Lūpos prasivėrė, siela išsiliejo upėmis ir taip po truputį, eilutė po eilutės, puslapis po puslapio rutuliojosi istorija. Ją surašėme kartu – gerdami kiekvieną žodį, mėgaudamiesi kiekvienu sakiniu. Taip nejučia gimė romanas – juodu ant balto surašyta mano gyvenimo istorija. Gėrėjomės savo darbo vaisiais. Gardžiavomės darkart ir darkart kiekviena scena, tiesiog rite rijome ašaras ir juoką, liūdesį ir džiaugsmą, sielvartą ir nerimą...

Mūsų žvilgsniai susitiko tik šįkart tu, Pasauli, žvelgei jau kitap. Šįkart mane vertinai, beveik garbinai, didžiavaisi manimi, nes visuomenė gėrėjosi... Mano romanu? Ar to pakako? Tau – taip, man... Deja, ne... Ar esi garantuotas, kad tuose puslapiuose nėra nė krislelio melo? O gal... nė krislelio tiesos? Kas žino, kaip aš jaučiuosi iš tikrųjų? Maniau, tu suprasi, o pasirodo tu esi lygiai toks pats, kaip ir visa ta šlykšti žmonių košė, vadinama visuomene!

Čia niekam nerūpi, kaip tu jautiesi iš tikrųjų. Čia niekas nenori girdėti skausmo dejonių, verčiau pasitenkins dirbtinu juoku...

...Dabar aš noriu verkti! Ir verksiu, nes tai tikra, tai nėra dirbtina. Jei kam nors tai nepriimtina, apsisukite ir išeikite, bet nedrįskite drausti, nes kai norėsiu krykštauti lyg kūdikis nė vienas neprieisite nutildyti, taigi ir dabar verčiau patylėkite... Tiesiog patylėkite...
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 165 d. ]
[ Peržiūrėta: 826 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/nedrausk_verkti_nes_neturi_tam_teises ]