Kai tyliai tyliai užsidaro durys...

Kai tyliai tyliai užsidaro durys, už jų lieka visas čia esančio pasaulio šurmulys, o tu atsiduri, rodos, kažkur kitur... Nusikeli mintimis ten, kur dabar norėtum būti. Susikuri žmonių, su kuriais dabar norėtum leisti laiką, paveikslus mintyse. Ir... nusišypsai Taip, nusišypsai, nes tau dabar... gera! Juk kartais tik norisi delnuose pajusti karštos arbatos puodelį, išgirsti mėgstamos dainos vilnijančią melodiją ir... patylėti... Kaip tyli saulėlydis, pasinerdamas į rimstančios jūros bangas... Kaip tyli paukštis, suglausdamas sparnus nakčiai... Kaip nutyla krykštavęs kūdikis, užmigdamas motinos glėbyje... Taip ir tau juk kartais tesinori užmigti mylimo žmogaus glėbyje, kuriame jautiesi... saugus... Saugus nuo viso pasaulio negandų, nuo viso skausmo, kurį gali suteikti vienatvė, saugus nuo visų nelaimių, kurios gali užklupti vieną pėdinant kelyje. Juk mes - tik žmonės! Mes nesame laukiniai. Mums reikia artimo, kad galėtume gyventi! Kad galėtume mylėti! Kad galėtume jaustis mylimi! Kad pravėrę duris turėtume kam nusišypsoti! Kad pavargę turėtume kam galvą ant peties padėti! Kad suklupę turėtume į kieno ranką atsiremti... Juk mes - tik žmonės, kurie negali išskleisti sparnų ir išskristi į tolimą dangaus žydrynę... O juk kartais taip norėtųsi... pakilti... atsiplėšti nuo žemes... ir tolti... nuo to, kas tą akimirką taip nemiela, link to, ko taip ilgisi širdis... Bet kita vertus, juk mes esame net žmonės! Kurie galime tūkstančius kilometrų įveikti, kalnus įkopti, vandenynus perplaukti tam, kad būtume šalia tų, kuriems mūsų reikia, kad padėtume tiems, kurie mums svarbesni už gyvenimą, kad spėtume ištiesti ranką slystelėjusiam žmogui, kuriuo... tikime be išlygų. Vien žinojimas, kad yra tas, iš kurio naktį gavęs telegramą, nė nesusimąstydamas kiltum iš lovos ir skuostum pasaulio aukštyn kojomis apversti, padaro tavo gyvenimą pilnaverčiu. O tikejimas, kad tavo tokia išsiųsta telegrama nenuguls i stalčių, nenusės dulkėmis, kad į ją bus sureaguota, padaro tave stipresniu. Stipresniu kovoti už teisybę, už viltis, kuriomis tiki, už siekius, kurie, rodos, nenuginčijami...

Visi rašome savo gyvenimo knygą, kurios paskutiniame puslapyje, nesvarbu, kas bus parašyta visuose prieš tai buvusiuose, vis tiek bus kažkoks pamokantis moralas. Juk iš kiekvieno gyvenimo istorijos galime pasimokyti. Bet taip norėtųsi, kad tavoji būtų ta tikroji, kuri išliks mintyse ne vien kaip gera knyga apie kažką, bet kurios kiekvienas puslapis įsismelks giliai giliai į atmintį, širdį ir protą. Taip norėtųsi tikėti, kad darome viską geriau negu gerai, kad kiekvienas suklupimas, nesėkmė, neviltis turi savo kokybinę vertę. Taip norisi tikėti, kad kiekvienas sutiktas tavo kelyje žmogus yra svarbus, kad jo pasirodymas neliks tik įspaudu tavo gyvenimo knygos lape... Bet neskubėk! Nenorėk sutikti visų pasaulio žmonių, nenorėk pažinti viso pasaulio kelių! Kai vartai savo knygą, sugebėk savęs paklausti, ar kiekvienas joje paminėtas asmuo prisimins tavo vardą, tavo šypseną, tavo juoką, tavo akis... tas akimirkas, praleistas kartu... Paklausk savęs, ar esi tiems žmonėms tiek pat svarbus, kiek jie svarbūs tau. Neskubėk prisirišti prie tų, kurie tėra praeiviai! Bet nesuskubk ir nusisukti nuo tų, kurie yra tie tikrieji, vos tavo pagalbos sauksmą išgirdę, naktį pašokantys iš lovos draugai! Lengva suklysti ir nusisukti, bet nunarinti galvą, prisipažinti klydus ir sugrįžti bei būti priimtam atgal į šiltą, jaukų glėbį gali būti ir per sunku...

O iš tikrųjų aš tik norėjau paklausti, ar, jei tai būtų toji telegrama, pakiltum is lovos?..

Su meile žmogutis, kuris yra visai šalia...

[ Publikuota: 2007-10-13 ] • [ Zhucka, amžius rašymo dieną: 21 m. ir 261 d. ]
[ Peržiūrėta: 197 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: Zhucka.net/http://Zhucka.net/irasas/tss ]