Jau trečią vasarą VšĮ Vilniuas kurčiųjų reabilitacijos centras kviečia kurčiuosius vaikus ir kurčiųjų tėvų vaikus susirinkti į stovyklą kurti tylios, truputį žavaus vaikų klegesio išmargintos, smagios, su laiminga pabaiga pasakos.
Metai po metų vaikų skaičius auga ir šiemet mūsų būrį jau sudarė net 44 įvairaus amžiaus vaikai. Paįvairinimui buvo pakeista stovyklos vieta – vykome ne į Vievį, bet į Varėnos rajoną, kur Burokaraiščio kaime įsikūrusi stovyklavietė “Dzūkijos šilas”. Taigi liepos 10 dieną tėveliai pamojavo šurmuliuojantiems autobuse vaikams ir patikėjo juos dešimčiai dienų gerai nusiteikusiems vadovams.
Dzūkija mus pasitiko darganotu oru, bet, matyt, vaikų gera nuotaika ir trykštantis gyvybingumas pamažu išsklaidė visus lietaus debesis. Tad stovyklos metu galėjome mėgautis geru oru, kasdien aktyviai sportuoti, bėgti rytinį krosą bei visiems daryti mankštą, kuri išjundindavo net didžiausius miegaliukus ir nuteikdavo dienos kovai krepšinio, tinklinio, kvadrato aikštelėse, pergalės siekiams estafetėse, judriuosiuose žaidimuose. O sušilę, gerai pasportavę vaikai prieš pietus sugužėdavo į visai šalia esantį ežerą. Vanduo atgaivindavo ir suteikdavo naują jėgų pliūpsnį vakariniams renginiams, kuriems reikėdavo kūrybingumo, išradingumo, sutarimo komandoje, draugiškumo, o kartais net tėvų pagalbos. Žavu buvo stebėti net didžiausius neklaužadas, parimstančius ties vakarui kuriamu pasirodymu, besistengiančius padaryti viską geriausiai ir gražiausiai.

Gimtadienis – šventė, kurios negalima pamiršti! Kadangi stovyklaudami turėjome net dvi jubiliates, pasistengėme jas palepinti dėmesiu, dovanomis ir, žinoma, tortu. Kaip žėrėjo Eimutės akys ir veidą puošė didelė nuostabi šypsena, kai prieš ją išdygo jos gimtadienio tortas. O vadovei Giedrei deklamuojami ketureiliai tebuvo viena iš užduočių, kurias vaikai turėjo atlikti orientacinio žygio metu. Pabėgioję po mišką, paieškoję mįslingomis nuorodomis apibūdintų daiktų, susikaupę ir šiek tiek nurimę, kurdami sveikinimą vadovei, vaikai galiausiai sugužėjo į žavią miško aikštelę, kurioje laukė pietūs. Juk gamtoje valgyti visada smagiau!
Išsilakstę, išsidūkę sportinių varžybų metu, išeikvoję dienos kūrybinę energiją renginiuose, vaikai sugužėdavo į vakarais vykstančias ACME filmų peržiūras. Draugiškai sukritę ant sofutės, įsitaisę ant kėdžių, susinešę miegmaišius ar kaip kitaip patogiai įsitaisę vaikai pasinerdavo į ekrane mirguliuojančius kadrus. Dažnai iš salės ištrūkdavo ir nuvilnydavo per ežerą smagaus vaikiško juoko bangos. Po kino seanso ir jo metu sukrimstų naktipiečių vaikai kartais vis dar klegėdami, o kartais jau nurimę, pailsę eidavo į kambarius ruoštis miegui, galbūt sapnuoti žaviojo aktoriaus, galbūt kaupti jėgų rytdienos sporto varžyboms, mąstyti apie revanšą, o gal svajoti apie vakaro renginį, kurio metu galės atskleisti savo talentą.

