Tai tik mažytė MŪSŲ iliuzija
Drebančiomis rankomis pakėliau taurę raudono Cabernet vyno. Skysčio pripildytas krištolas sustingo veido aukštyje tam, kad dar kartą kraujo spalvos atspindy išvysčiau save
Žinojau, kad reginys nepaglostys migla apsitraukusių akių, nebenušvis skaisčiam veide jaunatviška šypsena, nes
Į mane žvelgė grimztantis vyno raudonyje raukšlėtas veidas, apsiblaususios akys, pavargusi siela
Sudrebėjusi ranka sukėlė taurėje ratiliukus, su kuriais nuvilnijo ir kažkieno (nenorėjau pripažinti, kad mano) atvaizdas.
Tik šiandien, praradus dar vieną mylimą žmogų, susimąsčiau kodėl Kodėl mano kūną dar nešioja motina žemelė? Kodėl nepriglaudžia savo glėbin? Juk čia tuoj nebeliks nieko artimo, mylimo, nieko, kas leistų pasijusti tikru žemės vaiku, kas leistų surikti: Aš irgi esu žmogus!
Ne, deja, nebebuvau žmogus Aš tai esybė, egzistuojanti greta besisukančio pasaulio
Devynerius metus Devynerius ilgus, varginančius metus Rita, mano vargšas kūdikis, buvo prikaustyta prie lovos! Kodėl? Kas kaltas? Gal niekas, o gal visi Tiesiog neapgalvotas žingsnis, nereikšmingas pasilinksminimas, paskutinis (kaip sakiau) skrydis į padanges ir Tiesiog aš, moteris, kurią derėtų vadinti motina, nepaisiau to, kad mano kūne jau aštuntas mėnuo gyveno dar viena būtybė, dar vienas asmuo! Paprasta, tereikėjo dar truputėlį palaukti, atidėti linksmybes ir viskas būtų pakrypę kita linkme galbūt Dievo rykštė nebūtų nubaudusi nekalto kūdikio
Tačiau ar reikia ką nors kaltinti?! Kam knistis po praeities šiukšles? Juk purvo pilna ir čia, dabartyje. Kam reikia varginti smegenis ir nerti į praeities vandenyną? Tuo labiau, jei tas vandenynas užterštas! Aušo diena po dienos, ėjo mėnesiai, slinko metai Iš viso devyneri O kas tada? Tada vaikelis tiesiog pakilo ir išėjo! Žengė pirmuosius savo pačios netvirtus žingsnelius ir vėl pasinėrė į plačią spindulių jūrą! Kai jau niekas nebesitikėjo, kai jau net patys ištvermingiausi prarado viltį, ji ėmė ir paskelbė pasauliui apie savo egzistenciją, apie savo gyvenimą!
O gal nereikėjo to daryti? Ką ji rado šiame smurto, šmeižto ir neapykantos katile? Gal jai tiesiog reikėjo dar bent metelius pagulėti, o po to pakilti į aukštesnę pakopą pasiekti rojų, nesuteršus savo balto rūbo nė viena nuodėmės dėme? Visko gali būti, tiesiog dabar jokie gal nebegalioja.
Nebūtų tos prievartos nakties, nebūtų Jovitos, nematyčiau Ritos kančių...
Deja, toliau buvo tik stumdymai, gyvenimo vėtrų mėtymai, žmonių šaltumas, nepripažinimas, abejingumas, nes mano mažoji Ritutė buvo tiesiog kitokia. Buvo išskirtinė. Matyt, normaliuosius (nors ir nelabai norisi juos taip vadinti) gąsdino pamėklės figūra, pilkų, rūku aptrauktų akių žvilgsnis. Tikriausiai jie nenorėjo pripažinti, jog šis bjaurus, kitoks padaras irgi žmogus.
O visgi ir po jos išblyškusia oda plakė širdis, nuo vaikystės pražilusioje galvelėje skriejo svajonės apie princą ant balto žirgo, apie tyrą meilę ir šilumą, apie žmones, kurie JAI šypsosi Ar dažnai svajonės išsipildo? Deja, ne... Ir gyvenimas, deja, nėra svaja, bet visgi dešimtis metų kentėjome, egzistavome dviese aš ir Rita
Žinau, kad tai skamba neįtikinamai, bet mes mylėjom pasaulį! Mylėjom ošiantį mišką! Mylėjom samanų švelnius prisilietimus, pievos glamones, rugių jūrą, žydrą dangų, deginantį saulėtekį ir paukščius.
