsidaviau vandens glamonėms...

Į kambariuką grįžau tirtėdama, tačiau atsigavusi, atsitiesusi, švytėjau lyg gyvatė, pasidabinusi nauja oda ir atsikračiusi senosios. Viduje kunkuliavau. Vis kikenau... Buvo taip gera krykštauti lyg vaikui, nuoširdžiai šypsotis ir... sekti tiriantį tavo žvilgsnį. Tiriantį mane... Man patiko, kaip tu mane stebėjai. Man patiko jaustis stebimai...

Susisukai į miegmaišį. Basomis pėdomis jutau šaltas medine grindis, girgždėjo iš lauko atsineštos žvyro dalelės. Nuogos šlaunys iš lėto trynėsi viena į kitą man nepaliaujamai mindžikuojant.

Šmurkštelėjau į miegmaišį lyg maža, greita pelytė. Į tavo miegmaišį...

Tąnakt užmigome užuosdami vienas kito odą, jausdami kūnų šilumą... Kartu užmigome pirmą kartą...

<...>

Pirmas kartas visada būna vienintelis ir nebepakartojamas. Nesakykime “deja”, nes tas vienkartinumas padaro jį išskirtiniu. Jo negalima palyginti nei su antru, nei su trečiu, nei su šimtas pirmuoju. Jam nerastume pakaitalo. Tai tiesiog... įvyksta! Ir tereikia išmokti tuo pasimėgauti, pasiimti tai, kas geriausia - žėrintį prisiminimą.

Šįkart jį dovanoju... MUMS...

<...>

... - Štai dar viena nuoroda!


[ Publikuota: 2004-01-10 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 348 d. ]
[ Peržiūrėta: 1305 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/kai_pirma_karta ]