Kokią mane pamilai, Dainiau?
Valiūkiškai besišypsanti. Vėjyje besiplaikstančiais plaukais. Naivuolė, kuri grožėjosi kiekvienu pasaulio lopinėliu ir krykštaudavo, kelyje sutikusi iškilmingą ir didingą Lietuvos grožį. Ežerų undinėlė. Sausumos gėlelė. Prieš galingąją meilę puolanti ant kelių būtybė. Kokią mane matei tą vasarą? Kokią mane pamilai, Dainiau?
Įsisupus į dvyliktųjų metų skraistę, bėgiojau gyvenimo pievomis, rinkau nuostabiausias akimirkas, dovanojau juoką ir šypsenas, stebėjau pasaulį. O tu? Tu stebėjai... mane? Kas buvai man?
Mąsliomis akimis nužvelgiantis vienišių, tačiau tik trumputį žvilgsnį metantis į minią. Dingstantis taip pat staiga, kaip ir netikėtai pasirodantis šurmuliuojančiųjų tarpe. Donžuanas. Riteris. Dusliu švelnumu skambantis balsas ir... Atsiprašau... Ne, tu nieko nepadarei, bet atsiprašei. Už ką? Už jį. Už juos. Už visus, kurie po basomis mano kojomis numeta stiklo šukę.
Prašuoliavus penkeriems metams iškyla tų dienų paveikslai. Tu visą laiką buvai šalia, visai čia pat, netoliese. Tai gal... iš tikrųjų?..
Kodėl nusprendei po ketverių metų sugrįžti? Kas neišdilo atminty? Žydrų akių žvilgsnis lyg peiliuku įsirėžė širdin? Skambėjo juokas? Lyg saulė padangėje spindėjo mano šypsena?
Labas, taip paprastai, bet juk tame žodyje tilpo tiek daug: ketveri metai, du gyvenimai, visas pasaulis... meilė!
Leidai spręsti man. Aš turėjau ištiesti ranką. Ir ištiesiau... Tuomet kūnai pajuto šilumą. O tada... tada žengėme nauju taku Mūsų taku.
Bėgome banguojančiu rugių lauku. Sukritome į švelnią vasaros žolę. Pasitikome saulėtekį ten, kur baigiasi Lietuva. Skridome. Buvome laisvesni už paukščius, gražesni už margaspalvius drugelius. Šypsojomės... Nes mylėjome. Nes buvome laimingi.
Pirmasis Myliu... Toks nedrąsus ir netikėtas, bet išsiveržęs iš pačios krūtinės gelmių.
Pirmosios ašaros, už kurias tu galėjai nudėti kiekvieną gatvėje sutiktą. Jos tai skaidrūs kristalai, riedėję mažos mergaitės skaisčiais skruostais.
Tas valiūkiškas juokas ir didelės spindinčios akys...
Ir tu... Tavo akys, kurios gerte gėrė kiekvieną mano judesį, glostė išdykėlę plaukų sruogą ir šypsojosi, nes jų savininkas buvo laimingas.
Lūpos... Švelnios, bet kartu tokio deginančio raudonio lūpos, kurios čiauškėjo nepaliaujamai ir taip staiga nurimusios surinko kristalus nuo mano veido.
Ir virpantys pirštai... Rankos nedrąsiai palietė kūną. Kūną, kurį sapnavo tomis tamsiomis žiemos naktimis, kurio troško tuos metus. Pirštai iš lėto nuslydo vasaros saulės ir vėjų nugairinta oda...
Ar tą akimirką tikėjai pasauliu? Tikėjai... gyvenimu? Ar suvokei realybę? Ten buvome MES!..
O dabar virpu aš... Dabar aš nebegaliu kvėpuoti. Ne, man netrūksta oro, bet aš dustu. Dustu nuo meilės, nuo tavęs, nuo troškimo būti kartu, būti tik su tavimi! Tu išstūmei gyvenimą. Tu tapai daug svarbesnis už jį. Už viską.
" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />
Užsimerk. Tss... Nieko nesakyk, tik užsimerk. Kur tu? Aš nematau tavęs. Tu kažkur čia pat. Girdžiu tavo alsavimą. Jaučiu kūno skleidžiamą šilumą.
