Yra pasaulyje rankos, į kurių glėbį pasineri drąsiai, besąlygiškai, pasitikinčiai.
Yra pasaulyje akys, kuriomis tiki, kurios suteikia jėgų peršokti bauginančią ertmę, einant į pasaulio kraštą – molo pabaigą.
Yra pasaulyje šypsnys, kurio pakanka, kad surastum drąsos nusileisti nuo tilto ar iššokti su parašiutu iš lėktuvo.
Yra pasaulyje balsas, kurio žemi, raminantys tonai tave atgaivina ir tuomet gali įveikti dar ne vieną šimtą kilometrų.
Yra pasaulyje lūpos, kurių drėgnas, švelnus bučinys lyg vienu pirštų spragtelėjimu pašalina visos dienos nuovargį.
Yra pasaulyje pirštai, kurie, bėginėdami tavo kūnu, iškelia į svaiginančias ekstazės aukštumas, panardina į malonumo vandenyno gilį, suteikia sparnus, kurie neištirpsta priartėjus per arti saulės, nes tarp Mūsų įsiplieskusi aistra priverčia saulę susigėsti ir nebesididžiuoti savo keliama kaitra.
Yra pasaulyje Žmogus, kurį apkabinusi, prie kurio prisiglaudusi, į kurio glėbį pasinėrusi tampi Jo dalimi, o Jis tampa tavimi – Mes tampame vieniu, Mes papildome vienas kitą, Mes susiliejame į neišskiriamą būtį.

-----

Dieve, jei esi, neleisk man niekada pamiršti tų jausmų, užplūdusių vasario 27 dieną! To visą kūną krečiančio drebulio, kai pamačiau Tave, stovintį nuo manęs per 20 metrų, kai artėjau žingsnelis po žingsnelio link Žmogaus, kuris vienintelis priverčia mano širdelę taip stipriai stuksėti, o gal priešingai – sustingti... To lėto pakštelėjimo į žandą, kai akys pačios užsimerkė, o pasąmonė tą susilietimo akimirką sulėtino iki begalybės, leido užuosti Tavo kvepalus, pajusti odos švelnumą, drabužių vėsą (tokią pat, kaip tąkart, kai pirmąkart Tave išvydau Vilniuje, pasistiebusi ant piršto galiukų apkabinau tarpduryje...). To deginančio Tavo artumo pajautimo, sėdint greta kino teatro salėje... To apkabinimo atsisveikinant, išėjus iš „Akropolio“... Ir to draskančio skausmo, noro bėgti paskui, pykinimo, deginančių ašarų nueinant nieko nereginčiomis akimis beprotiškai šalta ir spengiančiai tylia gatve...

Buda, jei esi, neleisk man niekada nuskandinti praeities dulkėse to vasario 28 dienos vakaro! Lėto ėjimo Laisvės alėja, nežinant kur ir nežinant kodėl, tiesiog einant, tiesiog būnant šalia. Mažos jaukios „Kauno aristokratų“ (tas apibūdinimas jai tiesiog prilipo) kavinukės, kurioje sėdėjau tiesiai priešais Tave, nematant daugiau nieko kito, tik Tavo akis, Tavo nedrąsų šypsnį, Tavo tiriantį žvilgsnį. Neleisk pamiršti ir tądien kankinusių skrandžio skausmų – tai gyvenimo realybė, nereikia jos ištrinti, nereikia iki tobulai nepriekaištingo veidrodžio atspindžio nublizginti atsiminimų, tegul išlieka viskas. Ne, tai nesugadins nuostabių jausmų, priešingai – tai sustiprins malonius išgyvenimus! Neleisk pamiršti to milžiniško nenoro Tave paleisti, to beprotiško troškimo išlaikyti dar bent vienai minutei, sekundėlei šalia. Tą vakarą atrodė, kad jei dar akimirką nepabūsime kartu, pasaulis sugrius, nes Tu laiku neparemsi mano pasakų namelio kampo, kurį laikančius riestainius kažkas pavogė ir suvalgė...

Dalai Lama, pasaulinio grožio vardan, neleisk išblėsti vasario 29 nakties prisiminimams! Lyg pirmą kartą Pociūnuose buvo taip nedrąsu nusirengti, vėl pasijutau ta maža naivia mergaite... To drebulio, kuris bėgiojo kūnu, kai šmurkštelėjau po antklode. To ramumo, užplūdusio, kai Tu mane apkabinai, kai pajutau Tavo mane apglėbusią ranką, kai padėjau galvą Tau ant peties, kai šaltomis, net ledinėmis kojomis apsivijau Tavąsias, labai iš lėto prigludau visu kūnu... Neleisk pamiršti to pasitenkinimo jausmo, kai išgirdau taip iki širdies gelmių pažįstamą alsavimą, kai pajutau raumenų sutrūkčiojimus... O ta akimirka, kai susiliejo lūpos... Kai nebežinai, ar tai sapnas, ar realybė. Tesuvoki vieną, kad, jei tai sapnas, nenori iš jo pabusti! O kai supranti, kad tai realybė, tuomet kiekvienas judesys sulėtėja, kiekvienas pojūtis paaštrėja - regi pirštų galiukais, užuodi kiekviena odos ląstele, jauti akimis... Lavina prasiveržę jausmai, kai mano apvalios krūtys paskendo tavo delnuose, turėjo sukelti Žemės drebėjimus kur nors Australijoje. Ekstazės išplėštas aiktelėjimas, kai viena ranka apglėbei mano liemenį, o kitos karštu prisilietimu nudeginai žandą, vos vos prisiliesdamas pabučiavai drėgnas lūpas, turėjo priversti suplasnoti sparnais Amazonės džiunglių paukščius. Tą naktį buvau besvorė, o Tu buvai taip arti, kad nė menkiausias oro tarpelis negalėjo mūsų išskirti. Prisimink tą išgyventą ilgesio jausmų potvynį tada, kai bus sunku!

