Tiek emocijų ir pojūčių, kad negaliu iš karto nesurašyti visko Taigi Step by Step, kaip sakant

Kai atėjo mano eilė ir pradėjome segioti apraišus, tvarkingai, kaip visada man nutinka, kai ateina sveikas baimės ir jauduliuko jausmas, pradėjo drebėti kairė koja (džiaugiuosi, kad tokiais atvejais vairuojant, dreba kairė, o ne dešinė, kuri įtakotų greičio pedalo spaudimą ). Na, bet kai viską susegiojus, pajutau itin nefainą krūtinės spaudimą, pagalvojau, kad noriu kuo greičiau nušokti vien todėl, kad... vėl pilna krūtine galėčiau įkvėpti "gaivaus" miesto oro OK, bet ne apie tai Trumpas, bet konkretus instruktažas, kaip elgtis, kai galiausiai nušoksi, kaip išsilaisvinti ir vėl pajusti motiną žemelę kojomis


Zapaskę išlaisvink, atsek karabiną, timptelėjusi atrišk mazgą, numesk kuprinę, jamk drąsiai juodą rankenėlę ir… žemyn! Beliko užsilipti ant palangės…


Nekenčiu jūsų už tą baltą šalmą! Ui, kaip nemėgstu šalmų... Ir tas „ar pasirašei?“ prieš pat šuolį labai jau „drąsinančiai“ suveikia Užsikerioblinimas ant palangės nesuteikia daug malonumo – kažkaip žemelė atitolsta, rodos, staiga pasidaro kiek aukščiau, nei buvo vos prieš kelias akimirkas...


O vat tada ir sudvejojau... Bet nebūčiau aš, jei kažko pradėjusi, nepabaigčiau!
„Vienas, du... OK, iš naujo – vienas, du... trys!“

Pirmą akimirką jokių emocijų, antrą akimirką spėji pagalvoti, „kur tas fcuking timptelėjimas?!“ Tada ir kojomis kažkaip refleksiškai pradedi mataruoti Nors taip sau sakiau, taip save įtikinėjau, kad nemataruosiu tomis prakeiktomis kojomis, nebėgsiu kroso ore! Na, sąmonė su pasąmone kartais prasilenkia O tada tas kiek guminis trukt, su kuriuo ir oras, įkvėptas prieš šuolį, palieka plaučius... Mintyse pakartojau sau, kad „Juk aš nesikeikiu! Aš nesikeikiu, bet... dabar galima!“ „EINA NA...!“ – nuaidėjo per slėnį ir t.t.

Chebryt, man gyvenimo spalvos paryškėjo! Siūbavausi, supausi pakibusi virš žemės, žvelgiau į tą langą, kurį vos prieš kelias akimirkas palikau ir... taip žavingai savimi didžiavausi! Po pirmo šuolio parašiutu, užstatinėjau trijų kambarių butą Vilniaus centre, kad tik leistų pakartoti. Po šio šuolio... sorry, buto jau nebeturiu, bet gal... mano liūtuką (Peugeot 306) pajamsit? Taip žmogus ir plikas basas gali likti vardan amazing pojūčių

O tada jau antra itin maloni šuolio dalis – mano mylimas berniukas mane pasitiko, šokau jam į glėbį, apsivijau kojomis liemenį, rankomis kaklą ir gavau savo užsitarnautą, viršuje pažadėtą bučiuką bei pačius nuostabiausius žodžius pasaulyje – „Didžiuojuosi Tavimi!“ Ačiū TIK Tau, nes be Tavęs tokių dalykų arba nepadaryčiau, arba jie tikrai nebūtų tooookie reikšmingi, nes, išgyvenant tai kartu, ta viena emocija, rodos, padvigubėja, sustiprėja...

Beje, ačiū Arvydui už ramų instruktažą Ir tik priminimas – kitą kartą nebijok Soldier‘io segdamas man apraišus, bijok manęs - jei nesuveržtum ko pakankamai stipriai ar pan., vėliau turėtum progą pamatyti labai piktą Zhucka

Ačiū Marko (berods... ) už pagalbą ir paramą nusileidžiant



[ Publikuota: 2008-04-26 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 91 d. ]
[ Peržiūrėta: 1179 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/mano_pirmasis_rj ]