Šiemet stovykloje džiaugėmės mus aplankiusiais svečiais. Patys pirmieji buvo TELE2 PILDYK komandos nariai. Vaikai gavo užduotį – šokinėti per dviejų žmonių sukamą šokdynę ir tuo pat metu rašyti SMS žinutę. Atrodo, kad lyg ir nieko sudėtingo, bet kiek juoko, palaikymo emocijų sukėlė ši rungtis! Laimėjusi komanda buvo apdovanota, tačiau nuskriaustas neliko nė vienas – visi gavo suvenyrinių dovanėlių.

Vėliau stovyklą aplankė artistai iš cirko mokyklos Olandijoje. Po jų pasirodymo vaikai galėjo patys išbandyti savo gebėjimus žongliruodami kamuoliukas, sukdami lėkštes, atlikdami akrobatikos pratimus ir t.t. Net vakarienė nelabai rūpėjo, kaip buvo įdomu įsijausti į cirko artisto vaidmenį! Tikrieji artistai tai pastebėjo ir paliko maišą dovanų patiems aktyviausiems ir gabiausiems.
Stovykloje ne tik pramogavome, bet ir mokėmės. Šiais laikais labai svarbu suvokti, kas yra prekyba žmonėmis. Svečias vedė įdomią ir naudingą paskaitą, kaip reikia elgtis, kad netaptum sukčių auka ir, tarkim, darbo paieškos nesibaigtų didžiule tragedija.

Viskas turi savo pradžią, bet, deja, turi ir pabaigą. Liepos 18 dieną draugiškai papuošę valgyklą, kiek šventiškiau pasidabinę patys, susirinkome išlydėtuvių vakarienei. Kol vadovas Algirdas su vyresniais vaikais kepė ant laužo dešreles, visi rašėme pliusus, minusus ir palinkėjimus stovyklai. Tuose žodžiuose ir piešiamose šypsenėlėse radome padėkų už gerai praleistą laiką, lašelį liūdesio, kad jau viskas baigėsi ir vilčių, kad kitąmet galėsime sugrįžti, nes čia, stovykloje “Tylioji pasaka”, kasmet kuriama vis gražesnė, spalvingesnė, nuotaikingesnė, įdomesnė vaikiška pasaka, kurią gera atsiminti visada!

Kiekvieną dieną vaikai gaudavo mažas paskatinamąsias suvenyrines dovanėles už energingumą, atkaklumą, judrumą, kūrybingumą ir t.t. O paskutinis vakaras buvo skirtas nominacijoms, kurias, vadovų manymu, vaikai užsitarnavo stovyklos metu. Kas smalsiausiu, kas aktyviausiu, kas geriausiu kulinaru pavadintas, bet nė vienas neliko nepastebėtas. O galiausiai iš kažkur atklydo Snieguolė, kuri išdalino didžiulius maišus dovanų dar labiau pakeldama nuotaiką vaikams.

Stovyklos vadovė
Lina ŽUKAUSKAITĖ



P.S.
[ Publikuota: 2007-09-27 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 21 m. ir 244 d. ]
[ Peržiūrėta: 376 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/tylioji_pasaka_3/catid/6 ]

“Eilės mamytei“

„Šimtą binkiškų pavasarių palikęs“

„Kalėdos poezijoje“

„Be pavadinimo...“

„Už rūpestį ir vargą dėkojame...“

Tai tik keletas vėl populiarėjančių poezijos vakarų temų. Šis sąrašiukas galėtų plėstis iki begalybės, nes kiekvieno iš mūsų fantazija neturi ribų, o poezija ir apskritai menas yra neįkinkomas į jokius rėmus.

Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, organizuojamas dainuojamosios poezijos vakaras. Čia susirenka moksleiviai ir mokytojai, iš kurių lūpų liejasi nuostabiausi žodžiai, dainuoja širdys, eilėmis nuvilnija aibė jausmų. Tokie vakarai mums atneša šilumos skraistę, gerų atsiminimų krepšelį ir meilės, gėrio bei grožio akimirkas. Tokios valandos reikalingos tam, kad nesuglebtumėme, nebūtume užengti, sugebėtume pakilti virš rūpesčių, vargų, niūrių veidų ir nepasitenkinimo šioje slegiančioje kasdienybėje. Pripažinkime, to reikia! Tai kodėl negurkštelėjus šio gaivinančio eleksyro dažniau?

