Krinta...
Sukasi...
Šoka svaigulingą tango danguje...
Valiūkiškai nukrinta ant šilto mergaitės skruosto...
SNAIGĖS...

Žiema žiemužė įžengė į mūsų kiemą. Šiemet nenoriai, bet visgi apklojo žemelę savo baltu sniego patalu.
- Ką veiki?
- Stebiu.
- Ką?
- Vaikus.
“Prieik prie lango. Prisėsk šalia. Pasislinksiu. Stebėkime drauge...” - vos mintyse pratariau, o tu jau ir klestelėjai greta.
Už lango sniego gniūžtėmis krykštaudami mėtėsi vaikai. Netoliese būrelis jaunėlių kaimynų lipdė senį besmegenį. Vyresnieji gal kiek nedrąsiai, kuklindamiesi greta žengiančių metelių, jungėsi prie jaunesniųjų...
- Pameni...
- Taip. – net neleidau pabaigti.
- Tu juk nežinai apie ką aš norėjau kalbėti!
- Žinau.
- Tai apie ką?
- Apie Tai.
- Kas tas “Tai”? Tu pertraukei mane, o dabar išsisukinėji. Taip nemandagu!
- Nemandagu.
- Tai kodėl taip elgiesi?
- Aš nesielgiu nemandagiai.
- Elgiesi! Juk ką tik pati pripažinai, jog nemandagu pertraukti, kai nežinai apie ką toliau kalbėsiu.
- Bet juk aš žinau.
- Tai pasakyk. Pabaik mano pradėtą mintį.
- Juk sakiau, kad prisimenu Tai.
- Beprasmiška...
- Viskas turi prasmę. Kiekvienas žodis, žingsnis ar veiksmas turi prasmę. Visi mes esame tam, kad kažkam būtume prasmingi...
- Vėl...
- Kas vėl?
- Tu vėl užsivedei su savo filosofija...
- ... Kartą, seniai seniai, gyveno maža mergaitė. Ji buvo labai laiminga. Žmonės niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji visada šypsosi ir yra gerai nusiteikusi, juk ji buvo tokia vargšelė – nei tėvelio, nei mamytės neturėjo, labai skurdžiai su močiute gyveno, pilvuke dažnai prabildavo, apie save primindavo alkis, o akelėse dažnai sužibdavo draugų ilgesys. Ji miestelio turčiams visada sugeldavo gailestį. Bet visgi ji buvo, matyt, pati laimingiausia!
Kartą gatvėje ją sustabdė miestelio turtingiausias ponas.
- Mergaite, aš tave stebėjau jau gana seniai ir nusprendžiau, jog labai noriu tau padėti. Aš tave įsidukrinsiu, nupirksiu tau naujų drabužėlių, skaniai maitinsiu, turėsi savo kambarį su daug daug žaislų, tave mylės tavo naujoji mamytė, sesutė, o aš būsiu tikrai geras tėvelis.
Mergaitės veide sušvito angeliuko šypsena ir ji tylutėliai tarstelėjo:
- O žvaigždę man galėsite padovanoti?
- Ne, žvaigždės negalėsiu, bet juk turėsi viską kitą, ko tik tavo maža širdukė užsigeis! – šiek tiek sumišęs atsakė ponas.
- Tada ačiū, bet nenoriu. – šyptelėjo ir... nuėjo.
...
- Ir?
- Kas ir?
- O kur pasakos moralas arba bent jau pabaiga?
- Nėra.
- Kaip tai nėra? Visos pasakos privalo turėti moralą!
- Pabaigos nėra.
- Kodėl? Nes ta maža mergaitė išaugo ir pamiršo apie žvaigždę, o pasakorius nebegalėjo pabaigti pasakos?
- Ne! Tiesiog šį vakarą pabaigos dar nėra. – gal kiek per griežtai atkirtau.
Užslinkusioje tyloje pasigirdo zyzimas. Iš kur musė žiemą? Keista...