Atsipalaiduok. Pamiršk viską... Susitiksime... sapne...
" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />
- Ne, neatsisuk! Klausyk ir jausk, bet nežiūrėk.
- Kur mes?
- Ten, kur tu norėjai sugrįžti.
Dabar matau. Tu juk visąlaik buvai šalia, tapai mano šešėliu. Matyt, jei būčiau suklupusi, tai nespėčiau nė spygtelėti, o tu jau būtum mane pagavęs. Tada aš to nepastebėdavau. Tiesiog atrodė, jog taip turi būti ir tiek...
- Aš...
- Tss... Nedabar. Nusiramink. Grįžk... Baigėsi naktis, susitiksime rytoj.
- Čia pat?
- Kur tik panorėsi, mano mergyte...
" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />
Gaudau kiekvieną žodį, sklindantį iš tavo lūpų. Stebiu ir stebiuosi. Ar aš tikėjau meile? Taip, tikėjau, tik net neįsivaizdavau, kad ji gali būti tokia... tokia... Tikra? Karšta? Nuostabiai saldi ir kerinti? Viliojanti ir deginanti? Kokia ji? Tikėjau pasakų princais ir baltais žirgais, bet ar maniau, kad kada nors ir į mano gyvenimą jis atjos? Šituo labai abejojau. Nemaniau, kad aš sukurta meilei, neįsivaizdavau, kad manoji širdis gali taip pamilti, o pasirodo... Pasirodo pamilau! Ir dabar galiu atsistoti ant aukščiausios kalvos ir garsiai surikti:
- Dainiau, aš tave myliu! Beprotiškai myliu!
Įsisukai į mano gyvenimą lyg gaivus vasaros vėjelis ir viską taip nejučia pakeitei. Žingsnis po žingsnio, akimirka po akimirkos ir... ir aš nebegaliu be tavęs! Nežinau ar sugebėsiu tau atsidėkoti, bet stengsiuosi. Stengsiuosi kaip tik išgalėdama. Ant auksinės lėkštutės atnešiu savo meilę. Rožių žiedlapiuose padovanosiu savo gyvenimą... Bet ar sugebėsi atleisti sau už tai, ką man padarei? Ar sugebėsi atleisti už tą beprotybę, kuri įsiliepsnojo meilės šešėlyje? Brangusis, padovanojai man sparnus ir naują galimybę pakilti, naują galimybę gyventi ir mėgautis juo dviese, kartu, tik AŠ ir TU...
Tu nebetikėjai meile, nebetikėjai gyvenimu, o staiga viskas ėmė ir apsivertė aukštyn kojom. Dabar mes nugalėsime trigalvį drakoną, įveiksim Everestą, perplauksim Atlanto vandenyną, pereisim dykumas ir tik todėl, kad tikime vienas kitu, tik todėl, kad esame kartu, kad... mylime.
" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />
Viena senutė, stebėdama mano džiaugsmu degančias akis, ištarė:
- Vaikeli, tu Jį myli.
Nusišypsojau. Ir vos spėjau praverti lūpas, išgirdau tylų jos balsą:
- Kai nubusi ryte ir suvoksi, jog nebegali be Jo gyventi, kai eisi gatve ir staiga pajusi klaikią tuštumą, nes šalia nebus Jo, kai sustosi ir drąsiai pasakysi pasauliui, jog be Jo jautiesi nepilnavertė ir visa tai bus TIESA, žinok, vaikeli, tu tikrai Jį myli.
" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />
Praėjo nei daug, nei mažai (juk negalime įvertinti laiko tokiu abstrakčiu matu! Kūdikiui tai tik ilgo kelio pradžia, išgyvenusiam pagrobimą tai visas gyvenimas, prabėgęs pro akis, besilaukiančiai moteriai tai nuostabiausios gyvenimo valandos...). Tačiau kai šįkart išvažiavai ir vakare atsiguliau į šaltą lovą, aš suvokiau NEBEGALIU GYVENTI BE TAVĘS!
" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />
- Tetute, aš Jį myliu.