Tokie vakarai – sielos atgaiva ne tik mums, bet ir mokytojams, kurie galbūt taip praleido ne vieną jaunystės vakarą, mylėjo, džiaugėsi ir liūdėjo, verkė ir juokėsi drauge. Bent vienos džiaugsmu sužibusios akys priverčia nenuleisti rankų ir kautis net ir su vėjo malūnais! Mes juos nugalėjome…

Vieną tokį vakarą įsisupome į draugystės skraistę, susijungėme tolerancijos ratuke, uždegėme meilės ir pagarbos žvakę ir pasileidome kūrybos upe. Dingo visi pančiai, išnyko sienos ir vartai, visi tapome vienodi, lygūs, kvėpuojantys vienas kitu... Iš staiga nevalingai prasivėrusių lūpų nuvilnijo užspausta ir slėpta nuo platesnės visuomenės SAVA kūryba, liejosi tai, kas iš pradžių atrodė taip tolima ir nesuvokiama, nuaidėjo aštrabriaunis eksperimentas, ir viskas buvo sutikta šiltomis ovacijomis. Mes nebijojome prabilti ir laukėme ne tik liaupsių bei pagirų, tačiau ir išskėstomis rankomis, plačiai atverta krūtine sutikome kritiką, nebijojome dėti širdies ant paskutiniosios (o gal labiau tiktų pirmosios?) vakarienės stalo...

Dabar žinau, jog mūsų mokykloje tokie vakarai nenuguls į sandėliuką ir nebeužsiklos laiko dulkėmis, nes mylinčiųjų eiliuotą žodį, trokštančiųjų meno vaisių yra! O jus... Jus skatinu, tiesiog stumiu nebijoti ir pamėginti! Tegul širdys prabyla eilėmis, siela išsilieja proza, gyvenimas uždainuoja. Nebijokit žengti pirmojo žingsnio ir suorganizuokit vakarą savo mokykloje. Reikia visai nedaug, tik lašelio noro, kuris vėliau atsipirks nuostabia palaima, gėrio ir grožio kraitele, žingsneliu į tobulybę...

Poezijos vakarai (kokia forma jie bebūtų pateikti: dainuojamoji poezija, eilės skirtos kažkam konkrečiai, proza+poezija=... ir t.t.) skirti ne tik tam, kad parodytumėte savo deklamavimo sugebėjimus. Neapsiribokite vien svetima kūryba, neslėpkite tų deimančiukų, kurie gimė jumyse, atsiskleiskite! Patikėkite, tai padeda atsigauti labiau už bet kokią psichoterapiją, ištrūkti iš kasdienybės gniaužtų ir pajusti bent akimirką tyro atsipalaidavimo...

Padėkite sau ir kitiems! Prabilkite!


Publikuota "Gimtasis žodis"

P.S.
[ Publikuota: 2004-01-16 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 354 d. ]
[ Peržiūrėta: 328 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/poezijos_vakarai/catid/6 ]

Nesustojo. Net nemėgino sulėtinti tempo. Skrido ir praskrido išsvajota vasarėlė...

Šįmet ji buvo didinga, įspūdinga, neatkartojama. Pasipuošė nuostabia aukso karūna, kurioje žiba begalė deimančiukų – išgyvenimų, naujų pojūčių, džiaugsmo akimirkų, nepamirštamų įvykių.

Esu dėkinga vienam žmogučiui už viską: kai dangus užsiklodavo pilkais debesimis, jis už ausų galiukų ištraukdavo besišypsančią saulutę; kai lietus spausdavo mane prie žemės, jis išskleisdavo didžiulį skėtį ir slėpdavo mane nuo žlugdančio, engiančio lietaus; kai valandas, minutes, sekundes imdavo liūliuoti monotonija, jis lyg gaivus vėjelis įsisukdavo į mano dieneles; neleido sustoti, kai buvo sunku; prajuokino, kai širdį plieno replėmis spaudė liūdesys... Ačiū...

