Lengva lyg pūkas
Taip nykiai dangumi ropojo tamsūs debesų gabalai. Šlykščiai teršdami padangę, mesdami ant mūsų pavargusių pečių šešėlį, slėgdami mus, neleisdami pakelti ištroškusių akių į šviesą
Engdami
Griaudami viską, kas šventa
Niekindami ir pamindami
mus
žmones
Lyg vėlė slinkau gatve. Kažkur toli lyg ir girdėjau šaukiant mane vardu: Rita! Rita!!! Bet tai neįmanoma Nebeliko žmogaus, kuris mane pažinotų, kuriam aš rūpėčiau Jaučiau, kaip mano bevertį kūną smaigsto praeivių žvilgsniai. Jie greitai nusukdavo akis, kuomet bent truputėlį atgręždavau galvą į jų pusę. Naivuoliai! Mano, kad aš juos matau?! Kvailiai! Tikisi, kad jie man ką nors reiškia?! Nė velnio! Jie tik dar kelios atmatos, tik keli ropliai, mėginantys sukurti iliuziją apie gyvenimą, tikintys realybe Jos nėra! Tik ne čia Tik ne dabar Jūs visi esate tokie pat kaip aš tokios pačios bedvasės būtybės, skudurinės lėlės, marionetės, kuriomis žaidžia daug viršesnės būtybės Kas? Dievas? Ne, netikiu juo! Kuo labiau stengiausi suvokti Dievo šventumą, tuo labiau tolau nuo jo. Tai tik dar viena iliuzija! Tai svaja, kurios kažkas įsigeidė vien tam, kad taptų valdovu O jūs ir patikėjote! Cha cha cha
Ašara Karšta ašara nuriedėjo kūnu Kieno jis? Tiesa, juk šis mėsos ir kaulų maišas priklauso man! Buvau pamiršusi Tik dabar, skruostą nudeginus tam skaidriam lašeliui, pajutau šaltį. Po kiekvieno žingsnio jutau ledinį šaltį, užvaldantį mano kūną: dilgčioja kojas, sustingsta plaštakos, parausta skruostai, nugara bėgioja šiurpuliukai. Man GERA!!! Šalti, prašau nepalikti manęs! Smelkis gilyn! Lyg skalpelis pjauk audinius! Užvaldyk šį žemiškąjį pavidalą! Užšaldyk širdį Tuk tuk tuk Ar girdi? Taip pašėlusiai blaškosi širdis karvelis, ištroškęs laisvės, bet uždarytas kūne, suvaržytas grotų Nurimk. Užmik. Prašau Kuomet nurimsi tu, širdie, galėsiu ištrūkti iš žemiškųjų gniaužtų Galėsiu mėgautis laisve ir mylimų žmonių artumu O ką turiu dabar? Dienas, naktis, mėnesius ir metus, sukaustytus monotoniško laikrodžio tiksėjimo, pareigas, kurias kažkas sugalvojo tam, kad žmonija nenuobodžiautų, taip pat gyvuliškus poreikius ir Kitko jums, pasaulio žiurkėms, nebereikia. To jūs nesuprantate. Visgi kas tai? Tai mintys, svajonės, troškimai, siekiai viskas, kas jums atrodo kvaila ir nereikalinga! Po velnių, atmerkite tas sumautas akis, pakelkite prakeiktas galvas ir išdrįskite pažiūrėti man į akis, į mano sielos veidrodį! Negi jums nenusibodo būti supančiotiems? Negi jūs netrokštate laisvės? To gaivaus oro, kurį galėtumėte gerti visa savo esybe? Ar jūs nepavargote nuo to tiksėjimo? Tik tak tik tak Sudaužykite visus laikrodžius!!! Prašau kas nors sustabdykite laiką
Viskas aplink mane sustingo, apmirė, virto statulomis, o aš Aš sėdėjau ant pilko šaligatvio ir jaučiau, kaip šąla mano užpakalis! Niekas daugiau nesmaigstė žvilgsniais. Niekas nebeslėpė akių. Visi nedarė nieko. O aš? Mano žydros akys žvelgė į dangų ir laukė vienintelio saulės spindulio. Man to reikėjo lyg žuviai vandens, lyg paukščiui skrydžio Skrydžio? Gal gal pamėginti pakilti? Virš tų juodų debesų skiaučių, virš mus visus slegiančio oro, virš visko. Pasiekti saulę. Juk jei paukštis tai gali, galiu ir aš. Reikia visai nedaug tik pakilti! Aš tai galiu! Žinau, kad galiu!!!