[ Publikuota: 2004-01-05 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 344 d. ]
[ Peržiūrėta: 521 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: Zhucka.net/http://Zhucka.net/irasas/kokia_mane_pamilai_dainiau ]
Įsisupus į dvyliktųjų metų skraistę, bėgiojau gyvenimo pievomis, rinkau nuostabiausias akimirkas, dovanojau juoką ir šypsenas, stebėjau pasaulį. O tu? Tu stebėjai... mane? Kas buvai man?
Mąsliomis akimis nužvelgiantis vienišių, tačiau tik trumputį žvilgsnį metantis į minią. Dingstantis taip pat staiga, kaip ir netikėtai pasirodantis šurmuliuojančiųjų tarpe. Donžuanas. Riteris. Dusliu švelnumu skambantis balsas ir... Atsiprašau... Ne, tu nieko nepadarei, bet atsiprašei. Už ką? Už jį. Už juos. Už visus, kurie po basomis mano kojomis numeta stiklo šukę.
Prašuoliavus penkeriems metams iškyla tų dienų paveikslai. Tu visą laiką buvai šalia, visai čia pat, netoliese. Tai gal... iš tikrųjų?..
Kodėl nusprendei po ketverių metų sugrįžti? Kas neišdilo atminty? Žydrų akių žvilgsnis lyg peiliuku įsirėžė širdin? Skambėjo juokas? Lyg saulė padangėje spindėjo mano šypsena?
Labas, taip paprastai, bet juk tame žodyje tilpo tiek daug: ketveri metai, du gyvenimai, visas pasaulis... meilė!
Leidai spręsti man. Aš turėjau ištiesti ranką. Ir ištiesiau... Tuomet kūnai pajuto šilumą. O tada... tada žengėme nauju taku Mūsų taku.
Bėgome banguojančiu rugių lauku. Sukritome į švelnią vasaros žolę. Pasitikome saulėtekį ten, kur baigiasi Lietuva. Skridome. Buvome laisvesni už paukščius, gražesni už margaspalvius drugelius. Šypsojomės... Nes mylėjome. Nes buvome laimingi.
Pirmasis Myliu... Toks nedrąsus ir netikėtas, bet išsiveržęs iš pačios krūtinės gelmių.
Pirmosios ašaros, už kurias tu galėjai nudėti kiekvieną gatvėje sutiktą. Jos tai skaidrūs kristalai, riedėję mažos mergaitės skaisčiais skruostais.
Tas valiūkiškas juokas ir didelės spindinčios akys...
Ir tu... Tavo akys, kurios gerte gėrė kiekvieną mano judesį, glostė išdykėlę plaukų sruogą ir šypsojosi, nes jų savininkas buvo laimingas.
Lūpos... Švelnios, bet kartu tokio deginančio raudonio lūpos, kurios čiauškėjo nepaliaujamai ir taip staiga nurimusios surinko kristalus nuo mano veido.
Ir virpantys pirštai... Rankos nedrąsiai palietė kūną. Kūną, kurį sapnavo tomis tamsiomis žiemos naktimis, kurio troško tuos metus. Pirštai iš lėto nuslydo vasaros saulės ir vėjų nugairinta oda...
Ar tą akimirką tikėjai pasauliu? Tikėjai... gyvenimu? Ar suvokei realybę? Ten buvome MES!..
O dabar virpu aš... Dabar aš nebegaliu kvėpuoti. Ne, man netrūksta oro, bet aš dustu. Dustu nuo meilės, nuo tavęs, nuo troškimo būti kartu, būti tik su tavimi! Tu išstūmei gyvenimą. Tu tapai daug svarbesnis už jį. Už viską.
" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />Užsimerk. Tss... Nieko nesakyk, tik užsimerk. Kur tu? Aš nematau tavęs. Tu kažkur čia pat. Girdžiu tavo alsavimą. Jaučiu kūno skleidžiamą šilumą.
Atsipalaiduok. Pamiršk viską... Susitiksime... sapne...
" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />- Ne, neatsisuk! Klausyk ir jausk, bet nežiūrėk.
- Kur mes?
- Ten, kur tu norėjai sugrįžti.