Alachai, neleisk pamiršti tos kovo 8-sios ryto! Pabudusi ilgokai neatmerkiau akių, tiesiog jutau Tavo artumą, labai iš lėto perbraukiau delnu Tavo kūnu – tik norėjau įsitikinti, kad nesapnuoju, kad tai tikra. Žvelgiau į Tave, kaip tūkstančius kitų naktų, kai miegodavai šalia toks ramus, alsuodavai taip tolygiai, stebėjau šiek tiek trukčiojančias blakstienas, šyptelėjau, kai po mano švelnaus bučinuko sutrūkčiojai lūpomis ir lyg meškiukas pasiraivei. Neleisk pamiršti tos baimės uždarant buto duris, tos plūstelėjusios karščio bangos, kai vos suvaldžiau automobilį, lėkdama į darbą. Neleisk pamiršti to klykiančio skausmo, skaitant laišką, gautą tą vakarą. To užpuolusio silpnumo, kai susmukau darbe prie šaldytuvo... Priversk iš naujo ir iš naujo išgyventi tai...

Žinau, kad visą gyvenimą Tavęs pasiilgsiu taip, kaip pasiilgdavau iki šiol.
Žinau, kad visada lėksiu pas Tave taip, kaip lėkiau kovo 10 dienos vakarą po darbo, negaišdama nei vienos akimirkos veltui, nukeldama viską viską kitą į „vėliau“.
Žinau, kad kiekvieną kartą virpėsiu, artėjant akimirkai, kai tuoj tuoj pamatysiu Tave, pajusiu Tavo žvilgsnį, pamatysiu akis, išgirsiu balsą, būsiu apkabinta, rankomis apsivysiu kaklą.
Žinau, kad kiekvieną kartą, kai išvažinėsi, norėsiu verkti. Bet nebijok! Nereikia bijoti jokių jausmų – nei baimės, nei liūdesio, nei pykčio, nei laimės, nei džiaugsmo, nei meilės... Reikia juos pripažinti, reikia su jais susigyventi ir juos suprasti. Juk jei Tavęs nepasiilgčiau, nebūčiau tokia laiminga vėl išvydusi Tave. Jei Tavęs negeisčiau, nejausčiau malonumo, kai bučiuotum mano kūną, kai drėgnomis lūpomis bėgiočiau Tavuoju... Jei neliūdėčiau Tau nesant šalia, nesidžiaugčiau pabudusi greta. Jei nebūčiau tokia emocionali, nebūčiau... Aš!





P.S.
[ Publikuota: 2008-04-25 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 90 d. ]
[ Peržiūrėta: 616 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/as_neleisiu_sau_to_pamirsti/catid/3 ]

... Jis švelniai prigludo iš nugaros, apkabino per pilvuką, prisiglaudė ir ištiesė... kavos puodelį! Cappuccino su puria puria pieno putele... 4 valandą ryto... Mmm... Nebemačiau švintančios dienos, nebejaučiau skvarbaus vėjo, kuris vos prieš kelias akimirkas skrodė, rodos, kiaurai drabužius, kiaurai kūną... Aš tik jaučiau Jį! Jo rūpestį, tą Meilę, kurios kupinas nešė tą mažytį kavos puodelį į, rodos, aštuntą viešbučio "vaiduoklio" aukštą... Lipo per tvorą, kabarojosi, stengdamasis neužkliūti ir nepapilti kavutės tamsioje laiptinėje... Mažuti, tokios mielos Tavo sukurtos smulkmenėlės padaro mane tikrąja Princese!!! Ačiū!





P.S.
[ Publikuota: 2008-04-19 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 85 d. ]
[ Peržiūrėta: 712 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kava_is_mylimojo_ranku/catid/3 ]

Aš esu tam, kad, iškilus dilemai, padėčiau Tau apsispręsti....
Kad ieškant atsakymų, geriausio sprendimo varianto, palankiausio kelio, išeities iš situacijos palaikyčiau Tave, padėčiau tuo, kuo galiu - fizine parama, moraliniu palaikymu ar tiesiog savo buvimu šalia....
Aš su Tavimi netgi tada, kai, esi toli nuo manęs. Nebijok, palaikau Tave! Tikiu Tavimi! Tikiu Tavo darbais ir ginu Mūsų idėjas!
Esu tam, kad pastebėčiau dalykus, į kuriuos neatkreipsi dėmesio, nes būsi paskendęs savo mintyse, darbuose.
Esu, kad patraukčiau kliūtis, kurios bus pagal mano galimybes man įkandamos, Tau iš kelio.
Aš čia, kad KARTU pasiektume tai, link ko einame, ko ieškome, kuo tikime, kad sukurtume rytojų, turintį svorį, paremtą idėjomis ir įsitikinimais, kurie yra svarbūs, esminiai Mums.