Gerbiamieji, turiu dar vieną prašymą užsimerkite. Išvyskite seno žmogaus delną, išvagotą raukšlėm, išblyškusią odą ir pajuskite pienės pūko švelnumo paukštelio plunksnas, mažytes kutenančias kojytes, tyrinėjantį snapelį.
Taip kartą jau buvo. Vieną ankstų rytą mano delną sušildė gyvo padarėlio kūno šiluma, o dabar Dabar beliko tik dar kartą išgyventi šią nuostabią akimirką ir siela vienintelis gyvybės įrodymas pakils į beribę laisvės pievą, pasieks dangų laimės, gėrio, meilės ir šilumos šalį. Išskleis sparnus ir sušoks svaiginantį laisvės valsą
Vos keli lašai kraujo beliko krištolo taurėje Tai buvo viskas, ką palikau aš, švelni būtybė, tetrokštanti pasijusti žmogumi. Ne, nebraukite ašarų! Nebent jas liejate dėl netikusio savo gyvenimo! Juk dabar aš kur kas laimingesnė už bet kurį iš jūsų. Buvau tikru žmogumi, krūtinėje plakė širdis, o visi tie, kurie bent kartą mane atstūmėte, bent kartą nustelbėte žvilgsnį, nes neišdrįsote pažiūrėti į pilkas akis, visi jūs robotai su akmeniu krūtinėje vietoje širdies. Dabar turiu laisvę, o jūs tik savo nukaldintus pančius! Apsidairykite! Ir kairėje, ir dešinėje, ir už nugaros, ir net tiesiai prieš save jūs išvysite mane. Juk įkūniju jūsų troškimas būti savimi, jūsų norą veikti taip, kaip liepia širdis! Ta, jūsų manymu, bejėge būtybė esate JŪS!
Ar nemanote, kad laikas nusimesti kaukes ir pažvelgti sau ir savo norams tiesiai į pilkąsias akis!!!
Labai dažnai realybė yra bauginanti, bet ji kur kas geriau už apgaule grindžiamą iliuziją
Ritute, palieku tave vieną šiame skurdžiame pasaulyje. Tikiu, kad tu esi kur kas tvirtesnė už sesrį Jovitą ir už mane Mylėk ir ieškok savojo gyvenimo
Su meile mama
[ Publikuota: 2003-05-16 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 110 d. ]
[ Peržiūrėta: 216 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tai_tik_mazyte_ms_iliuzija ]
Sudrebėjusi ranka sukėlė taurėje ratiliukus, su kuriais nuvilnijo ir kažkieno (nenorėjau pripažinti, kad mano) atvaizdas.
Tik šiandien, praradus dar vieną mylimą žmogų, susimąsčiau kodėl Kodėl mano kūną dar nešioja motina žemelė? Kodėl nepriglaudžia savo glėbin? Juk čia tuoj nebeliks nieko artimo, mylimo, nieko, kas leistų pasijusti tikru žemės vaiku, kas leistų surikti: Aš irgi esu žmogus!
Ne, deja, nebebuvau žmogus Aš tai esybė, egzistuojanti greta besisukančio pasaulio
Devynerius metus Devynerius ilgus, varginančius metus Rita, mano vargšas kūdikis, buvo prikaustyta prie lovos! Kodėl? Kas kaltas? Gal niekas, o gal visi Tiesiog neapgalvotas žingsnis, nereikšmingas pasilinksminimas, paskutinis (kaip sakiau) skrydis į padanges ir Tiesiog aš, moteris, kurią derėtų vadinti motina, nepaisiau to, kad mano kūne jau aštuntas mėnuo gyveno dar viena būtybė, dar vienas asmuo! Paprasta, tereikėjo dar truputėlį palaukti, atidėti linksmybes ir viskas būtų pakrypę kita linkme galbūt Dievo rykštė nebūtų nubaudusi nekalto kūdikio
Tačiau ar reikia ką nors kaltinti?! Kam knistis po praeities šiukšles? Juk purvo pilna ir čia, dabartyje. Kam reikia varginti smegenis ir nerti į praeities vandenyną? Tuo labiau, jei tas vandenynas užterštas! Aušo diena po dienos, ėjo mėnesiai, slinko metai Iš viso devyneri O kas tada? Tada vaikelis tiesiog pakilo ir išėjo! Žengė pirmuosius savo pačios netvirtus žingsnelius ir vėl pasinėrė į plačią spindulių jūrą! Kai jau niekas nebesitikėjo, kai jau net patys ištvermingiausi prarado viltį, ji ėmė ir paskelbė pasauliui apie savo egzistenciją, apie savo gyvenimą!