O dabar atkulniavo ruduo. Atneš jis savų akimirkų krepšelį, kitokius pojūčius, išgyvenimus. O man lyg dovaną įteiks 12-tą klasę...

Noriu kreiptis į likimo brolius ir seseris:

Mieli abiturientai, sveikinu žengus žingsnį dar vienoje, lemtingoje geltonų plytų trąsoje. Linkiu nesustoti, nesigūžti, nebijoti. Metai pralėks ir tuomet galbūt gailėsimės, norėsime juos pakartoti.

Linkiu stiprybės ne tik jums, moksleiviai, bet ir pedagogams. Ištvermė ir tolerancija šitame kelyje bus brangesni už vandenį dykumoje.

Iš anksto dėkoju už supratimą ir palaikymą visiems, kurie bus greta tuos didingus Mūsų mėnesius.


Publikuota "Dialogas"

P.S.
[ Publikuota: 2003-08-29 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 214 d. ]
[ Peržiūrėta: 305 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/linkiu_nesiguzti/catid/6 ]

„2003 metų kasmetinis Radvilų žygis skirtas Mykalojui Radvilui Rudajam atminti. Tai - trečiasis žygis. Tuo tarpu man jis buvo pirmasis... Tuos kelius praėjęs, tas dienas išgyvenęs, bent žingsnį žengęs finišo tiesiojoje, supras kiekvieną žodį, pajus ne tik savo, bet ir mano išgyvenimus. O tiems, kurie nedalyvavo... Palieku teisę interpretuoti.“

Žygis „Radvilų keliais“. Standartinė trasa 4x40km. 160km. Nedaug? Nesudėtinga? Kitomis sąlygomis galbūt, bet čia, kur psichologinis, pačio sukeltas, spaudimas tampa kasdienybe, kur didžiausia klaida būtų pradėti logiškai mąstyti ir savęs klausti „Ką aš čia veikiu? Kam man to reikia?“, kur pūslės, atmušti padai, nukritę nagai, nuospaudos ir patempti raumenys, pervargę sąnariai, skaudančios čiurnos ir kitos panašios traumos tampa dalele tavęs, tai tampa kažkuo „truputėlį“ sudėtingesniu. Bet visgi stipriausieji persilaužia ir... žygiuoja... Nesvarbu, kad trečią rytą besikeliant... O siaube, tau atrodo, kad tavo gyvenime nieko kito neegzistavo išskyrus... žygiavimą. Keliesi, ruošiesi, eini... O toliau? Vėl keliesi, ruošiesi, eini. Deja, tai tampa monotonija.

Negana to, paskutinėmis dienomis (o kai kurie tai patiria jau antrąją, net pirmąją dieną) tampi lyg robotu – nebereaguoji į aplinką, nebesuvoki, nebenori suvokti to, kas vyksta aplinkui, ką šneka tie visi žmonės. Jau grįžę juokavome, kad įrašę tuos svaičiojimus ir vėliau paklausę... nieko iš to nepeštume, nes jie prilygtų bepročių vapaliojimams.

Tačiau kai kurie nenusmunka, kai kurie ima mąstyti, ieškoti, skaičiuoti. Trečiąją dieną ėmiau apmąstyti beveik kiekvieną žingsnį, įvertindavau posūkius ir tai tik tam, kad sugebėčiau sutaupyti geriausiu atveju 10, o gal 5 ar bent 1 žingsnelį. Kartais suvokdavau, jog pasiekiu tokį stovį, kai ėjimas tampa natūraliu būviu, žingsnis nebereikalauja pastangų ir atrodo, kad kvėpuoji tam, kad eitum, o eini tam, kad kvėpuotum.

Taigi logiškai pamąsčius iškyla klausimas – kam tada to reikia? Kam save kankinti?

Trumputė, bet tokia didinga finišo akimirka. Akimirka, kai Tu suvoki, jog iškentėjai, jog praėjai, galų gale, jog buvai stipresnis už kitus, iškritusius. Ir dar vienas momentas, dar viena GARBĖS akimirka – diplomų ir galbūt medalių įteikimas. Kai laikai rankose įrodymą, jog Tu čia buvai, jog nugalėjai SAVE... Patikėkite, tai dieviškas jausmas...