Jausk visada:

Mano paramą,







P.S.
[ Publikuota: 2008-04-02 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 22 m. ir 68 d. ]
[ Peržiūrėta: 1549 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kai_sakai_kalba_miniai_zinok_as_esu_salia_taves/catid/3 ]

“Įkvėpk! Nusiramink ir giliai įkvėpk!” Akimirkai užsimerkiau ir įkvėpiau pilna krūtine. Jaučiau, kaip plaučiai prisipildė oro, vaizduotė regėjo jau gerai pažįstamą reginį – tolygiai kylančias krūtis, girdėjau ošimą, kurį sukėlė oro gūsis. Kai po sekundės, trukusios gal amžinybę, atvėriau akis, pirmąkart išvydau tave...

Tąkart nenužvelgiau tavęs. Tiesą sakant, dabar net nebežinau ar iškylantis paveikslas tėra susikurta iliuzija, ar iš tiesų tu vilkėjai tai, ką aš regiu. Bet atminty įstrigo akys. Akys, kurias sutikau pirmiausia. Žydrynės, į kurias drąsiai nėriau lyg į maloniai vėsią ežero gelmę.

Pasistiebiau ant pačių pirštų galiukų. Girdėjau, kaip basos pėdos atlipo nuo šiek tiek sudrėkusių grindų. Apsivijau kaklą rankomis ir visu kūnu prisišliejau prie tavęs. Apkabinai stipriai, išsiilgusiai. Gal kiek per daug spustelėdamas, lyg trokšdamas sugerti visą mano skleidžiamą šilumą, visą mane. Jaučiau tavo iš lauko atsineštą vėsą: šalta odinė striukė, ledinėmis adatėlėmis badomi skruostai, vėsūs džinsai...

Rožė... Raudona rožė...

<...>

Šalti sienos akmenys gėrė mano kūno šilumą. Bet juk aš nė nesistengiau jos sulaikyti. Negaila! Tegul. Aš juk nė nejutau. Aš klausiausi. Tavęs klausiausi.

Lyg iš sapno išplėšta, staiga pajutau nutirpusias kojas. Nugara nubėgo šiurpuliukai. Kūną supurtė išdavikas drebulys. Bateliai kaukštelėjo į akmenimis grįstą takelį, kai stryktelėjau nuo sienos.

Negalėjau nustovėti vietoje. Lyg prisukta lėlytė nepaliaujamai judėjau. Atrodo, privalėjau bent mažąjį pirštelį judinti. Apkabinai. Norėjai, kad sustočiau? O gal tiesiog troškai pajusti mane.

Kalbėjai, o aš klausiau. Nepajutau, kaip palengva prisitraukei artyn. Du kūnai prisišliejo vienas prie kito. Tavo rankos tvirčiau apkabino mano liemenį, manosios – apsivijo apie tavo kaklą. Pro sijono skeltuką įsisuko išdykėlis vėjelis, paglostė kelio įlinkį, nuslydo blauzda ir valiūkiškai besijuokdamas nušuoliavo tolyn. Pravėriau burną žodžiams. Siaurutė seilių gija akimirkai drykstelėjo tarp lūpų. Žodžiai užstrigo galugerklyje... Pajutau švelnų aksomą, svaiginantį raudoną vyną ir deginantį kraują, kuris pulsavo kiekvienoje tavo kūno dalelėje...

Bučinys... Pirmasis bučinys... Svaiginantis. Atidengiantis nekaltybės skraistę. Saldus. Galbūt netobulas, tačiau būtent tuo netobulumu kerintis ir nebepakartojamas. Nedrąsus, bet begalo iškalbingas...

Kai pirmą kartą susilietė įtemptos lūpos, nedrąsūs liežuviukai, vos pajutę vienas kitą, susigūžė ir pasislėpė savo tvirtovėse, mes žengėme žingsnį keliu, kuriame kartu atrasime begalę posūkių, paženklintų nuorodomis...

<...>

Stebėjau besislepiantį saulės burbulą. Liepsnos liežuviai nenoriai gulė po tamsia dangaus skraiste.
- Rytoj.
Žinojau, kad tai padarysime rytoj, bet visgi sielą tvilkė apmaudas, jog praleidom galimybę pažvelgti į saulėlydį iš ten, iš viršaus. Norėjau apgauti gamtą ir paskutinė pamojuoti tam degančiam rutuliui.
- Eime?
- ... – pritarimas užstrigo gerklėje, lyg tas skęstančios saulės rutulys danguje. Visgi energingai linktelėjau.

Kambarys toli gražu nebuvo tobulas ir nepriminė pasakų pilies, tačiau, mums įžengus, jame pajutau jaukią šilumą, ramybę ir sklandančią idilę...

Nuslydo džinsai, apnuogindami šiek tiek rustelėjusias kojas. Tu nedvejodamas nusiplėšei drabužius, geidulingai nužvelgei mane ir... nėrei į nakties šaltų bučinių atvėsintą tvenkinuko vandenį. Tuo metu nusimečiau megztuką. Spragtelėjo atsegama liemenėlė ir jai vos spėjus pasiekti tamsią žemę aš taip pat atsidaviau vandens glamonėms...

Į kambariuką grįžau tirtėdama, tačiau atsigavusi, atsitiesusi, švytėjau lyg gyvatė, pasidabinusi nauja oda ir atsikračiusi senosios. Viduje kunkuliavau. Vis kikenau... Buvo taip gera krykštauti lyg vaikui, nuoširdžiai šypsotis ir... sekti tiriantį tavo žvilgsnį. Tiriantį mane... Man patiko, kaip tu mane stebėjai. Man patiko jaustis stebimai...