O gal nereikėjo to daryti? Ką ji rado šiame smurto, šmeižto ir neapykantos katile? Gal jai tiesiog reikėjo dar bent metelius pagulėti, o po to pakilti į aukštesnę pakopą pasiekti rojų, nesuteršus savo balto rūbo nė viena nuodėmės dėme? Visko gali būti, tiesiog dabar jokie gal nebegalioja.
Nebūtų tos prievartos nakties, nebūtų Jovitos, nematyčiau Ritos kančių...
Deja, toliau buvo tik stumdymai, gyvenimo vėtrų mėtymai, žmonių šaltumas, nepripažinimas, abejingumas, nes mano mažoji Ritutė buvo tiesiog kitokia. Buvo išskirtinė. Matyt, normaliuosius (nors ir nelabai norisi juos taip vadinti) gąsdino pamėklės figūra, pilkų, rūku aptrauktų akių žvilgsnis. Tikriausiai jie nenorėjo pripažinti, jog šis bjaurus, kitoks padaras irgi žmogus.
O visgi ir po jos išblyškusia oda plakė širdis, nuo vaikystės pražilusioje galvelėje skriejo svajonės apie princą ant balto žirgo, apie tyrą meilę ir šilumą, apie žmones, kurie JAI šypsosi Ar dažnai svajonės išsipildo? Deja, ne... Ir gyvenimas, deja, nėra svaja, bet visgi dešimtis metų kentėjome, egzistavome dviese aš ir Rita
Žinau, kad tai skamba neįtikinamai, bet mes mylėjom pasaulį! Mylėjom ošiantį mišką! Mylėjom samanų švelnius prisilietimus, pievos glamones, rugių jūrą, žydrą dangų, deginantį saulėtekį ir paukščius.
Gerbiamieji, turiu dar vieną prašymą užsimerkite. Išvyskite seno žmogaus delną, išvagotą raukšlėm, išblyškusią odą ir pajuskite pienės pūko švelnumo paukštelio plunksnas, mažytes kutenančias kojytes, tyrinėjantį snapelį.
Taip kartą jau buvo. Vieną ankstų rytą mano delną sušildė gyvo padarėlio kūno šiluma, o dabar Dabar beliko tik dar kartą išgyventi šią nuostabią akimirką ir siela vienintelis gyvybės įrodymas pakils į beribę laisvės pievą, pasieks dangų laimės, gėrio, meilės ir šilumos šalį. Išskleis sparnus ir sušoks svaiginantį laisvės valsą
Vos keli lašai kraujo beliko krištolo taurėje Tai buvo viskas, ką palikau aš, švelni būtybė, tetrokštanti pasijusti žmogumi. Ne, nebraukite ašarų! Nebent jas liejate dėl netikusio savo gyvenimo! Juk dabar aš kur kas laimingesnė už bet kurį iš jūsų. Buvau tikru žmogumi, krūtinėje plakė širdis, o visi tie, kurie bent kartą mane atstūmėte, bent kartą nustelbėte žvilgsnį, nes neišdrįsote pažiūrėti į pilkas akis, visi jūs robotai su akmeniu krūtinėje vietoje širdies. Dabar turiu laisvę, o jūs tik savo nukaldintus pančius! Apsidairykite! Ir kairėje, ir dešinėje, ir už nugaros, ir net tiesiai prieš save jūs išvysite mane. Juk įkūniju jūsų troškimas būti savimi, jūsų norą veikti taip, kaip liepia širdis! Ta, jūsų manymu, bejėge būtybė esate JŪS!
Ar nemanote, kad laikas nusimesti kaukes ir pažvelgti sau ir savo norams tiesiai į pilkąsias akis!!!
Labai dažnai realybė yra bauginanti, bet ji kur kas geriau už apgaule grindžiamą iliuziją
Ritute, palieku tave vieną šiame skurdžiame pasaulyje. Tikiu, kad tu esi kur kas tvirtesnė už sesrį Jovitą ir už mane Mylėk ir ieškok savojo gyvenimo
Su meile mama
[ Publikuota: 2003-05-16 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 110 d. ]
[ Peržiūrėta: 216 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tai_tik_mazyte_ms_iliuzija ]
« Ankstesnis • Sekantis »
Komentarai
Kolkas niekas nekomentavo straipsnio. Būkite pirmas /-a!