„RYŽTAS, VALIA, GARBĖ“ – medalyje lyg krauju iškalti žodžiai:
1. turi pasiryžti eiti,
2. apsiginkluoti geležine valia,
3. Garbė. Tau belieka ja pasimėgauti.

Visus etapus perėjau. Visais laipteliais užkopiau. Ir nė trupučio nesigailiu, nes kiekvienas prakaito lašas, skaumo akimirka buvo verta to.

Už jokius turtus, niekada gyvenime nenusipirksi išgyvenimų! Niekada negalėsi mėgautis, didžiuotis laurais, jei nebūsi jų iškovojęs!

Tik tada, kai įveiksi savo abejones, po kojomis pasiklosi gyvenimą. Gyvenimą, kuris teiks malonumą, kuris džiugins vien tuo, kad teka... Sveikinu ne tik tuos, kurie žengė link kraštinio finišo, bet ir tuos, o gal net labiausiai tuos, kurie ryžosi pamėginti ir sudalyvavo. Patikėkite, visi ten pabuvoję, užlipo vienu laipteliu aukščiau...

Noriu padėkoti žmogui, kurio balsas buvo didžiausias paskatinimas EITI, kuris palaikė viso žygio metu, nors pačiam buvo daug sunkiau. Ačiū, Dainiau, ne tik už žygį...„

Su pagarba Lina Žukauskaitė

P.s.
Jei pasiryžai tu, žmogau,
Išgirsk šiandieną maršo ritmą,
Pakelki galvą kuo aukščiau,
Didingus Radvilų kelius išvyski.

Ne kartą skausmas pasitiks,
Alsuos į veidą abejonės.
Bet nesustok! Nė negalvok!
„Ne man šita kelionė!“

Atšals tas ryžtas, šilumos tetrokši,
Tuomet skambės tai lyg malda:
„Mergyt, ir klupdamas kartosiu,
Myliu Tėvynę ir Tave!“

Didžiulės valios pastangom
Rytoj tu vėl startuosi.
Sulinkus keliams, mintyse
Visus šventuosius atkartosi.

Tačiau tikėk, išauš akimirka,
Kai nebejausi skausmo.
Tada išvysi širdimi
Garbė verta kiekvieno žingsnio...



P.S.
[ Publikuota: 2003-08-27 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 213 d. ]
[ Peržiūrėta: 305 ] • [ Komentarai: 1 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/ygis_radvilu_keliais-2003/catid/6 ]

Vos atsivertus „Gimtojo žodžio“ 2003 m. kovo mėnesio numerį, į akis krinta Liudos Ruseckienės straipsnis “(Ne)geras mokytojas”. Patogiai įsitaisiau ir įsikniaubiau į šį straipsnį drauge su teta. Eilutė po eilutės, pastraipa po pastaripos, kol galiausiai visai netekome žado!

Viktorijos Daujotytės žodžiai „Daug mokytojaujančių, bet mokytojų reta“- štai ir dirva mano nuomonei!

Staripsnio autorė klausia, kaip juos atskirti? Siūlau apsilankyti įvairiose pamokose ar pasiklausinėti mokinių apie įvairiai praleistas 45min. mokslo karalijoje (galima išskirti būtent lietuvių kalbos pamokas). Išgirdę, kad, tarkim, lituanistas Petras Petraitis visą pamoką diktavo ir net nebuvo pakėlęs ne tik savo minkštosios dalies nuo kėdės, bet ir akių nuo savo užrašų (o patikėkite, tokių būna), Dėkite antspaudą „MOKYTOJAUJANTIS“. Bet išgirdę apie diskusiją pamokos metu, pavyzdžių (mums suvokiamų) gausą, netgi nuklydimą nuo pamokos temos (tarkim tam, kad šiek tiek atsipalaiduotume arba užklydus trumputei linksmumo akimirkai), galite drąsiai teigti, jog čia „MOKYTOJAS“. Kur skirtumas? Paklausinėkite Mokytojaujančio mokinių ir Mokytojo mokinių kad ir iš praėjusios pamokos temos ir tuomet abejonių neliks – Mokytojas žinias lyg trapius gėlių daigus įsodino į vaikų atmintį, o svarbiausia supranatamai ir ILGAM!