Susisukai į miegmaišį. Basomis pėdomis jutau šaltas medine grindis, girgždėjo iš lauko atsineštos žvyro dalelės. Nuogos šlaunys iš lėto trynėsi viena į kitą man nepaliaujamai mindžikuojant.

Šmurkštelėjau į miegmaišį lyg maža, greita pelytė. Į tavo miegmaišį...

Tąnakt užmigome užuosdami vienas kito odą, jausdami kūnų šilumą... Kartu užmigome pirmą kartą...

<...>

Pirmas kartas visada būna vienintelis ir nebepakartojamas. Nesakykime “deja”, nes tas vienkartinumas padaro jį išskirtiniu. Jo negalima palyginti nei su antru, nei su trečiu, nei su šimtas pirmuoju. Jam nerastume pakaitalo. Tai tiesiog... įvyksta! Ir tereikia išmokti tuo pasimėgauti, pasiimti tai, kas geriausia - žėrintį prisiminimą.

Šįkart jį dovanoju... MUMS...

<...>

... - Štai dar viena nuoroda!



P.S.
[ Publikuota: 2004-01-10 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 348 d. ]
[ Peržiūrėta: 437 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kai_pirma_karta/catid/3 ]

Valiūkiškai besišypsanti. Vėjyje besiplaikstančiais plaukais. Naivuolė, kuri grožėjosi kiekvienu pasaulio lopinėliu ir krykštaudavo, kelyje sutikusi iškilmingą ir didingą Lietuvos grožį. Ežerų undinėlė. Sausumos gėlelė. Prieš galingąją meilę puolanti ant kelių būtybė. Kokią mane matei tą vasarą? Kokią mane pamilai, Dainiau?



Įsisupus į dvyliktųjų metų skraistę, bėgiojau gyvenimo pievomis, rinkau nuostabiausias akimirkas, dovanojau juoką ir šypsenas, stebėjau pasaulį. O tu? Tu stebėjai... mane? Kas buvai man?

Mąsliomis akimis nužvelgiantis vienišių, tačiau tik trumputį žvilgsnį metantis į minią. Dingstantis taip pat staiga, kaip ir netikėtai pasirodantis šurmuliuojančiųjų tarpe. Donžuanas. Riteris. Dusliu švelnumu skambantis balsas ir... “Atsiprašau...” Ne, tu nieko nepadarei, bet atsiprašei. Už ką? Už jį. Už juos. Už visus, kurie po basomis mano kojomis numeta stiklo šukę.

Prašuoliavus penkeriems metams iškyla tų dienų paveikslai. Tu visą laiką buvai šalia, visai čia pat, netoliese. Tai gal... iš tikrųjų?..

Kodėl nusprendei po ketverių metų sugrįžti? Kas neišdilo atminty? Žydrų akių žvilgsnis lyg peiliuku įsirėžė širdin? Skambėjo juokas? Lyg saulė padangėje spindėjo mano šypsena?

“Labas,” – taip paprastai, bet juk tame žodyje tilpo tiek daug: ketveri metai, du gyvenimai, visas pasaulis... meilė!

Leidai spręsti man. Aš turėjau ištiesti ranką. Ir ištiesiau... Tuomet kūnai pajuto šilumą. O tada... tada žengėme nauju taku – Mūsų taku.

Bėgome banguojančiu rugių lauku. Sukritome į švelnią vasaros žolę. Pasitikome saulėtekį ten, kur baigiasi Lietuva. Skridome. Buvome laisvesni už paukščius, gražesni už margaspalvius drugelius. Šypsojomės... Nes mylėjome. Nes buvome laimingi.
Pirmasis “Myliu...” Toks nedrąsus ir netikėtas, bet išsiveržęs iš pačios krūtinės gelmių.
Pirmosios ašaros, už kurias tu galėjai nudėti kiekvieną gatvėje sutiktą. Jos – tai skaidrūs kristalai, riedėję mažos mergaitės skaisčiais skruostais.

Tas valiūkiškas juokas ir didelės spindinčios akys...

Ir tu... Tavo akys, kurios gerte gėrė kiekvieną mano judesį, glostė išdykėlę plaukų sruogą ir šypsojosi, nes jų savininkas buvo laimingas.

Lūpos... Švelnios, bet kartu tokio deginančio raudonio lūpos, kurios čiauškėjo nepaliaujamai ir taip staiga nurimusios surinko kristalus nuo mano veido.

Ir virpantys pirštai... Rankos nedrąsiai palietė kūną. Kūną, kurį sapnavo tomis tamsiomis žiemos naktimis, kurio troško tuos metus. Pirštai iš lėto nuslydo vasaros saulės ir vėjų nugairinta oda...

Ar tą akimirką tikėjai pasauliu? Tikėjai... gyvenimu? Ar suvokei realybę? Ten buvome MES!..

O dabar virpu aš... Dabar aš nebegaliu kvėpuoti. Ne, man netrūksta oro, bet aš dustu. Dustu nuo meilės, nuo tavęs, nuo troškimo būti kartu, būti tik su tavimi! Tu išstūmei gyvenimą. Tu tapai daug svarbesnis už jį. Už viską.

" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />

“Užsimerk. Tss... Nieko nesakyk, tik užsimerk.” Kur tu? Aš nematau tavęs. Tu kažkur čia pat. Girdžiu tavo alsavimą. Jaučiu kūno skleidžiamą šilumą.

“Atsipalaiduok. Pamiršk viską... Susitiksime... sapne...”

" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />

- Ne, neatsisuk! Klausyk ir jausk, bet nežiūrėk.
- Kur mes?
- Ten, kur tu norėjai sugrįžti.
Dabar matau. Tu juk visąlaik buvai šalia, tapai mano šešėliu. Matyt, jei būčiau suklupusi, tai nespėčiau nė spygtelėti, o tu jau būtum mane pagavęs. Tada aš to nepastebėdavau. Tiesiog atrodė, jog taip turi būti ir tiek...
- Aš...
- Tss... Nedabar. Nusiramink. Grįžk... Baigėsi naktis, susitiksime rytoj.
- Čia pat?
- Kur tik panorėsi, mano mergyte...

" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />

Gaudau kiekvieną žodį, sklindantį iš tavo lūpų. Stebiu ir stebiuosi. Ar aš tikėjau meile? Taip, tikėjau, tik net neįsivaizdavau, kad ji gali būti tokia... tokia... Tikra? Karšta? Nuostabiai saldi ir kerinti? Viliojanti ir deginanti? Kokia ji? Tikėjau pasakų princais ir baltais žirgais, bet ar maniau, kad kada nors ir į mano gyvenimą jis atjos? Šituo labai abejojau. Nemaniau, kad aš sukurta meilei, neįsivaizdavau, kad manoji širdis gali taip pamilti, o pasirodo... Pasirodo pamilau! Ir dabar galiu atsistoti ant aukščiausios kalvos ir garsiai surikti:

- Dainiau, aš tave myliu! Beprotiškai myliu!

Įsisukai į mano gyvenimą lyg gaivus vasaros vėjelis ir viską taip nejučia pakeitei. Žingsnis po žingsnio, akimirka po akimirkos ir... ir aš nebegaliu be tavęs! Nežinau ar sugebėsiu tau atsidėkoti, bet stengsiuosi. Stengsiuosi kaip tik išgalėdama. Ant auksinės lėkštutės atnešiu savo meilę. Rožių žiedlapiuose padovanosiu savo gyvenimą... Bet ar sugebėsi atleisti sau už tai, ką man padarei? Ar sugebėsi atleisti už tą beprotybę, kuri įsiliepsnojo meilės šešėlyje? Brangusis, padovanojai man sparnus ir naują galimybę pakilti, naują galimybę gyventi ir mėgautis juo dviese, kartu, tik AŠ ir TU...

Tu nebetikėjai meile, nebetikėjai gyvenimu, o staiga viskas ėmė ir apsivertė aukštyn kojom. Dabar mes nugalėsime trigalvį drakoną, įveiksim Everestą, perplauksim Atlanto vandenyną, pereisim dykumas ir tik todėl, kad tikime vienas kitu, tik todėl, kad esame kartu, kad... mylime.

" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />

Viena senutė, stebėdama mano džiaugsmu degančias akis, ištarė:

- Vaikeli, tu Jį myli.

Nusišypsojau. Ir vos spėjau praverti lūpas, išgirdau tylų jos balsą:

- Kai nubusi ryte ir suvoksi, jog nebegali be Jo gyventi, kai eisi gatve ir staiga pajusi klaikią tuštumą, nes šalia nebus Jo, kai sustosi ir drąsiai pasakysi pasauliui, jog be Jo jautiesi nepilnavertė ir visa tai bus TIESA, žinok, vaikeli, tu tikrai Jį myli.

" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />

Praėjo nei daug, nei mažai (juk negalime įvertinti laiko tokiu abstrakčiu matu! Kūdikiui tai tik ilgo kelio pradžia, išgyvenusiam pagrobimą tai visas gyvenimas, prabėgęs pro akis, besilaukiančiai moteriai tai nuostabiausios gyvenimo valandos...). Tačiau kai šįkart išvažiavai ir vakare atsiguliau į šaltą lovą, aš suvokiau – NEBEGALIU GYVENTI BE TAVĘS!

" alt="" title="" /><...>" alt="" title="" />

- Tetute, aš Jį myliu.

P.S.
[ Publikuota: 2004-01-05 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 344 d. ]
[ Peržiūrėta: 482 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kokia_mane_pamilai_dainiau/catid/3 ]

O, karalaiti didingiausias,
Aš su naujienom nekokiom.
Vien mintys širdį spaudžia, lūpas kausto,
Tačiau ištarti privalau.

Kai saulės šviesulys krauju pasruvęs
Paliks padangę tris kartus,
Jūs karalaitė mylimiausia
Jau paskutinį kartą atsidus.

O ne, nerūstauki valdove,
Nekelki baimės tu bangų.
Mes viltį turim, o su meile
Jos tampa mirtinu ginklu.

Balnok balčiausiąjį ristūną,
Šuoliuok, brolau, dulkėtuoju keliu.
Tau kiekviena akimirka brangi juk.
Turi suspėt! Dar nevėlu...

Jei kelyje sutiksi priešą rūstų,
Kovoki aukso kardu išdidžiai.
O jei eiklus ristūnas kristų, pasibalnoki viltį.
Juk tikslą tu pasiekti privalai.

