Pirmąkart pamačiau Ją kapinėse. Ji ramiais, tačiau drąsiais ir jau žinančiais tikslą žingsniais praplaukė pro mane ir nutolo takelių voratinklyje.
Po savaitės, klaidžiodamas tais takeliais, pastebėjau Ją antrąkart. Ji buvo patogiai įsitaisiusi pievutėje, tarp keliolikos kariams į žemę įkastų kryžių, basomis kojomis kedeno dar vasariškai ryškių spalvų, tvarkingai kapų prižiūrėtojų nupjautą žolę. Atrodo, Ji nematė praeinančių žmonių, negirdėjo netoliese kažkur skubančių automobilių gausmo. Ji buvo ten, su savimi ir Jai, atrodo, to ir tereikėjo.
Stebėjau Ją, švelnius ir ramius judesius, girdėjau plunksnos čežėjimą, tolygų kvėpavimą. Buvau taip arti, jog net užuodžiau Jos kūno skleidžiamą kvapą. Kiek saldokas, su lašeliu vanilės ir žibučių gaiva persipynęs aromatas nutvilkdė visą mane, pasiekė net sustingusią širdį .
Rusvų plaukų sruoga nuslydo išpuoselėtu petuku, uždengė jaunystę spinduliuojančias akis. Pajutau šilko švelnumą savo delnuose, lėtai nubraukiau plaukus atgal ir pažvelgiau į žydras lyg jūros gelmė akis... Ne, deja, tai tik iliuzija, kurią nejučia sukūriau. Aš likau, kur ir stovėjęs, o Ji energingu mostu padėjusi galutinį tašką primargintame popieriaus lape, pakėlė galvą, atsilošė, leisdama kiekvienam kūno raumenėliui pajusti saulės glamones, ir susimąsčiusiu žvilgsniu nukėlė save kažkur kitur. Kur? Pasakyk. Būk gera...
Pasigirdo varpo dūžiai. Ji pakilo, pasiražė. Mačiau, kaip po šokoladine oda įsitempia sustingę raumenys, kaip kraujas greičiau ima tekėti savo užburtu ratu ir... Išvydau šypseną. Lyg pabaisa, stebėjęs gražuolę, ištvirkėlis, ištroškusiu žvilgsniu nužiūrinėjęs auką, Jai vos atsisukus, susigūžiau savame pasaulyje ir pasišalinau...
Trečiąkart aš Jos laukiau. Tikėjau, jog pasirodys, praplauks lyg undinė, nukeliaus į savąjį rojų, o aš vėl galėsiu bent stebėti, bent būti šalia, įsivaizduoti Jos kūno šilumą, odos švelnumą, girdėti tylų alsavimą ir sodrų, bet saldesnį už rojaus nektarą balsą.
Atėjo... Bet nebe tokia...
Nežmoniškų pastangų dėka jos pėdos lietė vis kitą žemės lopinėlį. Mačiau, kad kiekvienas žingsnis atima dalį gyvybės. Jos kūnas šalo tiesiog mano akyse! Susmuko ties palinkusia pušimi. Akimirkai sustingo. Labai trumpai akimirkai... Netrukus pamačiau virpančius pečius, trukčiojantį visą kūną, besiveržiantį tramdytą verksmą. Tąkart Ji atrodė dar gležnesnė, tokia pažeidžiama ir trapi lyg krištolinė balerinos statulėlė...
...
Tądien prie šalto akmeninio kryžiaus pražydo mažytė širdelė. Skilo akmuo, nes jam buvo per daug Jos atiduotos šilumos. Sutrupėjo marmuras, nes pats tyriausias lašas palaužė jo galybę...
Kitas kūnas paliko šį pasaulį darkart, bet gimė mažas ir grakštus sutvėrimas – drugelis. Jis gėrė pražydusios širdies nektarą, svaigo Jos saldume, dalinosi šiluma, pasitikėjimu ir tyra meile...
...
Ir po dienos, ir po dviejų, ir po metų stebėjau Ją. Ji ateidavo vis kitokia, bet vis tiek tokia pažįstama. Atiduodavo savo šilumą žemei, o iš jos pasiimdavo srūvančią gyvybę. O aš žiūrėjau...Gulėjau po savu kryžiumi ir grožėjausi šiuo pasaulio stebuklu...
[ Publikuota: 2003-09-18 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 234 d. ]
[ Peržiūrėta: 842 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/tave_stebejau_is_savo_kapo ]