Dabar matau. Tu juk visąlaik buvai šalia, tapai mano šešėliu. Matyt, jei būčiau suklupusi, tai nespėčiau nė spygtelėti, o tu jau būtum mane pagavęs. Tada aš to nepastebėdavau. Tiesiog atrodė, jog taip turi būti ir tiek...
- Aš...
- Tss... Nedabar. Nusiramink. Grįžk... Baigėsi naktis, susitiksime rytoj.
- Čia pat?
- Kur tik panorėsi, mano mergyte...
" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />Gaudau kiekvieną žodį, sklindantį iš tavo lūpų. Stebiu ir stebiuosi. Ar aš tikėjau meile? Taip, tikėjau, tik net neįsivaizdavau, kad ji gali būti tokia... tokia... Tikra? Karšta? Nuostabiai saldi ir kerinti? Viliojanti ir deginanti? Kokia ji? Tikėjau pasakų princais ir baltais žirgais, bet ar maniau, kad kada nors ir į mano gyvenimą jis atjos? Šituo labai abejojau. Nemaniau, kad aš sukurta meilei, neįsivaizdavau, kad manoji širdis gali taip pamilti, o pasirodo... Pasirodo pamilau! Ir dabar galiu atsistoti ant aukščiausios kalvos ir garsiai surikti:
- Dainiau, aš tave myliu! Beprotiškai myliu!
Įsisukai į mano gyvenimą lyg gaivus vasaros vėjelis ir viską taip nejučia pakeitei. Žingsnis po žingsnio, akimirka po akimirkos ir... ir aš nebegaliu be tavęs! Nežinau ar sugebėsiu tau atsidėkoti, bet stengsiuosi. Stengsiuosi kaip tik išgalėdama. Ant auksinės lėkštutės atnešiu savo meilę. Rožių žiedlapiuose padovanosiu savo gyvenimą... Bet ar sugebėsi atleisti sau už tai, ką man padarei? Ar sugebėsi atleisti už tą beprotybę, kuri įsiliepsnojo meilės šešėlyje? Brangusis, padovanojai man sparnus ir naują galimybę pakilti, naują galimybę gyventi ir mėgautis juo dviese, kartu, tik AŠ ir TU...
Tu nebetikėjai meile, nebetikėjai gyvenimu, o staiga viskas ėmė ir apsivertė aukštyn kojom. Dabar mes nugalėsime trigalvį drakoną, įveiksim Everestą, perplauksim Atlanto vandenyną, pereisim dykumas ir tik todėl, kad tikime vienas kitu, tik todėl, kad esame kartu, kad... mylime.
" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />Viena senutė, stebėdama mano džiaugsmu degančias akis, ištarė:
- Vaikeli, tu Jį myli.
Nusišypsojau. Ir vos spėjau praverti lūpas, išgirdau tylų jos balsą:
- Kai nubusi ryte ir suvoksi, jog nebegali be Jo gyventi, kai eisi gatve ir staiga pajusi klaikią tuštumą, nes šalia nebus Jo, kai sustosi ir drąsiai pasakysi pasauliui, jog be Jo jautiesi nepilnavertė ir visa tai bus TIESA, žinok, vaikeli, tu tikrai Jį myli.
" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />Praėjo nei daug, nei mažai (juk negalime įvertinti laiko tokiu abstrakčiu matu! Kūdikiui tai tik ilgo kelio pradžia, išgyvenusiam pagrobimą tai visas gyvenimas, prabėgęs pro akis, besilaukiančiai moteriai tai nuostabiausios gyvenimo valandos...). Tačiau kai šįkart išvažiavai ir vakare atsiguliau į šaltą lovą, aš suvokiau NEBEGALIU GYVENTI BE TAVĘS!
" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />- Tetute, aš Jį myliu.
[ Publikuota: 2004-01-05 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 344 d. ]
[ Peržiūrėta: 521 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: Zhucka.net/http://Zhucka.net/irasas/kokia_mane_pamilai_dainiau ]
« Ankstesnis • Sekantis »
Komentarai
Kolkas niekas nekomentavo straipsnio. Būkite pirmas /-a!