Įveik devynis kalnus,
Devynias upes perbriski sraunias.
Nukauki mitines pabaisas,
Lai kraujas teka upėmis, jei reiks.

O trečiąnakt ateik prie josios guolio.
Nesudvejoki nė akimirkai trumpai!
Ir pasikliovęs tiktai meilės galiom,
Suvilgyk lūpas bučiniu karštai.

Atvers žydras akis princesė,
Alsuos gyvybe skruostai jos rausvi,
Paskęsit svaigiam valso sūkury...
Tačiau dabar svajoti negali!

Tu privalai šuoliuoti, karalaiti,
Nepabijot iškilsiančių kliūčių.
Dėl meilės galima viską paaukoti,
Didingo tikslo siekti net krauju...

P.S.
[ Publikuota: 2003-12-12 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 320 d. ]
[ Peržiūrėta: 419 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/eiles_karalaiciui/catid/3 ]

Kai išsiveržęs ugnikalnis, sugriuvęs dangoraižis ar tiesiog nukritęs paskutinysis kriaušės lapas tave priverčia sustoti ir susimąstyti, pajunti, jog esi neviena...

Ėmė ir pradėjo griūti pasakų namelis. Jo kairysis pastolis smuktelėjo drėgna velėna ir namelis sukrypo. Išsigandai? Veltui, juk tu neviena! Vos spėjai suvokti, o, žiūrėk, princas jau renčia naująjį pastolį, prilaiko griūvančią sieną, neleidžia nubyrėti nė vienam riestainiui...

Gera pabusti vidury nakties ir suvokti, jog turi žmogų, kuris išties ranką tau suklupus, leis išsiverkti ant jo draugiško peties, subars, kai imsi kvailioti, nusijuoks, kai tau bus linksma, o gal tiesiog pabus šalia, ne toliau, kaip per du metrus... Gera žinoti, jog turi Draugą, Mylimąjį, Meilužį, Partnerį ir begalę kitų viename asmenyje. Taip, nė nemėginkite neigti, vis tiek tikėsiu, jog meilė – tai gyvenimo varikliukas! Juk tik pamilusi tave suvokiau tikrąjį pagalbos ir paramos skonį, tikrąjį džiaugsmo, kurį nori dalintis, kvapą ir tikrąjį skausmą, kurio tau nereikia pakelti vienai.

Teisingai yra pasakęs Antuanas de Sent – Egziuperi: „Kaip puiku gauti telegramą, kuri pritrenkia tave, verčia atsikelti vidurnaktį, lėkti į stotį: „Skubėk! Tu man reikalingas!“ Mes labai greitai surandame bičiulių, padedančių mums, ir tik labai pamažu įgyjame draugų, reikalaujančių mūsų pagalbos. Reikia ilgai ilgai draugauti su žmogumi, kol jis pareikalaus apmokėti savo draugystės sąskaitą.“ Ilgai? Ilgai ilgai? Kokia abstrakti frazė! Kur ta riba? Kaip žinoti, kuomet Jau? Aš žinau. Mums... Jau... Mes jau pateikėme šias sąskaitas ir nė kiek neabejodami jas mokame, todėl neveltui tave vadinu Draugu ir tą patį pieno baltumo žodį girdžiu iš tavo švelnių lūpų: „Gyvenimo drauge ir mylimoji...“

Neužtektų padėkos žodžių, kuriais galėčiau išreikšti tai, ką jaučiu, nupasakoti bent dalelę to, už ką dėkoju. Žengdami koja kojon mūšio lauku, kuris vadinamas Gyvenimu, išmokysime vienas kitą ne tik kovos meno bei psichologijos, atskleisime taisykles, kurias šis žvėriškas žaidimas priverčia susirasti patiems, padėsime vienas kitam išvengti granatų, neužlipti ant minų, pasislėpti nuo klastingos priešo kulkos... O tame kelyje galėsime ryškiai raudonais dažais ant kvailai besišypsančių sienų tapyti brangiausius žodžius: „Suprantu, kokia man teko laimė tame pačiame asmenyje rasti žmogų, kurio patarimais ir nuomone, humoro jausmu ir drąsia vizija taip žaviuosi, bei viso gyvenimo meilę.“...





P.S.
[ Publikuota: 2003-11-30 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 307 d. ]
[ Peržiūrėta: 435 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/gyvenimo_drauge/catid/3 ]

Saulėlydis. Saulėtekis. Šiluma.





Kačiukas. Šuniukas. Pavasaris. Šypsena.



Vanduo. Rasos lašeliai. Tyras. Garbė.


Saldu. Vasaros gaivus lietus. Sausis. Supratimas. Žvakė juodoje naktyje.
Šviesa tunelio gale. Paukštis. Laužas.

Šypsena. Mama.


