Būna sunkių akimirkų. Kai iš po kojų žemė slysta. Kai saulė nebegeltona, o žolė – nebežalia. Išdrįskite prabilti! Tada išdrįskite pasakyti, jog... sunku...

Tie, kurie išeina iš gyvenimo, dažnai mūsų apšaukiami silpnavaliais. Taip nėra... Jie ne silpni... Jie tikrai daug stipresni už likusiuosius. Netikit? Pamėginkit sau įsipjauti. O jei kiek giliau? Baisu? Nesinori? Sakysit, jog jūs ne ligoniai ir savęs nepjaustysite? Bet visgi – juk nelengva!

Kad pasitrauktum iš gyvenimo, turi būti labai stiprus... Bet tas nereiškia, kad dėl to turime garbinti mirtį. Anaiptol! Tegul tie stiprieji išdrįsta prabilti praeiviui, draugui, priešui, balsui, kuris atsilieps surinkus bet kokį numerį iš telefonų knygos – bet kam, tiesiog... pasakyti vieną vienintelį žodį: „Sunku!“ O po to...

Po to ateis Kalėdos. Vėliau – pavasaris. Tuomet nusidažykite plaukus ryškiai žalia spalva ir išeikite į gatvę aukštai iškelta galva. Nugriūkite į švelnia žolyte pasidabinusią pievą ir nusišypsoję ištarkite: „Aš Gyvenu!“...
Praverkite lūpas žodžiui...

Ten, kur jai bus geriau, pasitraukė nepakartojamas gamtos sutvėrimas, puiki mergina ir nuostabi Draugė, protingas žmogutis, kuris nesuvokė savo galios pasauliui. Bet juk ten išėjo ne ji! Ji liko čia – mūsų širdyse, šalia mūsų.
Aš tai žinau... Tiesiog norėjau pasakyti ir jums...

[ Publikuota: 2003-11-27 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 305 d. ]
[ Peržiūrėta: 811 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tau_dalyte ]