Visgi „nenurašykime“ Mokytojaujančio. Čia jau mes, mokiniai, turėtume mestelėti jam gelbėjimosi ratą – pasiūlyti, kaip pagyvinti, paįvairinti pamokas.

Juoką sukėlė klausimas „Ar gali tas pats mokytojas būti „geriausias“ abiem (t.y. blogųjų ir gerųjų) mokinių grupėm?“ Kodėl juokiausi? Pirmiausia nepulčiau taip kategoriškai teigti „blogi ir geri mokiniai“. Dabar pamanėte, kad taip kalbu tik todėl, kad esu moksleivė ir nieko nenutuokiu apie vargą su nepaklusniais. Visgi klystate! Teko ne tik bendrauti, ne tik drausminti, bet ir už rankytės paėmus vesti į „doros kelią“ tuos „blogiukus“! Jie juk lygiai tokia pet žmonės! Ir jei JŪS, gerbiamieji mokytojai, neatkištumėte savo dyglių vos jiems prasižiojus, sulauktumėte kur kas geresnių ir jum spriimtinesnių rezultatų. (Nemokau Jūsų, gerbiamieji, tik patariu.)

Mokytojas – tarnas?! NA, čia jau ir aš, mokinė, protestuoju, tai ką bekalbėti apie mokytojus! Mokytojas pirmiausia turi būti draugas. Tik suprasdamas mus, paauglius, (o tai nėra jau taip sunku, juk ir visi buvome paaugliai) jis daugiausiai mums padės. Dabar norėčiau pakritikuoti knygos „Noriu Nobelio“ autores Juliją Perekrest ir Ievą Varneckaitę (deja, privalėsiu pamėtyti akmenų ir į savo, t.y. moksleivių, daržą).

Konspektai – neišvengiama ne tik literatūros, bet ir kitų teorinių mokslų dalis. Deja... Tačiau prisiminkime vieną ir patį svarbiausią faktą – konspektuojiesi SAU, o ne mokytojui!!! Gerbiamosios Julija ir Ieva, jei esate tokios nepatenkintos tais 30 ir daugiau puslapių konspektais, tai nedarykite jų! Nedarykite paslaugos mokytojoms! Joms jos nereikia! Be to, jei esate gabios ir turite gerą atmintį, tai nesikonspektuokite, tiesiog perskaitykite ir jums to pakaks!

„Mes – beteisiai ir belaisviai.“ Iš kur jūs tai ištraukėte?! Galbūt mūsų proseneliai ir buvo beteisiai, bet šiais laikas šis terminas niekaip netinka... Žinoma, jei tik nustebusiomis akelėmis žiūrime ir nedrįstame nė žodelio pratarti net tada, kai mus karia lyg šunis, jei tuomet tik mąstome:“Nieko šuo ir kariamas pripranta. Priprasiu ir aš.“, tuomet, be abejo, esame beteisiai ir belaisviai, ir dar... bepročiai! Turime nuostabiausią gamtos dovaną – kalbą (čia jau taikytina ne tik mokiniams, bet ir mokytojams), tai jei jau jaučiamės skriaudžiami, pasistenkime bent garselį išleisti ir pamatysime, kad aplinkiniai reaguoja!!!

Taigi atšuoliavau prie straipsnio dalies, kuri sukėlė pyktį.

Mokiniai norėtų, „kad literatūros pamokose mokytojas pirmiausia sudomintų“.
(Čia visomis keturiomis ginsiu mokytojo poziciją!) Jei mokinys pamokoje susidomėjęs tik nauju mobiliuoju telefonu arba krapštinėja panages, o gal net miega. Tai ne visada reiškia, kad mokytojas nesugebėjo sudominti. Labai dažnai jau įžengiama į klasę nusiteikus, tarkim, pamiegoti, o tada, gerbiamieji mokytojai, Jūs nors ir galvą nusisukite bestripinėdami prie lentos ar šokuodami po klasę!