<... >
Nukrito dar vienas kalendoriaus lapelis. Gruodžio 24-oji. Kūčios...
- Galiu prisėsti?
- Žinoma.
- Jau kelintą vakarą iš eilės viena sėdi tamsoje ir žiūri pro langą. Kodėl?
- Nes čia gera.
- Gera būti vienai?
- Aš neviena.
- Su ta kažkur zyziančia musę? – suprunkštei.
- Ne tik su ja. Su Pasaka...
- ...Ponas, grįžęs namo, ilgai negalėjo nurimti – vis ieškojo atsakymo į mergaitės klausimą.
- Žvaigždė? Kam jai žvaigždė? Ir kokia žvaigždė?
Bėgo dienos. Gyvenimas vis suko laiko ratą. Žmonės slinko, ėjo, bėgo. Visi mėgino nusigriebti bent kokio nors darbo, norėjo būti naudingi. Artėjo didžiosios metų šventės!
Laikrodis išmušė didingą Kristaus gimimo vakarą – Kūčios.
Nesišypsojo, nesijuokė pono šeimyna, neskambėjo jų namuose giesmės, neaidėjo džiaugsmo šūksniai – nelaimė užslinko virš jų namų.
- Mamyte, o kodėl Kalėdų senelis mus pamiršo? – su ašarytėmis akyse paklausė mažoji dukrytė. – Negi jis vargšų namus aplenkia ir tik turtingus sveikina?
Neturėjo ką, o gal negalėjo nieko atsakyti buvusi ponia, tik nurijo gerklėje atsiradusį gumulą, nusuko ašarotas akis.
Vaikštinėjo buvęs ponas miesto gatvėmis, žvalgėsi į mirgančias vitrinas, su pavydu nulydėdavo besišypsančias poreles ir šeimynas, vis žemiau sviro jo pečiai. Staiga išvydo mergaitę. Ji stovėjo vidury gatvės ir šypsojosi. Jam.
- Labas vakaras! – suskambėjo lyg varpelis jos mielas balselis. – Gal galite man padėti?
- Mieloji, atleisk, bet dabar aš tau niekuo nebegaliu padėti – aš toks pats vargšas kaip ir tu. Taigi neprašyk ir nepilk drusko ant žaizdos.
- Meluojat! Juk net dvi netiesas iš karto sakote! – tebesišypsodama sutilindžiavo mergaitė.
- Kodėl?
- Visų pirma, aš nesu vargšė...
- Bet juk tu nieko neturi. – pertraukė nustebęs ponas.
- Vėl klystate. Turiu. Daug ką turiu. Ir jūs netrukus suprasite. O antra, jūs man galite padėti. Ir net labai.
- Kuo gi?
- Ar galėtumėte perduoti dovanėlę savo dukrytei? – ir ji ištiesė delne mažytę dėžutę, aprištą šiek tiek nublukusiu kaspinu. – Neklauskite, kas tai, tiesiog perduokite. – šyptelėjo ir nužingsniavo.
...
- O kas buvo toje dėžutėje? – nepakėlei vėl užklydusios tylos.
- Žvaigždė.
- Žvaigždė?
- Taip, mažytė molinė žvaigždutė.
- Ir kas iš to? Nieko nesupratau.
- ... Eime. Laikas išpakuoti dovanas. Mūsų jau laukia nekantraujanti šeimyna. Juk žinai, kad nepradės, kol nesusirinksime visi.
- O kaip pasaka?
- Vėliau. Vėliau, mergyte.

<... >
“Pakabinki, pakabinki ant kalėdinės eglutės stebuklingą vėrinėlį Arčibaldo vaizdinių...” Bangavo melodijos, skardėjo juokas ir džiaugsmo šūksniai – mes buvome laimingi!
- Nagi, kasmetiniai rinkimai! Kieno dovana šiemet pati maloniausia ir meiliausia? Kas nusipelnė padėkos pyrago? – šūktelėjo raudonskruostė mama.
- Mano. – nuskardėjo drąsus tavo atsakymas.
- Parodyk, ką gi gavai?
- Žvaigždę... Molinę žvaigždę ir... Pasaką...

<... >
Klestelėjai šalia nė nepaklaususi ar galima. Juk ir nebūčiau prieštaravusi!
- ...Tą vakarą buvusio pono šeima atrado kai ką brangesnio už auksą, švelnesnio už šilką, labiau žėrinčio už karatus. Jie išmoko mylėti ir dalintis tyra meile, išmoko džiaugtis kiekviena miela smulkmena. Jie atrado džiaugsmą ir gėrį, kurį galėjo dovanoti vienas kitam kasdien...
- Pabaiga!
- Taip...
- O dabar... – keistai nusišypsojai ir...
Tik pajutau, kaip kažkas man užmaukšlino kepurę, apmuturiojo šaliką ir staigiai pakėlę, išnešę į kiemą, švystelėjo į didžiulę pusnį!
Tą vakarą mes lipdėme senį besmegenį, krykštaudami mėtėmis sniego gniūžtėmis, maudėme vienas kitą sniego pusnyse. O kažkas, rymodamas tamsoje, stebėjo mus pro šaltą stiklą... Bet negailėkime to žmogučio! Aš žinau, jog yra pasaulyje mergaitė, kuri visiems dovanoja meilę, grožį ir gėrį. Dar negavote tos dovanos? Laukite ir tikėkite...

<... >
- O apie ką tu tada norėjai pasakoti? – paklausiau garsiai alsuodama.
- Visgi nežinojai?
- ...
- Taip ir sakiau, kad nežinojai! Melavai!
- Nemelavau.
- Ir vėl tu pradedi?
- Ne.
- Pradedi!
- Ne!
- Taip!
- ... - kilstelėjau antakius, kreivai šyptelėjau... parverčiau tave į pusnį ir... – O vat ir nemelavau! Norėjai klausti ar prisimenu, kaip būdavo linksma, kai visa šeimyna vakarais dūkdavome kieme.
- Iš kur žinai?
- Aš viską žinau! – išmintingu tonu tarstelėjau. – Juk esu vyresnė. – šyptelėjau ir nuskuodžiau prie įsismaginusio tėtės.
- Ėch, ji niekada neprisipažins klydusi. Bet juk už tai ją ir myliu...
[ Publikuota: 2003-12-13 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 320 d. ]
[ Peržiūrėta: 885 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/padovanosiu_pasaka ]