Tu…

Tai tik keletas žodžių, kuriuos Tau dovanoju suplakdama į vanilinį ledų kokteilį, įmaišydama į obuolių pyragą, užtarkuodama ant šokoladinių ledų. Juos išvysti didžiulės dėžės dugne, kurią radai prie savo buto durų. Juos tau įteikia margaspalvis paukštelis numesdamas į delną drauge su savo raibuliuojančia plunksna. Baltą popieriaus lapą su vieninteliu taip reikalingu žodžiu randi pakištą po durimis. Juos išgirsi išlaižęs mėlynių uogienės stiklainį. Išgersi su karštu pienu ir medumi. Iškasi smėlio dėžėje. Ištrauksi iš ežero dugno. Juos iškels dygstanti žolė. Su gaiviu vėjo sūkuriuku jie įsisuks į Tavo kambarį.
Jie bus visur! Skirti tik Tau. Dovanojami mano akių šiluma, lūpų saldumu ir tyra…

P.S.
[ Publikuota: 2003-11-17 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 294 d. ]
[ Peržiūrėta: 457 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/odziai_mylimajam/catid/3 ]

Šlepsėjau alėja. Nemačiau žmonių veidų, nes jie slėpėsi po skėčių uždanga. Nuo ko jie slepiasi? Ko bijo? Naivuoliai. Argi įdomu stebėti lietų, kuomet jus skiria skėtis, jo nejaučiant? Bet tai jų problema. Ne aš jų nesuprantu, priešingai, jie manęs nesuvokia, o man tai nerūpi...

O visgi sustojau. Ne, ne tas žodis – aš sustingau lyg stabo ištiktas!
Ji kraipė savo galvutę, apžiūrinėdama prakąstą ledų porciją. Prislinkau artyn. Alsavau jai į nugarą, bet ji neatsisuko, tik dar intensyviau vartė akutes ir gręžiojo apskritą veiduką.
- Ant mano ledų nukrito lašas. Jis irgi nori atsigaivinti... Ar ne? – staiga spengiančią tylą pertraukė aksominis balselis.
Tik jai prabilus, vėl išgirdau pro šalį lekiančių automobilių gausmą, lietaus ošimą, šlepsinčius savais keliais žmones – visą judantį pasaulį, ir suvokiau, jog šis mažas angeliukas žvelgia į mane savo didelėmis ir išraiškingomis akimis. Ne, ne žvelgia, o skverbiasi...
- Jis nori atsigaivinti, nes jam karšta, tvanku, o jis to nemėgsta... Ar ne?
- ...
- Kodėl tyli? Nemoki kalbėti?
Jaučiausi lyg žiauriai išplėštas iš gilaus letargo miego ir niekaip neglėjau susigaudyti, ką reikėtų dabar padaryti.
- Tavo akys labai gražios. Tokios karštos, bet nedegina, gilios, bet netokios gilios, kad galėčiau jose paskęsti, be to, kažką įdomaus slepia... - staiga ji prabilo tokiu sodriu moterišku balsu...
- Aš moku kalbėti... – žodžiai strigo gerklėje, bet visgi sugebėjau išveblenti.
- O aš ir netikėjau, kad nemoki. – ir vėl tas aksominis balselis su vaikiško naivumo atspalviu. – Nori?
- Ko?
- Jei tu nesupyksi, aš atiduosiu juos lietui. Manau, kad jam labiau reikia.
Ji kyštelėjo man po nosimi aptirpusius ledus, kurie maišėsi su vėsiais lietaus lašais ir iš lėto tekėjo jos šiek tiek rustelėjusia rankute. Kaip ji galėjo sugalvoti, kad lietui tvanku ir jis nori atsivėsinti? Ir dar ne bet kuo, o ledais!
- Aš niekada nepykstu...
- Na ir puiku! – lyg pūkelis, pagautas vėjo sūkuriuko, ji apsisuko, apsidairė ir suradusi, jos manymu pačią tinkamiausią vietą, padėjo ledus vidury žlegsinčio šaligatvio. – Dabar galime eiti.
- Kur? – sutrikęs žvelgiau į šį mažutį keistą sutvėrimą.
Matyt, proto prašviesėjimo akimirką pamačiau kuo ji apsivilkusi: prie kūno lipo lengvučiai raudoni marškinėliai, sijonuko klostės buvo sunku beįžiūrėti, jis nebesiplaikstė, kuomet įsisukdavo palaidūnas vėjelis, o kojas apglėbusios laikė ryškiai raudonos pėdkelnės. „Boružėlė...“ toptelėjo staiga. Šyptelėjau.
- Žinoma, malonu regėti besišypsantį žmogutį šioje skėčių masėje, bet būtų dar maloniau, jei pasiūlytum prieglobstį po savo sparneliu ar bent pajudėtume link kokios šiltos, jaukios arbatinės... Manau, kad lietus čia jau pats susitvarkys. – ir vėl moteris...
Priėmiau, kaip ji sakė, „po savo sparneliu“. Taip ir nušlepsėjome, skverbdamiesi pro lietų...

<...>

- Kodėl nusprendei, kad lietui reikia atsivėsinti? – galų gale mano balsas pertraukė tylą.
Ji baigė vaikyti nuo karštos arbatos kylančius garus ir metė į mane tokį priekaištingą žvilgsnį, jog tenorėjau, kad verčiau net nebūčiau prasižiojęs.
- Kvailas klausimas! – patempusi lūpytę ji atrėžė su didžiuliu pasipiktinimu. – O žinojai... kad skraidančios karvės gyvena Veneroje?!
Ji taip ir neatsakė į mano klausimą. Gal pati nežinojo atsakymo? Gal... Bet galų gale koks skirtumas. Negalėjau nuo jos atitraukti akių, ji nė kiek nesivaržė mano tiriančio žvilgsnio, priešingai, su tokiu pačiu atkalumu pasinėrė į mano akis... sielą...
„Linksmutė čiauškalė – šalta kaip ledas, savo aukštą vertę žinanti moteris – kaip visa tai gali sutilpti viename asmenyje?!“

<...>

- Rytoj, dvyliktą valandą, prie centrinės bibliotekos.
- Ką sakei? – nesusivokiau, kodėl ji jau pakilo eiti.
- Rytoj, dvyliktą valandą, prie centrinės bibliotekos. Ir nepamiršk atnešti ledų.
Ir nuėjo. Šyptelėjo ir nuėjo. Ji ką tik man paskyrė pasimatymą?..

