Katinėli, galbūt iš pradžių tau tai nuskambės keistai, galbūt ne iš karto suprasi, bet visgi noriu, kad tai žinotum...

Pabudusi vieną gūdžią naktį, kai už lango siautulingam Tango sukūry blaškėsi lietus, padangę skaldė žaibai, o šniokštimą pertraukdavo įpykęs griaustinis, suvokiau, kad dabar labiausiai norėčiau būti tavo glėbyje ir... kalbėti. Norėčiau pasakoti apie tai, kaip vaikystėje, žaisdama gaudynių, nukritau ir nusibrozdinau kelį. Arba apie tas Kalėdas, kai ankstyvą rytą po eglute radau rankinę, apie kurią svajojo visos klasės mergaitės. O gal pasakočiau, kaip vaikystėje, stebėdama berniukų dvikovas, užsisėdėjau kompiuterinėje, tuo tarpu visi Skroblų gatvės gyventojai buvo sukelti ant blakstienų manęs beieškant. O gal tiesiog tylėčiau... Klausyčiausi mūsų alsavimo, kuris nustelbtų bildantį griaustinį, skęsčiau tavo akių žydrynėje ir nematyčiau padangę skrodžiančio ugninio žaibo, jausčiau tavo tvirtas rankas ant savo kūno ir nebijočiau nieko...

Tą naktį suvokiau, kad labiausiai pasiilgau ne tavo lūpų, ne tavo glamonių, net ne tavo meilės, o mūsų pokalbių, kurie dažnai apsiriboja tik keleriais žodžiais, nes viskas ir taip būna perdėm aišku, tarpusavio supratimo, silpnumo akimirką taip reikalingo palaikymo, patarimo, paskatinimo. Katinėli, nežinau kaip tau šie žodžiai nuskambės, bet... Tu esi man daugiau DRAUGAS, negu mylimasis...

Anksčiau ieškojau meilės... Nusivyliau ja, tik nereikia sakyti, kad bereikalo... Ieškojau aistros... Stipriai nudegiau ir, deja, per ilgai mėginu išsilaižyti žaizdas... Mano svajonių princas su savo baltu žirgu, matyt, užklimpo kažkuriame Lietuvos pelkyne, o gal tiesiog išaugau iš tos svajonės, o naujos nemėginau susikurti... O vieną dieną pasirodei... TU...

Mano gyvenimo spektaklį stebėti turi galimybę kiekvienas norintis, bet tik nedaugelis pamato jo užkulsius, jo tikrąjį veiksmą. Kiekvienas aktorius, atliekantis šioje dramoje bent kiek svarbesnį vaidmenį, yra gerai išanalizuojamas, praeina ne viena apmąstymų naktis ir tik tada GALBŪT patenka į didžiąją sceną, o tu... Tu nestovėjai atrankos kelyje, tavęs aš nesirinkau, tu pats pasirinkai, nepraėjai nė vieno išbandymo, neparodei jokio leidimo, o tiesiog įžengei į sceną ir pradėjai savo vaidinimą. Ir turiu pastebėti, jį atlieki gana profesionaliai...

Nesistengiu tavęs atverti, nenoriu tavęs skaityti kaip lengva ranka atverstos knygos. Bent kol kas ne... Galbūt todėl, kad dar nesu pasiruošusi pamatyti savęs, dar nesu pasirengusi sužinoti dramos pagrindinės temos, kol kas man užtenka pavadinimo ir bent apytikrio veikėjų sąrašo. O kas bus toliau... Tu pats žinai... Tu pats puikiai žinai, kad vertinu kiekvieną drauge praleistą akimirką ne todėl, kad ji buvo, o todėl, kad tuo metu mes kažką veikėme ir, užrišę ant jos margaspalvį kaspiną, galėsime ją padėti į atsiminimų lentyną, o po daugelio metų, išpakavę šią gyvenimo dovanėlę, rasti tai, ko tą akimirką taip reikės - juoką sukeliantį arba ašarą išspaudžiantį, o gal tiesiog maloniai nuteikiantį prisiminimą...

Nepradėkime knygos skaityti nuo paskutinio puslapio, per pietus nesigardžiuokime pirmiausia desertu, nemėginkime vaidinti KAŽKIENO spektaklio, mums užteks SAVOJO... Kad ir koks jis bebūtų, visgi jis bus MŪSŲ... Tik mūsų...

Katinėli... Tu pats žinai...


[ Publikuota: 2003-07-08 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 162 d. ]
[ Peržiūrėta: 215 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/kazkada_as_taip_pat_isivaizdavau_mylis ]