Norėtų, „kad būtų galima diskutuoti“. Manau, kad nė vienas mokytojas neprieštarautų diskusijai, jei tik... ją pradėjus jam netektų bendrauti su vienu mokiniu ar (dar „geriau“) su sienomis! (Beje, pastebėjimas – jei vieną kartą nuvylėte, teks daug paplušėti, kad atgautumėte pasitikėjimą i rnorą bendrauti!)

Norėtų, „kad galėtum pasakyti, ką manai“ ir „kad mokytojas nepasakytų: „Ne! Tu supratai neteisingai!“ Ėch, gerbiamieji, sakykite į sveikatą, tik (!) ARGUMENTUOKITE, o ne žiaugtelėkite kokią neaiškią frazę ir... Viskas, nutylate ir nebeištempsi nė žodžio. Pasitikįkite savimi!

Norėtų, „kad leistų interpretuoti ir už tai nerašytų pažymių“. Jei vieną gražią dieną įliuoksėsite į kabinetą ir pateiksite savo literatūros mokytojai rašinį, interpretaciją ar ką panašaus bei paprašysite, kad ji, turėdama laiko, užmestų akį, patikėkite, jūs ne tik sau, bet ir jai suteiksite tiek džiaugsmo! Juk tai bus įrodymas, kad jos darbas nenuėjo perniek! Kad jis rado atgarsį kažkieno širdelėje... (Žinoma, nepamirškite, kad mokytojas – irgi žmogus ir gali būti blogos nuotaikos. Bet juk tai nesitęs amžinai!)

„Dabartiniuose Lietuvos švietimo reformos dokumentuose pabrėžiamas pedagogo asmenybiškumas – žmogaus, kaip autoritetingos asmenybės, specialisto dalykinės kompetencijos ir pedagoginio profesionalumo vienovė.“ Gerbiamieji mokytojai, įvertinkite save, kaip asmenybę ir nebijokite nei pareikšti savo kategoriškos nuomonės, nei nusileisti, nei eksperimentuoti. Raskite viso šito viduriuką ir tuomet nebekils klausimų „Kas yra geras mokytojas?“. Jūs juo būsite!


Publikuota "Gimtasis žodis"

P.S.
[ Publikuota: 2003-04-16 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 17 m. ir 79 d. ]
[ Peržiūrėta: 311 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/atsakas_i_straipsni_negeras_mokytojas/catid/6 ]

Norėčiau, kad prieš skaitydami toliau kiekvienas sau atsakytumėte į paprastą klausimą- kokia pirmoji mintis gimsta Jūsų galvoje išgirdus rytinį žadintuvą? Pamąstykite apie tai ir palyginkite tą auksinę mintį su… vienuoliktos klasės mokinės rytinėmis ašaromis!

Būtent ašaromis prasideda dažnas rytas po dar tik tris mėnesius trunkančių mokslo metų. Kodėl?

Dabar norėčiau asmeniškai kreiptis į protinguosius Švietimo ministerijos dėdes ir tetas. Ar Jūs pamėginate žmoniškai įvertinti Jūsų pačių sudarytas mokymo programas? Ar iš tiesų manote, kad ne per didelis žinių kiekis kraunamas ant paauglių kuprelių?

Kuomet išgirdau matematiką studijuojančio pirmakursio pasakojimą, kad daugiau kaip pusę metų universitete jis atostogavo, nes tą kursą jau buvo išėjęs mokykloje, susimąsčiau, ar man vienai tai skamba kvailai? Kodėl mes turime aukoti savo naktis “juodam knygų graužimui”? Kodėl turime pamiršti pramogas? Kodėl visi mūsų hobiai yra palaidojami po storu dulkių sluoksniu? Norite sužinoti atsakymą? Nes paknupstom lekiame ir, deja, vis tiek nelabai spėjame įgyvendinti Švietimo ministerijos sudarytas programas! O kai vėliau išgirstame, kad po bemiegių naktų paraudusios akys puošė mūsų jaunus veidus veltui. Kai įvertiname tai, ką prisimename po beprasmio kalimo prabėgus keletui savaičių, mūsų galvelėse ima suktis vienintelis klausimas- ar šis plėšymasis visgi nebuvo beprasmis?