<...>
Dvylikta valanda. Centrinė biblioteka. Jos nėra...
Suskaičiavau aikštės, esančios priešais biblioteką, grindinio plyteles. Išvaikščiojau ją visą skersai ir išilgai. Ledai sutirpo, o ji vis tiek nepasirodė. „Kvailys! Ką aš čia veikiu?“
„Myliu vieną tokią mažą mergaitę, žavų angeliuką, vardu... (aš net jos vardo nežinau!) Pažįsti?” tyliai kartojau sau šiuos žodžius. Gal kas išgirs… Pažinos… Atves…
- Vardu Linutė… O šiaip nepažįstu, bet paieškosiu ir jei rasiu, būtinai paskambinsiu… - lyg rojaus arfos suskambėjo tas pats aksomas…
- Aš… Nežinojau, kokius tu mėgsti, tai…
- Tss… - pirštuką priglaudė prie pravirų lūpų.
“O jos akys!... Jos degte dega!..“
- Šokoladiniai?! Pasakyk, kad nupirkai šokoladinius!
Tą akimirką man išdygo sparnai. Žinojau, kad galiu skristi...
- Taip, šokoladiniai! Tik aptirpo... šiek tiek. Tu juk... truputį... pavėlavai... - Ji apsimetė neišgirdusi mano paskutiniųjų žodžių. O gal iš tiesų negirdėjo, nes jau vėl buvo... kitur.
Lyg vaikystės draugą paėmė mane už rankos, nusivedė į parkelį kitoje gatvės pusėje, klestelėjo ant suolelio ir...

<...>
Lietui ji irgi paliko šokoladinius... Prisiminiau...

P.S.
[ Publikuota: 2003-11-08 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 285 d. ]
[ Peržiūrėta: 419 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/mazytis_skrajojantis_angeliukas/catid/3 ]

Šalta. Susiriečiu lyg mažytis pūkuotas katinėlis į kamuoliuką ir stengiuosi save sušildyti minkšta iliuzija apie meilų kačiuką. Ėch, nepadeda. Vis tiek tirtu lyg epušės lapas. Ne, nieko nebus. Atsimerkiu. Akimis perbėgu kambarį. Susirandu į kampą nusviestą antklodę. Taip tingisi judėti, bet ir nesinori šalti. Keltis ar nesikelti? Štai kur klausimas! Dabar žinau, ką juto Hamletas iškilus dilemai...

Avinėlio akytėmis vėpsojau į languotąją išdavikę – anklodę. Deja, ji nesiteikė sugrįžti pas mane į lovą. Ir velniop ją! Pašokau, pasirąžiau, plačiu mostu atitraukiau mane ir rytinį pasaulį skiriančias sunkias naktines užuolaidas ir malonia šypsena pasisveikinau su dar šilta rudenine saulute. Diena prasidėjo!...

Luktelėk akimirką. Keistas jausmas. Ar tai tebuvo sapnas? Trumputis mano vaizduotės filmas? Iliuzija? Ne, negali būti!!!...

Lyg kulverstukas paknupstom nusiridenu link kito kambario, sustingstu ties nuo laiko jau gelstelėjusiomis durimis ir klausausi... Audringas mano širdutės plakimas ir tramdomas kvėpavimas užgula ausis, užgožia visus kitus garsus. Bet... Tsss! „Nagi, mergyte, nurimk ir įsiklausyk!” …

Taip! Tai nebuvo tik sapnas! Tai buvo iš tiesų!

Už šių medinių durų girdžiu ramų alsavimą. Virpančia ranka nusveriu rankeną. Šiek tiek kilsteliu duris, kad jos nepradėtų aimanuoti – šįkart nenoriu girdėti, jog jos nori lašelio alyvos, nenoriu jų girždančio nepasitenkinimo! Atveriu vartus į tą pasaulio kampelį, kur...

... Tu čia. Švelnių tonų patalai ritmingai kilnojasi nuo Tavo kvėpavimo. Kambarys pripildytas Tavo šiek tiek aštrokų kvepalų aromato. Ne, nesapnavau. Vakar iš tiesų sugrįžai... Švytinčios džiaugsmu akys užkliūna už rožės. Geltoni žiedlapiai raustelėjusiomis dėmelėmis lyg mano skruostai, kuomet sutrikau nuo Tavo gilių akių žvilgsnio ir pirmojo bučinio...

Stebėjau Tave. Svaigau nuo Tavo artumo.

Lyg lengvas pienės pūkas nutūpė mano bučinys ant Tavo skruosto. Švelniai išplėšiau iš miego karalijos, įsukau į šį pasaulį. Susitiko keturi gilūs vandenynai, keturios žydrynės. Veidais nuslinko angelų šypsenos. Pasinėriau į Tavo glėbį, prigludau prie Tavo kūno. Taip, Tu čia. Šalia. Mes vėl... drauge...

P.S.
[ Publikuota: 2003-10-07 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 253 d. ]
[ Peržiūrėta: 425 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/tu_cia/catid/3 ]