Manau, tikiu, kad visi bent kartelį esame pamąstę apie tai, jog norėtumėme ištrinti vieną ar kitą prisiminimą, tiesiog to nebeturėti savo atminties lentnėlėse, neberegėti, nebeprisiminti, nebeiškelti iš užmaršties... Tais vakarais (ir kodėl tai dažniausiai būna būtent tie vakarai?..), kai slogūs atminties šešėliai ima lįsti iš pakampių, norisi kaukti arba atvirkščiai - tyliai tylutėliai nuo jų slėptis...

Turbūt būtent dėl tokių vakarų gyvenime atrodo daug lengviau tiesiog... mažiau žinoti, tiesiog kažko nesužinoti, paprasčiausiai neklausti, jei bijai atsakymo... Jei nesugebi kontroliuoti savo jausmų ir minčių vingrybių, jei elementariausia smulkmena tau iškelia vieną po kito niūrias asociacijas, kurios netrunka tapti skausmingomis iliuzijomis, tai geriau... net nežinok, net nematyk, net nemąstyk...

Bet kodėl apie tai negalvojame, kuomet ieškome tų skausmingų atsakymų?..

Ai, ką aš čia į lankas klystu. Laikas pralėkti su savo mylimuoju liūtuku po naktinį Vilnių!!!
[ Publikuota: 2008-04-22 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 88 d. ]
[ Peržiūrėta: 834 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.lt/irasas/the_eternal_sunshine_of_a_spotless_mind ]