Tiesą pasakius, šiemet retas kuris pastebėjome, kada pasipuošė medžiai aukso rūbu. Tik po pusdienio braidžiojimo po purų baltą patalą, suvokėme, kad tai- sniegas. Tik pažvelgus į kalendorių, suvokėme, kad jau ant kulnų mina Kalėdos. Kas mums darosi? Mes atbukome! Mes nebematome to, kas vyksta aplink mus! Mes pamiršome, kad galima džiaugtis gamta!Juk mes nebturime laiko nugriūti ant pievelės ir pažvelgus į žydrą dangų tiesiog garsiai nusijuokti. Pakėlę galvas mes išvystume tik baltas mokyklos lubas, o prigulti galime nebent ant mokyklinio suolo, po galva pasikišę ne žolės kupstą ar lapų krūvą, o vadovėlį. Tai varo iš proto!!!

Suprantu, jog valstybei reikia išsilavinusios tautos. Sutinku, jog įdomiau bendrauti su išsilavinusiu žmogumi. Bet… Mes jau pradedame juokauti, kad Jūs, gerbiamieji, nusprendėte pusę mūsų išvesti iš proto ir papildyti “minkštų palatų” gyventojų skaičių. Gal tokiu būdu reikėtų mažiau darbo vietų?

Turiu vieną pasiūlymą- pamėginkite bent mėnesiuką, bent keletą savaitėlių sugrįžti į mokyklas. Mes Jums pažadame atrasti vietų klasėse, tik ateikite! Pamėginkite po 6-8 valandas įtemptai padirbėti mokyklose, o po to tiek pat (jei ne dvigubai daugiau) laiko praleisti ties mokslo vadovėliais namuose! Na, o po mėnesiuko galėsime pamėginti pasigilinti į tai, ar realūs reikalavimai keliami mums, jaunosioms valstybėms sieloms!

Žinau, kad šis klausimas jau buvo pakutentas, pamaltas ne vieno politiko ar ministro burnoje, bet iš esmės taip ir liko neišspręstas. Gal dabar, po mūsų, mokinių, prašymų, pabus Jūsų sąžinės balsas ir Jūs, gerbiamieji ponai, pamėginsite dar kartą susirinkti ir pamąstyti, ar nevertėtų ko nors keisti. O pamąstę, būkite geri, ką nors padarykite…mūsų labui!

Tiesiog prašau, pagalvokite, ar vien iškalę tai, kas surašyta vadovėliuose, mes tapsime valstybės pažibomis? Ar nevertėtų palikti šiek tiek laiko mūsų…hobiams? Juk domėdamiesi tuo, kas mus žavi, mes galime daug ko pasiekti. Mes taptume daug įdomesnėmis ir visuomenei naudingesnėmis asmenybėmis! Nemanykite, kad jaunimas laisvalaikį praleidžia tik klimpdamas į alkoholizmo ir narkotikų liūną! Ne, mes turime begalę interesų, tačiau dažną iš mūsų po siaubingos savaitės (tik neįsižeiskite!) pastūmėja prie taurelės ar to menko gramo “nuodų” būtent… pervargymas! Mes irgi norime lengviau atsikvėpti, norime žinoti, kad į galvas ne veltui kemšame visą tą medžiagą. Būkit geri, nenumokite ranka į mūsų, valstybės ateities, klyksmą… Atkreipkit į mūsų prašymus dėmesį…


Publikuotas visas straipsnis "Dialogas"
Ištraukos - "Panelė" (2002 gruodis-2003 sausis), "Lietuvos ryto" priedas "Sostinė" (2003 m. balandžio 8d.)

P.S.
[ Publikuota: 2003-01-03 ] • [ Autorius: Zhucka, amžius rašymo dieną: 16 m. ir 341 d. ]
[ Peržiūrėta: 306 ] • [ Komentarai: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/susimastykime_gerbiamieji_ponai_ir_ponios/catid/6 ]