Taigi taigi taigi, neišsigąskite - karas neprasidėjo, taip pat merginų nepradėjo šaukti į privalomąją karinę tarnybą Savanoriškais, tyriamaisiais tikslais užsukau ir tuoj viską smulkiai papasakosiu

Taigi nuo pradžių...
Prieš geras 2-3 savaitukes užpildžiau anketukę tinklapyje www.karys.lt ir pareiškiau diiiiidžiulį susidomėjimą profesine karo tarnyba. Keleto dienų bėgyje sulaukiau skambučio... "panele, Linute, ( ) kariuomenė jus trukdo..." Oplia, o čia gi kas? Itin malonus moteriškas balsas paaiškina, kad gavo mano anketą, perskaitė ir kad man būtinai reikėtų atvykti pasikalbėti, nes tai taip rimta, kad telefonu negalima visko išdėstyti, ji norinti man papasakoti, ką gali pasiūlyti ir t.t. Pradžia skamba įdomiai ir gražiai. Šypteliu ir pamanau, kad galų gale struktūra atsikratė atmestino požiūrio ir pradėjo skatinti, palaikyti tuos, kurie tikrai nori dirbti sistemoje, ateina vedami įsitikinimų, požiūrio ir t.t. Perspėju, kad tai nėra kažkokios extra staigios darbo paieškos ir kad galėsiu atvykti tik po kelių savaičių. Maloniai pakviečia atvykti tada, kai galėsiu, pakartoja, kur juos rasti (Mindaugo g. 26), primena darbo valandas ir pabrėžia, kad neatvykčiau pietų pertraukos metu, tarp 12:00 ir 12:45, nes jie nenori, kad turėčiau mindžikuoti, laukti... Ui, kaip smagiai ir gražiai viskas skamba!

Po kelių savaičių, žavų balandžio 16 dienos rytą, prisiruošiu aplankyti Vilniaus karo prievolės centrą. Nupėdinu Mindaugo gatve, iš tolo pamatau plėvesuojančią trispalvę. Drąsiai žengiu pro duris... Erdvus holas, stovas su gausybe lankstinukų, prie kabinetų durų lūkuriuojantys jauni vaikinukai. Iš kažkur išlenda PP budėtojas. Kiek pasimetęs, išpučia akis ir ima sukti smegenėles, ieškodamas jose atsakymo į itin sunkų mano klausimą - "Į kurį kabinetą turėčiau kreiptis, norėdama pakalbėti dėl profesinės tarnybos?" Galiausiai mane nusiunčia į 110 kabinetą.

O ten joks ne kabinetas! Langelis ir daug moterėlių prie savo stalų ir darbų parimusių... Palinkstu prie vieno iš langelių, paklausiu to paties itin sunkaus klausimo ir tuomet prasideda... paieškos žmogaus, kuris už tai atsakingas... nuo Marytės prie Petrytės, nuo Petrytės prie Onutės ir t.t. Galiausiai kažkas ryžtasi su manimi pakalbėti. Vėlgi per tą patį langelį, nesu pakviečiama į jokį kabinetą (taip, mane tai nustebino, suglumino ir visiškai nesužavėjo!) ar pan.

Bendra kalba sunkiai vystosi. OK, tarkime, mano problema, įvaldau kitokią rolę - tarkim, esu žmogus, atėjęs iš gatvės, nieko dorai nežinantis nei apie kariuomenės struktūrą, nei apie profesinę tarnybą, bet labai labai susidomėjau straipsniu ir noriu kiek įmanoma daugiau sužinoti apie tai, išgauti reikiamą informaciją, gauti nuorodas, kaip galbūt pakreipti savo gyvenimo planus, kad galiausiai pasiekčiau geidžiamą rezultatą - tapčiau profesionaliu Lietuvos kariuomenės kariu! Man pasakė, kad tokie čia neina!!! Na, o jeigu... primygtinai lendant, gavau kelis atsakymus, kad turiu pati susirasti darbo vietą kokiame nors dalinyje, užsitikrinti kaip gera specialistė, o tada jau jie mane nusiųs į kursus, kad gaučiau leitenanto laipsniuką...

Gerai, tarkime, esu per daug priekabi ir per daug noriu, bet toks visuomenės informavimas manęs netenkina... Kažkur prasimušti vietą, užsigarantuoti darbą - tai man skamba kaip tarybinė liekana, švogerių krašto išraiška, kai per draugus ir pažįstamus prasimuši, o tada jau žiūri, kaip čia save pritaikyti prie reikalavimų, galiojančių taisyklių. Be to, tokia vaga einant, nepanašu, kad bus "atšviežinamas sistemos kraujas" (nors vėlgi, gal tai tik mano subjektyvi nuomonė, bet juk tą čia ir dėstau, o ne mokslinį-analitinį straipsnį rašau ), voverė ir toliau suksis tame pačiame rate...

Neplanuotai, nespecialiai po valandos teko sudalyvauti pokalbyje dėl darbo. Privati įdarbinimo firma pasikvietė pabendrauti. Pakvietė į kabinetą, pasiūlė prisėsti, paklausė, gal norėčiau kavos, arbatos ar vandens. Pokalbis užtruko gerą pusvalanduką. Gavau pakankamai informacijos apie firmą, kuri ieško darbuotojo bei tikrai išsamiai atsakiau į kilusius klausimus apie mane, mano asmenį bei patirtį, žinias etc. Kitoks požiūris, kitokia aplinka, kitoks bendravimas. Sakote, tai verslas, jiems iš to nauda? Na, bet juk ir pirmuoju atveju išsamios informacijos suteikimas, iniciatyvos ir domėjimosi palaikymas bei paskatinimas atneštų teigiamą rezultatą ir naudą...

Panašu, kad Lietuvai dar daug septynmylių žingsnių reikės žengti ir toli nueiti, kol ir kariuomenės struktūrose susiformuos mąstymas, jog bet koks žmogus, bandantis gauti žinių ir informacijos, nėra priešas, jog domėtis yra sveika, jog šviesti visuomenę yra naudinga.

[ Publikuota: 2008-04-17 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 83 d. ]
[ Peržiūrėta: 818 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: Zhucka.net/http://Zhucka.net/irasas/mano_kelione_i_vilniaus_karo_prievoles_centra ]