Jau senokai nerašiau tau laiškų... Buvau pabėgusi nuo viso pasaulio. Gyvenau ne čia. Gyvenau pasakoje. Rojuje. Savo sukurtoje stiklo pilyje. Cukrainių namelyje. Kodėl? Nes mylėjau... Kodėl būtuoju laiku? Nes bijau. Išsigandau, kad pasaka baigiasi. Kad rojus tampa panašus į pasaulį. Kad stiklo pilis galbūt nuo karščio pradėjo skilinėti, o cukrainiai tirpti...

Reikėjo visai nedaug, kad būčiau laiminga, bet reikėjo dar mažiau, kad suabejočiau savo laime... Neklausiau nei draugų, nei tėvų, nei giminių, nei praeivių, nei tuo labiau pono Dievo ar proto, tik širdelei leidau kalbėti, tik ji turėjo teisę klejoti. Ir kai staiga suvokiau, kad ne man vienai skirta kita širdele, kad ji niekada nebus tik man (o ar aš to tikrai norėčiau?), kad ten gyvena dar kakžas, nesvarbu kas, bet gyvena, bujoja ir tuo mėgaujasi, man suskaudo. Ne tai blogiausia, juk šiaip skausmas vis tiek anksčiau ar vėliau praeina. Šlykščiausia, kad jis pasėjo abejonės sėklą. Mažytę sėklą, kuri užmezgė dar mažesnį daigelį ir jis pradėjo leisti mažutes šakneles... O dar baisiau tai, kad tuoj pat atsirado sodininkų, kurie negailėdami liejo, kurstė, pureno žemę šitam augalėliui.

Atveriu tau sielą. Dovanoju raktus nuo savo širdies. Tikiu, kad ir tu elgiesi taip pat. Tikiu, jog tavęs neradusi namie, atsirakinsiu duris - raktai nepasirodys netinkami. Bet visgi Jie mane verčia dvejoti...

Gal tai tik mano baimingos iliuzijos, o gal iš tiesų nežvelgei man į akis? Gal regėjai tik tolį skandinantį dangų? Gal nesakei visos tiesos, nes nenorėjai manęs skaudinti? O gal pyksti, kad įsibroviau į tavo gyvenimą?.. Atleisk... Nepyk... Būk geras, dabar nenutolk... Tik ne dabar... Man reikia tavo šilumos ir meilės labiau nei bet kada... Dabar nenoriu, negaliu likti viena, be tavęs...

Ilgiuosi...

Myliu...

Laukiu...

Tikiu... mumis...
[ Publikuota: 2003-07-30 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 184 d. ]
[ Peržiūrėta: 416 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/odziai_kurie_taip_ir_liko_neistarti ]