Juodoje nakties tamsoje, nesukeldama nė menkiausio garso, plevena mažytė žvakės liepsnelė. Ji maža, bet spinduliuoja šviesą ir, svarbiausia, šilumą, ir... Stebėk jos šokį. Kaip gracingai ir elegantiškai ji juda! Kviečia, žadėdama neišdildomus įspūdžius, malonumą ir ekstazę. Norėtum pasinerti į ją? Deja... Tu esi tik maža pasaulio šiukšlė, atmata. Tu esi tik... žmogus...

Liepsnelė. Mažytė, tačiau tokia stipri. Ji gali ištverti kur kas daugiau už tave. Ji tyli net tada, kai prie jos prisiliečia, tačiau nemanyk, kad pamiršta skriaudas! Kiekvienam besikesinančiam ji atkeršija, tačiau tyliai... labai tyliai...

Norėčiau ja tapti, nes tuomet būčiau valdovė! Manimi gėrėtųsi, manęs trokštų, bet vos tik pamėgintų pasiglemžti tai, kas jiems nepriklauso, stipriai nukentėtų.

Mes, tokie dideli, jaučiamės visagaliai, o negalime sutramdyti paprastutės liepsnelės!

Bent akimirkai leiskite ir man pabūti valdove, pleventi, skleisti šilumą, šviesą ir... skausmą, gundyti, bet neprisileisti. Leiskite suvokti, kad esu gimusi ne vien duoti, noriu žinoti, kad galiu jausti! Ir tai nebus pigus kičas...

Deja, ta akimirka pernelyg trumpa. Sudegs žvakė, nakties tamsa apgaubs viską, o tyla taip ir liks nesudrumsta, nes net ir būdama visagalė ji, ryškioji liepsnelė, nepajėgs suklykti net... prieš MIRTĮ!
[ Publikuota: 2001-07-06 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 15 m. ir 160 d. ]
[ Peržiūrėta: 239 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/neleisk_uzgesti_liepsnelei ]