„Taaaip“, vakar buvo gerai – keturiom ropojau. Šiandien jau prasčiau – teko ant dviejų sugrįžti. Tai o ryt? O ryt bus dar blogiau, bet tu jau to nebesuvoksi, nes įžengsi į kitą... Kaip žmonės jį vadina? A, realųjį pasaulį...


Ar girdi, kaip dūžta tavo svajonių pasaulio stiklai? Nebijok, jų šukės nebus tokios aštrios, kaip naujojo gyvenimo akmenys.
Ar jauti tą skausmą, kurį sukelia į tavo kūną įsikabinę sidabriniai kabliai, kurie kadaise tavo akims kėlė džiaugsmą? Dabar jie tave laiko prikabintą prie žemės, neleidžia atitrūkti nuo realybės...
Ar tu suvoki, ką tu dabar galvoji? Ar supranti, kad pradėjai skaičiuoti popierių ir metalą? Ar pastebėjai, kaip apsivertė tavo vertybių skalė?

„STOOOOOOOOP!!!“
Dabar įdėmiai manęs paklausyk – prieš keletą dienų tu įsivaizdavai, jog esi vaikigalis, kuris gali mediniu kalaviju užkariauti drakono pilį ir išlaisvinti princesę. Vakar tu mėginai savo „lanksčiu“ žodynu nustebinti per gumytę šokinėjančias mergaites. Šiandien skolinta mašina mėginai suvilioti geras mamyčių dukreles. Ką darysi rytoj? Nori papasakosiu? Noriu krištoliniame rutulyje parodysiu tavo ateitį?
Rytoj iš pat ryto mėginsi į save pažvelgti kitu žvilgsniu. Žinau, kad tau tai pavyks, bet tai dar toli gražu nereiškia, jog ir visas pasaulis, kad aplinkiniai į tave irgi žvelgs iš to paties kampo. Manai, kad tereikia aukštai iškelti galvą ir visi patikės, jog tu gali įveikti Everestą? Oi, brangusis, svils tavo Ikaro sparneliai...
Rytoj pradėsi mokytis iš naujo. Gali užmiršti Pitagoro teoremą, ištrinti iš atminties „Mažojo princo“ siužetą, pamiršk tąnakt kaltus Niutono dėsnius, nesivargink ir nemėgink prisiminti, kuo skiriasi alkanai nuo alkenų, nes to tau paprasčiausiai nebereikės. Atėjo laikas pradėti mąstyti sausai ir teoriją iškeisti į praktiką. Kas tau sakė, kad tai padaryti bus lengva? ME - LA - VO
Taigi žygį pradėjai. Įdomu, kiek dienų galėsi didžiuotis savimi ir eiti drąsiai? Kiek parų kojos tvirtai remsis į žemę? O po kiek laiko jos ims linkti? Kada suvoksi, kad teesi dalis tos pilkos masės, kuri įkinkyta į plugą aria svetimą žemę? Žinau, jog su tuo susitaikysi, bet bjauriausia tai, kad užmirši viską, kas tave rišo su Mūsų pasauliu. Nenoriu matyti tavęs tada, kai busi iškeitęs svajones į patogų gyvenimą. Norėčiau apakti, kai prieš akis iškils ta dirbtina, nebe tavo, o klouno, kuris siūlo niekam nereikalingą rojų, šypsena. Geriau apkursti, nei girdėti tave besijuokiantį iš kvailų turtingų damų juokelių. Jei galėtum tapti geiša, būčiau tavo dana ir pasistengčiau paslėpti tavo nekaltą gilios žydrynės žvilgsnį nuo purvinos civilizacijos. Deja... Kaip vienas lašas juodo rašalo sugeba išplisti po šilko rūbą, taip purvas sugebės paliesti ir mūsų sielas, o kai mirsime ir mes... Liks tik ta masė, kuri netrukus taps juoda, tokia niekieno, o kartu ir visų verge...
...

Palauk. Neskubėk. Sulauk dar šio saulėtekio ir gerai į jį įsižiūrėk, nes šitas, gamtos, auksas yra daug brangesnis už kažkieno sukrautus turtus. Įsimink tas glamones, nes kai pabudęs ryte suvoksi, jog nebejauti šalia gulinčios būtybės odos švelnumo, nebegalėsi tiesiog imti ir pabėgti, nes Tą akimirką niekas neprabilo, o tu pasakei „Taip“, o dabar jūs tapote vienas kito dalimi. Neskubėk užsimerkti, nes dar daug laiko turėsi praleisti toje aklinoje tamsoje, o kol kas...

Kol kas pabūkime kartu. Tik tu ir bundanti saulė...
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 166 d. ]
[ Peržiūrėta: 853 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/kol_kas_pabukime_kartu ]