Dar kartą įkvėpiau tvankaus ir koktaus oro, pakėliau akis į dangų ir
jaučiau, kaip susmuko mano žemiškasis būstas, atsigręžusi išvydau, kaip minia naivuolių - robotų - supuolė prie to mėsos ir kaulų kalno, girdėjau aikčiojant moteris, panikuojant vyrus, ausys pagavo susimąsčiusio vaiko klausimą: O kodėl ji guli ant žemės? Mamyte, tu juk man neleidi net sėdėti ant žemės, o ji guli. Kodėl? Nusišypsojau ir pajutau lengvą lyg pūkas laisvės pojūtį, baltą lyg pirmoji snaigė skrydžio malonumą ir saldų lyg nektaras pasitenkinimą
Nereikia manęs gelbėti! Padėkite sau Aš jau laiminga
Čia sustosime, nes dabar Jovita, Rita ir jų mamytė jau kartu laimingos laisvos savame pasaulyje savame rojuje
MIRTIS tai išsiskyrimas su kūnu ir artimųjų šiluma, bet tik tokiu būdu gali palikti šį dvokiantį žemiškąjį pasaulį ir pasiekti tyresnį, aukštesnį
[ Publikuota: 2003-05-16 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 110 d. ]
[ Peržiūrėta: 783 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/lengva_lyg_pukas ]
Lyg vėlė slinkau gatve. Kažkur toli lyg ir girdėjau šaukiant mane vardu: Rita! Rita!!! Bet tai neįmanoma Nebeliko žmogaus, kuris mane pažinotų, kuriam aš rūpėčiau Jaučiau, kaip mano bevertį kūną smaigsto praeivių žvilgsniai. Jie greitai nusukdavo akis, kuomet bent truputėlį atgręždavau galvą į jų pusę. Naivuoliai! Mano, kad aš juos matau?! Kvailiai! Tikisi, kad jie man ką nors reiškia?! Nė velnio! Jie tik dar kelios atmatos, tik keli ropliai, mėginantys sukurti iliuziją apie gyvenimą, tikintys realybe Jos nėra! Tik ne čia Tik ne dabar Jūs visi esate tokie pat kaip aš tokios pačios bedvasės būtybės, skudurinės lėlės, marionetės, kuriomis žaidžia daug viršesnės būtybės Kas? Dievas? Ne, netikiu juo! Kuo labiau stengiausi suvokti Dievo šventumą, tuo labiau tolau nuo jo. Tai tik dar viena iliuzija! Tai svaja, kurios kažkas įsigeidė vien tam, kad taptų valdovu O jūs ir patikėjote! Cha cha cha
Ašara Karšta ašara nuriedėjo kūnu Kieno jis? Tiesa, juk šis mėsos ir kaulų maišas priklauso man! Buvau pamiršusi Tik dabar, skruostą nudeginus tam skaidriam lašeliui, pajutau šaltį. Po kiekvieno žingsnio jutau ledinį šaltį, užvaldantį mano kūną: dilgčioja kojas, sustingsta plaštakos, parausta skruostai, nugara bėgioja šiurpuliukai. Man GERA!!! Šalti, prašau nepalikti manęs! Smelkis gilyn! Lyg skalpelis pjauk audinius! Užvaldyk šį žemiškąjį pavidalą! Užšaldyk širdį Tuk tuk tuk Ar girdi? Taip pašėlusiai blaškosi širdis karvelis, ištroškęs laisvės, bet uždarytas kūne, suvaržytas grotų Nurimk. Užmik. Prašau Kuomet nurimsi tu, širdie, galėsiu ištrūkti iš žemiškųjų gniaužtų Galėsiu mėgautis laisve ir mylimų žmonių artumu O ką turiu dabar? Dienas, naktis, mėnesius ir metus, sukaustytus monotoniško laikrodžio tiksėjimo, pareigas, kurias kažkas sugalvojo tam, kad žmonija nenuobodžiautų, taip pat gyvuliškus poreikius ir Kitko jums, pasaulio žiurkėms, nebereikia. To jūs nesuprantate. Visgi kas tai? Tai mintys, svajonės, troškimai, siekiai viskas, kas jums atrodo kvaila ir nereikalinga! Po velnių, atmerkite tas sumautas akis, pakelkite prakeiktas galvas ir išdrįskite pažiūrėti man į akis, į mano sielos veidrodį! Negi jums nenusibodo būti supančiotiems? Negi jūs netrokštate laisvės? To gaivaus oro, kurį galėtumėte gerti visa savo esybe? Ar jūs nepavargote nuo to tiksėjimo? Tik tak tik tak Sudaužykite visus laikrodžius!!! Prašau kas nors sustabdykite laiką
Viskas aplink mane sustingo, apmirė, virto statulomis, o aš Aš sėdėjau ant pilko šaligatvio ir jaučiau, kaip šąla mano užpakalis! Niekas daugiau nesmaigstė žvilgsniais. Niekas nebeslėpė akių. Visi nedarė nieko. O aš? Mano žydros akys žvelgė į dangų ir laukė vienintelio saulės spindulio. Man to reikėjo lyg žuviai vandens, lyg paukščiui skrydžio Skrydžio? Gal gal pamėginti pakilti? Virš tų juodų debesų skiaučių, virš mus visus slegiančio oro, virš visko. Pasiekti saulę. Juk jei paukštis tai gali, galiu ir aš. Reikia visai nedaug tik pakilti! Aš tai galiu! Žinau, kad galiu!!!
Dar kartą įkvėpiau tvankaus ir koktaus oro, pakėliau akis į dangų ir
jaučiau, kaip susmuko mano žemiškasis būstas, atsigręžusi išvydau, kaip minia naivuolių - robotų - supuolė prie to mėsos ir kaulų kalno, girdėjau aikčiojant moteris, panikuojant vyrus, ausys pagavo susimąsčiusio vaiko klausimą: O kodėl ji guli ant žemės? Mamyte, tu juk man neleidi net sėdėti ant žemės, o ji guli. Kodėl? Nusišypsojau ir pajutau lengvą lyg pūkas laisvės pojūtį, baltą lyg pirmoji snaigė skrydžio malonumą ir saldų lyg nektaras pasitenkinimą
Nereikia manęs gelbėti! Padėkite sau Aš jau laiminga
Čia sustosime, nes dabar Jovita, Rita ir jų mamytė jau kartu laimingos laisvos savame pasaulyje savame rojuje
MIRTIS tai išsiskyrimas su kūnu ir artimųjų šiluma, bet tik tokiu būdu gali palikti šį dvokiantį žemiškąjį pasaulį ir pasiekti tyresnį, aukštesnį
[ Publikuota: 2003-05-16 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 110 d. ]
[ Peržiūrėta: 783 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/lengva_lyg_pukas ]
« Ankstesnis • Sekantis »
Komentarai
Kolkas niekas nekomentavo straipsnio. Būkite pirmas /-a!
