Gėlė" alt="" title="" />

Prabėgo, prašuoliavo metai. Jau jų suskaičiuotume septyniolika. Daug? O gal mažai? Negali įvertinti laiko tokiu abstrakčiu, nekonkrečiu matu (tie, kas tai bando daryti, skiria laikui amnestiją...). Be to, kiekvienam laikas – savotiškas upės bėgimas. Vienas žmogus per minutę gali nenuveikti ir nepasiekti beveik nieko, tuo tarpu kitas per tas brangias šešiasdešimt sekundžių spės susikurti vieną mažutį kamputį savo rojaus.

Taigi 17-ka metų... Kiek aš per šį laiką nuėjau? Kokią rojaus dalį susikūriau? Tu tikriausiai išrėžtum, jog per pastaruosius 2-3 metus aš savo kampučius ne statau, o priešingai – griaunu. Tuo tarpu man atrodo visiškai kitaip.

Aš kliūnu, griūnu ir vėl stojuosi. Krentu į juodžiausią bedugnę, bet, lyg iš košmaro staiga nubudusi, keliuosi ir vėl einu tolyn. Tu paklaustum, ar tai gerai? Tau – ne, nes tu rūpiniesi, jaudiniesi, vis staigiu, refleksišku judesiu nori prilaikyti lyg kūdikį, žengiantį pirmuosius žingsnius, o aš... Ką aš? Aš nustumiu rankas tol, kol tu jų paprasčiausiai nebetiesi... ir...žengiu toliau...

Protingas mokosi iš svetimų klaidų, o kvailas – iš savų... Prisipažinsiu – esu kvailė, mylinti gyvenimą, ir egoistė, norinti paragauti visų jo bare turimų gėrimų: noriu gurkštelėti putojančio prabangos šampano, paragauti raudono ir saldaus aistros vyno, bent liežuvėliu prisiliesti prie stipriojo kančios brendžio, taurėje pagaudyti susižavėjimo ir kvailionių sidro žaismingų burbuliukų, tik vieną kartą, bet ir tik tam kartui tinkamu metu apsvaigti nuo deginančio meilės kokteilio... Ir taip viską viską, visus tuos tūkstančius jausmų, tuos milijonus grožio apraiškų, tas skausmo akimirkas – viską noriu PATI patirti. O kaip elgiesi tu? Suprantu, tai motiniškas instinktas - prieš ką nors įdėdama į burną, pati paragauji, bet šįkart tai netinka. Šįkart aš neleidžiu, taip elgtis, taigi... ir pykstamės... riejamės... skaudiname viena kitą... Noriu, paskutinį kartą užmerkdama akis, pasakyti: „AČIŪ, kad leidai klupti ir PADĖDAVAI ATSIKELTI! AČIŪ, kad leidai ragauti ir atsirinkti pačiai, kas man patinka ir tinka!“ Bet bijau, kad man teks prie tavo atšalusio kūno klūpoti ir plėšti sielą su visom šaknim, rauti tuos prakeiktus norus, nes tik jie tau išgrįs kelią į... mirtį...

Seniai pamiršome, ką reiškia meilė... Neberagaujame jos kokteilių. Protus užvaldė neapykanta dėl tolerancijos stokos, dėl apkabinimų ir šilumos trukūmų, dėl motinos... praradimo... Fizinio būvio nelemta laikyti būvimu – tai egzistencija, be to, labai trumpa ir tik suteikianti formą jausmams...

Mes nepasikeisime, tik kentėsime, kol gyvensime, o kada nors liksiu viena ir palūšiu, nukrisiu... O ar sugebėsiu atsistoti?..
[ Publikuota: 2003-03-15 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 48 d. ]
[ Peržiūrėta: 678 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/skiriu_mamytei ]