Labas...

Pasiilgau tavęs...

Ne, nepradėsiu taip. Žinau, kad pati nenorėčiau to kas kartą girdėti, o tu - tuo labiau, nes šie žodžiai slegia, ypač tada, kai jie tokie tikri ir kai negali numalšinti šio troškulio...
...
...
Bet kitko negaliu pasakyti, kol sielą smaugia ilgesys...
...
Sunku buvo pradėti mylėti, dar sunkiau buvo likti išžagintai, supurvintai šlykščios neištikimybės ir keliamo skausmo. Netikėjau, o gal nenorėjau tikėti, kad vėl pamilsiu, bet... Pamilau... Ir dabar dar sunkiau... Ne, nevisada, tik naktimis, tokiomis ilgesingomis ir tamsiomis naktimis, kai už lango nesigirdi miesto šurmulio, kai negali paskęsti paukščių čiulbesy, kai nenugrimzti į prisiminimų jūrą drauge su kieme žaidžiančių vaikų krykštavimu. Tada būna labai sunku... Tada norėčiau nemylėti, norėčiau nekentėti...
Bet juk niekas netrunka amžinai. Išaušta rytas, nauja diena atkulniuoja ir mes lyg dailininkai imame į rankas teptukus, paletę ir ant švarios drobės tapome naują paveikslą – dar vieną MŪSŲ gyvenimo dieną.

Padangę skrodžiant saulės spinduliams man būna lengviau. Bet vis tiek laukiu... tavo balso, tavo šypsnio, tavo juoko, tavo bučinio...tavęs... Bent ko nors, kas patvirtintų tavo egzistavimą. Priešingu atveju patikėčiau, jog tu - tik mano iliuzija. O gal taip ir yra? Gal visas tas prisiminimų lobynas tėra mano fantazijos dalis? O gal ir aš tesu tik mažytė...iliuzija?

Man negera. Man silpna. Padėk. Būk šalia, kai man reikia pagalbos, kai man reikia paramos, kai man reikia... tavęs. Tapau ligone. Didele ir rimta ligone. Daktarai man negali padėti, nes vaistų nuo šios ligos dar nėra. Tiesą sakant, net pačios ligos dar nėra. Tai tada aš nesergu? Ne, sergu, nes gyvenu ne šiame laike, ne šioje erdvėje... Gyvenu tavo širdyje. Žinau, kad ir tau reikia manęs, bet ar taip pat stipriai kenti? Ar taip pat liepsnoji viduje ir tetrokšti pasinerti vienas kito glėbyje? Mes lyg kaliniai, kurie negalime nutolti vienas nuo kito per n metrų, nes tuomet sprogtų... mūsų širdys. Šiuo metu mes kenčiame, bet ar ilgai? Kuris pirmas palūšime?
...
Kažkaip banaliai gavosi, bet... Gal dabar, kai mano visas pasaulis verčiasi žemyn galva, man tai nebeatrodo taip banalu? Gal...
Oi, saulė teka! Tuoj tu sugrįši į mano pasaulį... Bėgu tavęs pasitikti...
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 165 d. ]
[ Peržiūrėta: 412 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/laiskas_tau ]